Šių metų birželį estų laikraštis „Postimees“ pasidžiaugė „Global Post“ publikacija apie jų šalį: biudžeto proficitas, maža valstybės skola, stabilus ekonomikos augimas. Be to, Estija yra vienintelė euro zonos narė, turinti biudžeto proficitą – valstybės skola sudaro tik 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o Vokietijoje – 81 proc., Graikijoje – 165 procentus.
2011 m. Estijos BVP augo 7,6 procento. SEB ir „Swedbank“ prognozuoja, kad šiais metais šalies ekonomika ūgtelės 2–3 proc., nors Estijos centrinis bankas ne toks optimistiškas – sutinka su „Eurostat“ prognozėmis ir tikisi 1,2 proc. augimo. Faktiškai vienintelė kliūtis Estijos BVP augimui – ne nuosavos, bet euro zonos problemos.
Įstojusi į ES 2004 m., Estija kryptingai vykdė gana konservatyvią biudžeto politiką, vietoj dosnaus išlaidavimo pasirinko rezervo kaupimą. Ir nors 2009 m. Estijos BVP krito 14 proc., krizė buvo įveikta greitai ir ne taip skausmingai, kaip kitose šalyse. Jau 2011 m. buvo fiksuojamas didžiausias augimas visoje ES. Svarbiausias proveržio lokomotyvas – eksporto didėjimas. Ir tai, žinant, kad daugiau nei pusė Estijos ekonomikos – paslaugų sektorius, gerai išvystytas informacinių ir komunikacijos technologijų sektorius. Šalyje veikia keturios laisvosios ekonominės zonos ir galioja nulinis reinvestuojamo pelno mokesčių tarifas. Estija skelbiasi galinti laisvai aprūpinti savo energetikos rinką.
2012 m. birželį reitingų agentūra „Fitch“ patvirtino aukštą Estijos reitingą – A+ ir stabilią perspektyvą. Agentūros vertinimu, šios šalies ekonomika lanksti, o valstybė dirba gerai: finansinė Estijos sistema yra viena patvariausių ES, einamasis biudžetas proficitinis, o privačiojo sektoriaus skola vis mažėja.
Estijos ekonomikos analitikė Maris Lauri tikina, kad didžiausias iššūkis Estijai – prisitaikyti prie kokybinių permainų pasaulio ekonomikoje: „Įmonės turi priprasti veikti naujoje paradigmoje, kai netikrumas, neapibrėžtumas, nežinomybė liks metų metus ar dešimtmečius.“
Vertindama Estijos padėtį pasaulyje, M. Lauri sakė: „Ko negalima pamiršti, tai to, kad Estija – Vakarų dalis, Estija – turtinga. Mes galbūt neturtingi tarp turtingiausiųjų, bet turtingi tarp neturtingųjų. Nesame tokie dideli kaip Vokietija ir tokie viliojantys kaip Švedija, bet vis tiek turime atsiminti, kad ramių laikų nebus, didelės permainos jau tvyro ore.“
Estijos prezidentas T. H. Ilvesas bene taikliausiai yra apibūdinęs ir vadinamąjį Estijos ekonomikos stebuklą bei įvardijęs gyvybišką poreikį jo siekti. Viename interviu jis filosofavo: „Kam tobulinti ekonomiką, jeigu paprasčiau išgauti naftą, dujas, auksą? Olandiška liga vos nepražudė Olandijos ekonomikos! Kam dirbti, jeigu pinigai eina iš žemės?“
