Smūgius išprovokavo žodžiai
Vienoje uosto įmonėje dirbanti moteris aiškino, kad jos kantrybė trūko po to, kai buvo sumušta savo darbo vietoje.
„Kelerius metus kenčiau priekabes, – toks kolegos charakteris. Jam viskas užkliūva. Tačiau tai nereiškia, kad mane darbe turi stumdyti. Ir kodėl darbe kažkas turi nuolat rėkti? Šeimose smurtaujančius vyrus policija akimirksniu veža į areštinę, o dėl smūgio darbe galiu į teismą kreiptis tik privataus kaltinimo tvarka“, – dienraščiui pasakojo Natalija.
Incidentas nutiko vienos Klaipėdos uosto įmonės teritorijoje.
„Aš dirbu vienoje firmoje, o mane sumušęs vyras – kitoje, tačiau abiejų įmonių veikla susipynusi. Tą dieną buvo kraunamas krovinys. Kolega jau visą dieną buvo įsiutęs. Užteko man žodį pasakyti, ir jis staiga nusviedė mane į sukrautus medinius padėklus“, – pasakojo darbuotoja.
Moteris nuo smūgio parkrito, susitrenkė ranką, iki šiol jai skauda vienos kojos kelis, kūnas liko nusėtas mėlynėmis.
„Teko nedirbti dvi savaites. Savo tiesioginei viršininkei viską papasakojau, parašiau pareiškimą policijai. Bet šis vyriškis, kaip dirbo, taip dirba. Jo vadovybė kažin ar žino, kas nutiko“, – spėliojo moteris.
Pasiūlė kreiptis į teismą
Incidentą įmonės teritorijoje aiškinosi Jūrų uosto policija.
„Nukentėjusiajai išsiuntėme atsakymą, kad padarytas sužalojimas nėra priskiriamas prie sunkių, jai pasiūlėme kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Moterį sužalojęs pilietis nepripažino smurto, tik pripažino, kad buvo konfliktas“, – tikino Jūrų uosto policijos viršininkas Linas Šliuoža.
Pareigūnas neatsimena, kad būtų tekę tirti atvejį, kai darbdavys būtų sumušęs pavaldinį.
„Bet nebuvo taip, kad kitas darbuotojas kolegą sumuštų“, – patikino L.Šliuoža.
Incidento aplinkybių moters darbdavys nepanoro komentuoti.
„Nekomentuosiu, čia yra jų tarpusavio nesutarimai“, – tikino vienos uosto kompanijos vadovas.
Aiškinsis aplinkybes
O štai klaipėdietę sužalojusio vyro darbdaviai buvo kur kas kalbesni.
„Žinojome, kad vyksta toks tyrimas policijoje. Bet dar nežinau, kuo baigėsi. Jei tai tiesa, kad ji buvo sužalota, kodėl jos darbdaviai nieko nesakė? Juk po to gali būti ir didesnių problemų“, – stebėjosi vienos uostamiesčio kompanijos direktoriaus pavaduotojas Artūras.
Vadovas suskubo domėtis visomis aplinkybėmis ir patikino, kad kviesis pavaldinį pasikalbėti.
„Jei du žmonės negali sutarti darbe, reikia ką nors keisti. Gal užtektų į tą vietą kitą žmogų paskirti. Kas bus, jei darbuotojai pusę dienos aiškinsis santykius? Tai kada mes verslą darysime?“ – kalbėjo Artūras.
Įmonės vadovas tikino, kad psichologinis smurtas jo kompanijoje nėra toleruojamas.
„Gal mes ne viską žinome? Šis mūsų darbuotojas labai reiklus, mes jam priekaištų neturime. Bet kad būtų pastūmęs moterį... Negaliu patikėti“, – tikino vyras.
Trūksta „mobingo“ įstatymo
Darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas Artūras Džiugas paaiškino, kad tokio pobūdžio konfliktus paprastai sprendžia policija.
„Žmogus gali kreiptis ir į mus, tačiau dėl sužalojimų darbe visas aplinkybes tiria policija. Mes galime tik pasižiūrėti, ar įmonėje yra įvertinti psichosocialiniai veiksniai“, – tvirtino A.Džiugas.