„Visų pirma, 10-ojo dešimtmečio pradžioje mums pavyko įvykdyti ekonomines reformas. Pasikvietėme pakonsultuoti vokiečių specialistų, kurie sėkmingai įvykdė privatizaciją Rytų Vokietijoje, kai jos susijungė. Mes jais pasitikėjome, bet ir juos kontroliavome. Reformos atlaikė laiko išbandymą, – sakė T. H. Ilvesas. – Antra, tai labai svarbu, mūsų privatizacija buvo visiškai skaidri. Viskas buvo matoma, viskas suprantama, nieko pagal pažintis nedalijome. Sąžiningo žaidimo sąlygos. Kas sugebėjo dirbti rinkos sąlygomis, tas turėjo. Trečia, tai taip pat labai svarbu, pas mus nėra oligarchų. Nėra žmonių, kurie į savo rankas sugriebė visus šalies pinigus. Ketvirta, pas mus mažai vagia ir žemas korupcijos lygis.“
Pasak Estijos vadovo, pagrindinis šiandienos Estijos bizūnas – nedarbas. „Darome viską, kad jį sumažintume. Net iki tokio lygio, kad valstybė moka darbuotojui minimalią algą, jeigu darbdavys sutinka jam duoti darbo. Tai toliaregiškiau nei mokėti bedarbio pašalpą. Reikia, kad žmogus išsaugotų dirbančiojo psichologiją, kad jaustųsi reikalingas, turėtų gerbiamą socialinį statusą. Antraip jis gali priprasti prie socialinio išlaikytinio gyvenimo. Žmones laikinai įdarbina sanitariniams miško kirtimams, įvairiems atstatymo darbams. Savivaldybės kuria naujas darbo vietas, tokias kaip pusiau konduktoriai viešajame transporte, pusiau socialiniai darbuotojai, padedantys keleiviams. Atlyginimas mažas, bet žmonės nesijaučia išstumti iš gyvenimo. Valstybė jiems padeda išgyventi sunkius laikus“, – aiškina T. H. Ilvesas.
Estija pasirinko kelią ir juo eina. Lėčiau, greičiau, bet į priekį.
Baltarusija: amžina kryžkelė
2012 m. sausį–gegužę Baltarusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) augo 3,1 proc., o birželį krito 2,7 procento. Vyriausybė prognozuoja, kad šiais metais šalies BVP augs iki 3 proc., o infliacija sieks 20 procentų.
Deja, optimizmo dėl infliacijos nepalaiko Tarptautinis valiutos fondas. Jis teigia, kad šiais metais infliacija Baltarusijoje geriausiu atveju sieks mažiausiai 38,4 procento. Be to, užsienio skola augs 60,4 proc., o vidaus skola – 25 procentus. Verta atkreipti dėmesį, kad 2011 m. Baltarusijoje infliacija siekė net 108 procentus.
Bene didžiausia Baltarusijos ekonomikos rykšte galima vadinti pernykštį nacionalinės valiutos devalvavimą. Kaip pasakoja advokatas Maksimas Saveljevas, advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ vadovaujantysis teisininkas, dirbantis su Baltarusijos verslo atstovais, pradinis Baltarusijos rublio devalvavimas buvo įvykdytas 2009 m. pradžioje, valiuta buvo devalvuota maždaug 20 procentų. 2011 m. Baltarusijos rublis oficialiai devalvuotas buvo dukart: gegužę – 55 proc., spalį – dar 60 procentų. „Baltarusijos finansų analitikai pateikia skirtingus scenarijus: vieni sako, kad praėjusiais metais buvo pasiektas dugnas ir per artimiausius dvejus trejus metus devalvavimo tikėtis neverta, kiti laikosi priešingos nuomonės ir tvirtina, kad jeigu bus išpildytas pažadas vidutinį atlyginimą padidinti iki 500 JAV dolerių, rublio kursas neatlaikys“, – pasakoja M. Saveljevas. Anot advokato, Baltarusijos valdžia turi du svarbiausius šaltinius, iš kurių galima pasemti išteklių didinant išlaidas – privatizavimas arba skolinimasis.
Vertėtų priminti, kad atlyginimų didinimas kaip rinkimų pažadas jau ne kartą skambėjo Baltarusijoje – 2010 m. Aleksandras Lukašenka taip pat žadėjo, kad vidutinis baltarusio atlyginimas sieks 500 JAV dolerių, nors ekonominių prielaidų tokiam gerovės didėjimui beveik nebuvo jokių. Galima rasti informacijos, kad atlyginimų didinimas administracinėmis priemonėmis Baltarusijai kainavo aukso atsargų aptirpimą: neva vien tik 2011 m. sausį–vasarį jos sumažėjo apie 20 proc., arba 1 mlrd. JAV dolerių. Baltarusijos nacionalinis bankas kovo 21 d. šalies komerciniams bankams išsiuntė pranešimą, kad laikinai stabdo užsienio valiutos pardavimą komerciniams bankams, kurie ją parduoda gyventojams. Kurį laiką administracinėmis priemonėmis buvo laikomas sumažintas Baltarusijos rublio ir JAV dolerio kursas. Ilgainiui tai sukėlė užsienio valiutos deficitą ir užkūrė juodąją rinką. Negalėdami laisvai įsigyti užsienio valiutos ir bijodami dėl didelio rublio nuvertėjimo, žmonės pradėjo karštligiškai pirkti viską, kas pakliuvo po ranka. Kainos ėmė augti ir įsisuko infliacijos pragaro ratas.
Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka yra sakęs, kad tuometę valiutos krizę šalyje sukėlė baltarusių godumas ir beatodairiškas importinių automobilių pirkimas. Tokią išvadą galėtų pakomentuoti ekonomistai, bet šiuo atveju daug įdomiau ne tai, kas buvo, o tai, kas gali nutikti. Taigi: vėl pažadai ir vėl infliacijos grėsmė.
Perspektyva: arba – arba
Galima sakyti, kad Baltarusiją savotiškai nuskriaudė jos geografinė padėtis – šalis neturi priėjimo prie jūros. Iš buvusios Sovietų Sąjungos Minskas paveldėjo neblogai išplėtotą mašinų gamybos, žaliavų perdirbimo ir gamybos sektorių, tačiau per glaudžius ryšius su žaliavų tiekėjais ir produkcijos pirkėjais – ir nemažą dalį teritorijos, pažeistos avarijos Černobylio atominėje elektrinėje. Tačiau bene labiausiai šios šalies ekonomiką „nuskriaudė“ politika – valdoma iš vieno kabineto ir iš esmės vieno žmogaus. Baltarusijos ekonomika iki šiol neatsistoja ant normalių bėgių ir taip pasmerkia save nuolatiniams eksperimentams. Vienas nesenų pavyzdžių: išgirdęs vis garsiau skambančius patarimus, kad šalies ekonomika privalo būti skubiai modernizuota, A. Lukašenka sukvietė „atsakingus asmenis“ ir griežtu tonu pareiškė: „Net jeigu gaminate tris taburetes ir vieną rašomąjį stalą, privalote ant mano stalo padėti įmonės modernizavimo planą.“ Neabejokite, padės. Bet kas iš to?
Baltarusijoje, kitaip nei kai kuriose kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse, nuosmukio pastaruoju metu nebuvo ir nėra. Tačiau ar tai tvarus ekonomikos augimas? Advokato M. Saveljevo manymu, viskas atsiremia į prekybos partnerius ir niekam ne paslaptis, kad Minsko pagrindiniai prekybos partneriai yra Eurazijos ekonominės ir Muitų sąjungų nariai – Rusija ir Kazachstanas. Kuo didesnis prekybos su šiomis valstybėmis mastas, tuo geriau gyvena Baltarusijos ekonomika. Jų viltys siejamos su šios sąjungos funkcionavimu, nors tik šiais metais prasidėjo reali sąjungų veikla.