Psichosocialiniu vadinamas toks veiksnys, kuris dėl darbo sąlygų, keliamų reikalavimų, darbuotojų tarpusavio ar darbdavio ir darbuotojų santykio sukelia darbuotojų psichinį stresą.
Nuo lapkričio 1-osios įsigaliojo naujos profesinės rizikos vertinimo nuostatos.
„Jei tokių rizikos veiksnių yra ir žmonės dėl to jaučia stresą, darbdavys turi pasamdyti specialistus, kurie ištirtų situaciją. Darbo inspekcija gali jį priversti imtis to“, – aiškino A.Džiugas.
Vedėjas tikino, kad daugelyje įmonių atliekamas psichosocialinių veiksnių rizikos faktorių vertinimas ir jo „popieriniu“ reikalu nebuvo linkęs vadinti.
„Jei žmogus jaučia psichologinį smurtą darbe, galėtų kreiptis ir į mus. Mes patikrintume įmonę. Tačiau pas mus iki šiol juk nėra priimtas įstatymas, kovojantis prieš “mobingą„ – bauginimą, psichologinį smurtą, terorizavimą, emocinį susidorojimą“, – teigė A.Džiugas.
Daugelyje Europos šalių toks įstatymas galioja, o Lietuvoje apie tai tik diskutuojama.
„Tuomet už tokią veiklą būtų numatyta atsakomybė. O pas mus to dar nėra“ , – aiškino A.Džiugas.
Padėtų profesinė sąjunga
Darbo inspekcijos specialistas tikino, kad darbe įvairiais būdais skriaudžiamas žmogus neturėtų jaustis vienišu kariu karo lauke.
„Ar kreipėsi žmogus į darbdavį dėl patiriamo streso? Gal įmonėje veikia profesinė sąjunga? Jei jos nėra, galima kreiptis į uostininkų profesinę sąjungą“, – pridūrė A.Džiugas.
Nukentėjęs darbuotojas patarimų gali gauti Darbo inspekcijoje.
„Jei žmogus nurims, gal taip viskas ir liks. Jei netenkina policijos tyrimo išvada, ją galima skųsti. O kodėl žmogus tiek metų tylėjo? Tai gal tada darbą reikia keisti?“ – svarstė A.Džiugas.
Jis tikino, kad nuolat psichologinį ar emocinį smurtą patiriantis darbuotojas neturi to kentėti.
„Žmogus juk ne mazochistas. Šiuo metu aiškinamės situaciją viename prekybos centre, gavome vieno darbuotojo skundą“, – kalbėjo A.Džiugas.
Komentaras
Aivaras Velutis, Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras
Daugelyje lietuviškų įmonių psichologinis ir emocinis smurtas laikomas savaime suprantamu dalyku ir bendravimo su pavaldiniu būdu. Nors tai negali būti laikoma norma. Bet būkime realistais, Lietuvos darbo rinkoje šis reiškinys yra gana dažnas ir tai neigti yra kvaila. Ypač dažnai jis pasitaiko privačiose įmonėse. Net dažnai tai yra sąmoningai palaikoma ir propaguojama. Taip daroma todėl, kad darbuotojai esą žinotų savo vietą. Dirbant tam tikros kategorijos darbus, niekam nereikalingas protingas ar savo teises išmanantis darbuotojas. Manyčiau, kad įstatymų, kurie užtikrintų žmogaus teises, užtenka. Juk dėl šmeižto, įžeidimo galima kreiptis į teismą ir pasiekti, kad skriaudikas būtų nubaustas. Visa ši veikla patenka į Baudžiamojo kodekso rėmus. Problema čia tik viena – įrodymų dalykas. Niekas neįžeidinėja, nespjauna į veidą kitiems girdint. Visa tai daroma už uždarų durų. Naujo įstatymo atsiradimas būtų reikalingas tik tada, jei tai būtų masinis reiškinys. O tokius dalykus patiriančiam darbuotojui belieka rinkti įrodymus, kad ir nelabai gražiais būdais – daryti įrašus, ieškoti liudininkų. Baudžiamajame kodekse už sistemingą žmogaus bauginimą, naudojant psichinę prievartą, numatyta atsakomybė. Už tokius veiksmus įstatymas numato ir juridinio asmens atsakomybę.