„Viskas priklausys nuo to, ar Ekonominė sąjunga iš tiesų funkcionuos. Baltarusijos statistikos komitetas tvirtina, kad eksportas ir importas auga. Lietuvos ir Baltarusijos prekyba 2011 m., nepaisant devalvavimo, augo rekordiškai: Lietuvos importas padidėjo 28 proc., o eksportas iš Baltarusijos – 85 proc., palyginti su 2010 metais. Taigi Baltarusijos ekonomikos ateitis priklauso nuo dviejų sąlygų: kiek skolinsis ir kokiomis sąlygomis? Ką turės atiduoti mainais už skolą? Tad ekonomikos augimo tvarumas priklausys nuo to“, – sako pašnekovas.
Dar praėjusių metų pradžioje dėta daug vilčių, kad Baltarusijoje pagaliau prasidės privatizavimo procesas ir tai taps pirmu rimtu žingsniu atsiveriant ekonomikai. Kaip atrodo tikrovė? M. Saveljevas pasakoja, kad galima išgirsti prieštaringų pačios Baltarusijos institucijų nuomonių dėl privatizavimo reikšmės: vieną dieną sakoma, kad užsienio investuotojai laukiami, kad juos norima pritraukti, kad investicijos reikalingos šaliai, o kitą dieną jau tvirtinama, kad tai visai nebūtina.
„Šis prieštaringumas iš tiesų egzistuoja. Vis dėlto reikėtų paminėti, kad yra ir tokia bandomoji smulkiųjų bei vidutinių įmonių privatizavimo programa. Pirmiausia viskas turi prasidėti nuo privatizavimo patarėjo atrankos, buvo paskelbtas konkursas, kuriam pateikta per 30 įvairių subjektų paraiškų. Tai rekordinis paraiškų skaičius“, – pasakoja M. Saveljevas.
Visos privatizuojamos įmonės suskirstytos į tris grupes. Kiekvienai grupei bandoma rasti po privatizavimo patarėją, kuris organizuotų patį procesą, ieškotų ir pritrauktų investuotojų. Tikslas – sudaryti investicines privatizavimo sutartis. Šis bandomasis projektas suponuoja didesnį viso proceso skaidrumą, o tai Baltarusijos rinkai nelabai būdinga. Ir nors procesas prasidėjo, viskas juda labai lėtai.
Tačiau tai, kad apie 70 proc. Baltarusijos ekonomikos yra kontroliuojama valstybės, ir yra pagrindinė jos ekonomikos problema. Kol privatūs investuotojai negaus galimybių ne tik investuoti, bet ir laisvai veikti, niekas nepasikeis.
Advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ vadovaujantysis teisininkas M. Saveljevas pateikia šią vasarą atliktos verslininkų apklausos rezultatus. Advokatų kontora apklausė 103 lietuvių įmones, veikiančias arba ketinančias veikti Baltarusijoje. Respondentų buvo teirautasi, ar investicinis klimatas Baltarusijoje palankus jiems ir apskritai investuotojams iš ES. 16,5 proc. apklaustųjų atsakė, kad verslo aplinka Baltarusijoje yra palanki, 15,5 proc. mano, kad teigiamų pokyčių galima tikėtis po 1–3 metų, 24,3 proc. įsitikinę, kad pokyčiai įvyks ne anksčiau nei po penkerių metų, o kiti sakė nežinantys, ar išvis galima tikėtis pokyčių, arba manantys, jog pokyčių nebus. „Šie rezultatai rodo greičiau realistinį Lietuvos verslininkų požiūrį į Baltarusijos aplinką. Kita vertus, lietuvių verslininkų dėmesys didėja“, – apibendrina advokatas.
Ar galima Baltarusijos ekonomiką vadinti specifine, ar ji tiesiog sunkiai besivystanti? M. Saveljevas atsako: tai nėra specifinė ekonomika, ji besivystanti, bet kitas klausimas – jos raidos specifika. „Mano manymu, valstybės kišimasis į ekonomiką yra labai stiprus. Valstybė palaiko tam tikrą ekonomikos lygį dotacijomis, subsidijomis, bet tai negali tęstis amžinai. Todėl tik laiko klausimas, kada ta ekonomika atsivers.“
Būti baltarusiu
Jurij Svirko, žurnalistas
„Visą savo sąmoningą gyvenimą norėjau ir iki šiol noriu gyventi Baltarusijoje. Bet gyventi, o ne egzistuoti. Tai yra laisvai kalbėti ir rašyti baltarusių kalba, dirbti pagal profesiją, aprūpinti šeimą ir nebijoti dėl savęs bei savo artimųjų. Valdant Lukašenkai tai neįmanoma.
2005 m. pradžioje Baltarusijos žemutinių parlamento rūmų pirmininkas sudarė sąrašus žurnalistų, kurie bus akredituoti metams. Tarp jų buvo ir mano pavardė. Bet Lukašenkos apsaugos tarnyba akreditacijos man nedavė. Be to, man buvo pranešta, kad netekau ir pagrindinės akreditacijos Užsienio reikalų ministerijoje, kuri suteikia galimybę dirbti žurnalistu ir rašyti užsienio spaudai. Nusprendžiau išvykti dirbti į Ukrainą – iškart po Oranžinės revoliucijos ir Viktoro Juščenkos pergalės.
Prisimenu, kaip 1990 m. viduryje Maskvos televizijų žvaigždės juokėsi iš baltarusiškos „žodžio laisvės“ ir tvirtino, kad „pas mus jau niekada taip nebus“. Deja. Programa „Vremia“ (liet. „Laikas“) jau kelerius metus primena Lukašenkos „Panoramą“. Ir man pačiam atrodo fantastika, kad aš 1997-ųjų rugpjūtį galėjau parengti ir per RTR „Vesti“ parodyti tris dešimtis siužetų apie Minske areštuotą žurnalistą Pavelą Šeremetą. Baltarusija – unikali šalis. Lyg ir nepriklausoma, bet gyvena beveik kaip Sovietų Sąjunga. Vilnius Minskui arčiau nei bet kuris apskrities centras, bet dabar tarp šių miestų tvyro bedugnė. Ten NATO ir ES, o čia – Lukašenka.
Vienas mano draugas iš Minsko socialiniame tinkle „Facebook“ parašė: „Baltarusis – tai ne tautybė, o gyvenimo būdas.“ Greičiau egzistavimo būdas. Vis dėlto viliuosi, kad pergyvensiu Lukašenką, nes jis 20 metų už mane vyresnis. Ir kada nors grįšiu gyventi į tėvynę.
Buvau Lukašenkos režimo įtvirtinimo liudytojas. Mačiau ir „važiavimą“ ant Konstitucinio teismo, ir lukašenkinės koalicijos formavimą parlamente, kai nevengta net mušimo ir prievartinės neįtikusių deputatų evakuacijos iš parlamento pastato. Dėl to opozicionierius tiesiog išmetė iš Aukščiausiosios Tarybos sudėties, o likutį pavadino Atstovų rūmais.
Normali valstybė taip gyventi negali. O štai Baltarusija kažkaip gyvena ir jos gyventojai prie to prisitaikė. Tiesa, gyventojų mažėja, daugelis išvažiuoja visam laikui arba uždarbiauti į Europą, JAV, Rusiją. Labai daug baltarusių gyvena Ukrainoje.
Niekada nesigėdijau savo tautybės. Dar būdamas darželinukas vaikščiojau ir deklamavau: „Aš ne bailys, aš ne bailys, nes aš baltarusis“ (Ja ne trus, ja ne trus, potomu čto belorus).
Gaila, bet daugelis baltarusių Baltarusijoje – bailiai. Lukašenka įtvirtino neteisinį režimą, bet iš esmės jis teisinis. Jeigu daugumos baltarusių šis režimas netenkintų, jo neliktų. Tačiau jie susigyveno su juo taip, kaip pasakojama bjauriuose anekdotuose apie tolerantiškuosius baltarusius, kurie susitaiko su bet kuo, o paskui sako: „O gal taip ir turi būti?“
Baltarusija – vieta, kur 1898 m. vyko I Komunistų partijos suvažiavimas. Minske Komunistų partija formaliai gimė ir formaliai numirė. 1991 m. gruodžio 8 d. dokumentuose apie SSSR likvidavimą nurodyta vieta – Minskas, nors iš tiesų susitarimas pasirašytas Beloveže. Taip pat Baltarusijos žemėje.
Minske atsirado Lukašenka, kuris pamažu išplito kaimynėse Rusijoje ir Ukrainoje. Manau, kad būtent nuo Baltarusijos prasidės ir naujoji banga, kuri nušluos šiuos režimus. Kadafiai ir Mubarakai neamžini. Lukašenka irgi nėra nemirtingas.
Kas tik nesijuokė iš baltarusių?! „Bukų, pridėjusių į kelnes, nuolankių Batkai.“ Iš pradžių iš baltarusių juokėsi rusai – valdant Borisui Jelcinui. Atseit tamsūs sovietukai, neišsivystę, be demokratijos ir be spaudos laisvės. Atėjus Vladimirui Putinui nebesijuokia.
Ukrainiečiai, valdomi Viktoro Juščenkos, taip pat iš aukšto žiūrėjo į baltarusius bei rusus ir šaipėsi iš jų „valdžios vertikalės su valdoma demokratija“.
O juk kadaise Maidane „Tymošenko 2004“ žadėjo eksportuoti Oranžinę revoliuciją į Baltarusiją, o „Juščenka 2005“ Vašingtone prisiekinėjo George’ui W. Bushui, kad „stums“ demokratiją ne tik į Baltarusiją, bet ir į Kubą. Viskas baigėsi Lukašenkos importu į Ukrainą.
Dėl to, kas vyksta su Baltarusija, kalti kaimynai. Latvija, kuriai tranzitas per Ventspilį užmerkė akis, Lietuva, kurios prezidentė Dalia Grybauskaitė važiavo į svečius pas Lukašenką ir faktiškai jį palaikė, o tada dar kompromato išdavimas dėl žmogaus teisių aktyvisto Alesio Bialeckio veiklos (tai tapo jo arešto pagrindu).
Galiu pacituoti George’o Soroso žodžius apie Lukašenką: „Jūs sėdate su juo žaisti šachmatais, o jis daužo jums per galvą šachmatų lenta.“ Tačiau ES nesiliauja bandžiusi su juo žaisti šachmatais.
Jeigu šiurkščiai ir agresyviai besielgiantis žmogus nesiliauja, kaimynai griebiasi jėgos. O Europa tik grūmoja pirštu, tačiau darbai nesiderina su žodžiais. Sankcijos, juodieji vizų sąrašai virsta fikcijomis, o vokiečių policija baltarusių mentus moko vaikyti nepatenkintuosius.
Kodėl Baltarusija tokia tapo? Amžiais buvo naikinami geriausi baltarusiai arba juos pasiimdavo Lenkija ir Rusija. Amžiais buvo trinami tautiniai ypatumai, tad ilgainiui tautiniu ypatumu tapo tai, kad jų nėra. Amžiais buvo naikinama baltarusių kalba, nors būtent Pranciškus Skorina išleido pirmą knygą visoje neaprėpiamoje teritorijoje, kuri kadaise vadinta Sovietų Sąjunga, ir tai įvyko Vilniuje. Todėl dauguma baltarusių kalba rusiškai – taip, kaip to norėjo carizmas ir komunizmas. Todėl baltarusiai anksčiau save vadino tuteišiais (vietiniais). Todėl toks kolektyvinis elgesys.
Bet viskas gyvenime anksčiau ar vėliau keičiasi. Viskas praeina. Ir Lukašenka praeis. Be jo Baltarusijos ateitis turi būti geresnė – jeigu tik į jo vietą neateis naujas Lukašenka.
Daugelis baltarusių, kaip ir aš, grįš. Su užsienietiška patirtimi mes greitai atkursime savo valstybę – Baltarusiją.“
