Moralinis bankrotas
Tokioms kadaise sėkmingoms Europos Sąjungos šalims kaip Graikija ar Ispanija šiandien vis dar gresia galima ekonominė katastrofa, tačiau reikėtų įvardyti ir dar vieną šių valstybių problemą – tai, kas vadinama „moraliniu valstybės bankrotu“. Susidariusioje situacijoje krizės apimtoms šalims išvengti jo buvo beveik neįmanoma. Šis „bankrotas“ pasireiškia masiniu nusivylimu valstybe, kuri nesugebėjo užtikrinti gerovės bei neapsaugojo visuomenės nuo sunkių socialinių išbandymų.
Faktiškai, ir Graikija, ir Ispanija, ir kitos panašaus likimo ištiktos šalys atsidūrė keblioje situacijoje. Šių valstybių vyriausybės, siekdamos išgelbėti savo šalis nuo realaus finansinio kracho, yra priverstos taikyti vadinamąsias nepopuliarias priemones – karpyti viešojo sektoriaus darbuotojų algas, taupyti, mažinant socialines išmokas, didinti mokesčius ir pan. (Galime prisiminti ir analogišką situaciją Lietuvoje 2008–2009 metais.) Gelbėdami šalį (ir pačią visuomenę) nuo galutinio finansinio kracho politikai praranda visuomenės pasitikėjimą, o kartu su jais tą pasitikėjimą praranda ir valstybė.
Visuomenės reakcija į moralinį valstybės bankrotą irgi nėra vienoda. Dalis piliečių supranta, kad sunkios ir nepopuliarios priemonės yra neišvengiamos ir bando su jomis taikstytis. Kita, didesnė, dalis visuomenės dažniausiai pasirenka valdžios keiksnojimo kelią – peikia neįtikusius politikus, kurie „nežinia už ką gauna algą“. Tačiau yra ir kita visuomenės dalis, o dažniausiai – individai, kuriuos galima apibūdinti paprastai – „nepatenkinti, bet veiklūs“. Būtent tokie visuomenės atstovai ieško, ką galima būtų nuveikti susidariusioje nepalankioje situacijoje. Ne tik ieško, bet ir randa.
Kaip „atsiskirti“ nuo valstybės
Nusivylę valstybinio aparato funkcionavimu veiklūs žmonės ieško būdų „atsiskirti“ nuo valstybės, arba, tiksliau, kuria alternatyvius ekonominių santykių modelius. Ne taip seniai tokių neoficialių ekonominių santykių raidą aprašė „The Wall Street Journal“. Pavyzdžiui, Ispanijoje yra steigiami vadinamieji „laiko bankai“. Iš esmės, tai yra neformali darbo birža, kurioje registruojasi bedarbiai, galintys pasiūlyti kokias nors ne itin sudėtingas, bet kitiems reikalingas paslaugas (pavyzdžiui, išplauti jūsų namuose grindis, pakeisti šakutės lizdą ar pajungti kokį nors prietaisą).
Faktiškai šie žmonės parduoda savo gebėjimus ar paslaugas trumpam laikui. Tai leidžia jiems užsidirbt nors truputį pinigų. Žinoma, tokie „laiko bankai“ netampa nedarbo problemos sprendimo priemone, tačiau, kaip pažymi patys tokių „bankų“ organizatoriai, leidžia darbą praradusiems žmonėms šiek tiek lengviau atlaikyti šį gyvenimo smūgį. Ypač populiarūs tokie „laiko bankai“ tapo Ispanijoje.
Kaip praneša „The Wall Street Journal“, tokių neformalių ar pusiau formalių asociacijų skaičius per pastaruosius keletą metų padvigubėjo – šiandien Ispanijoje veikia 291 toks „bankas“. Čia savo paslaugas siūlo nemažai jaunų bedarbių. Būtent jaunimo nedarbas yra opiausia Ispanijos problema – skaičiuojama, kad 16–24 metų amžiaus grupėje darbo neturi 53,3 proc. Ispanijos gyventojų, 25–34 metų amžiaus grupėje nedarbas šioje šalyje šiandien siekia 27 proc.
Krizės prispaustose šalyse atgyja ir natūrinių mainų idėja. Žmonės aktyviai maino jiems jau nebereikalingus daiktus į reikalingus. Susidaro ištisos suinteresuotų asmenų bendruomenės, jų kūrimąsi lengvina ir internetas. Mainų objektu tampa patys įvairiausi daiktai – pradedant visokiausiomis smulkmenomis ir baigiant automobiliais.
Krizės akivaizdoje žmonės prisimena ūkininkavimo tradicijas. Pavyzdžiui, viena ekologiško ūkininkavimo aktyvistų grupė sukūrė Ispanijoje sistemą, kuri leidžia žmonėms, norintiems auginti vaisius ar daržoves, susitarti su nedirbamų žemių šeimininkais dėl jų turimų žemės plotų panaudojimo mainais už dalį išauginto derliaus.
Reikėtų paminėti, kad idėja apie atsiribojimą nuo valstybės ir grįžimą prie savo jėgomis paremto būvio nėra nauja. Ji užgimė dar XIX a. anarchistų ir socialistų judėjimuose Europoje ir JAV, kaip protestas prieš industrinį „darbininkų išnaudojimą“. Vėliau šias idėjas perėmė kiti judėjimai. Šiandienėje neformalioje kultūroje tokio pobūdžio veikla neretai pažymima santrumpa „D. I. Y.“ (iš anglų kalbos frazę „Do it yourself“ galima būtų išversti kaip „Padaryk savarankiškai“).
Tačiau ekonomistai žiūri į tokias iniciatyvas su tam tikru nerimu. Jau minėtos Ispanijos ar Graikijos atveju akcentuojama, kad panašios iniciatyvos iš esmės padeda žlugdyti ir taip nusilpusią ekonomiką, nes eliminuodami iš savo ekonominių santykių valstybę žmonės nei moka mokesčius, nei skatina oficialiai veikiančio verslo atsigavimą.
Maištininkų svajonė
Pietų Europoje žmonės domisi „natūriniais mainais“ ir kitokiais alternatyviais ekonominiais santykiais dėl krizinės situacijos, tačiau egzistuoja nemažai svajotojų, kurie norėtų „atsiskirti nuo valstybės“ dėl idėjinio nenoro taikytis su modernios valstybės funkcionavimo principais. Pasaulyje yra kuriami projektai miestų-laivų, kurie galėtų bazuotis neutraliuose vandenyse kur nors pasaulio vandenynų platybėse (atokiau nuo bet kurios valstybės jurisdikcijos). Tokie miestai-laivai galėtų tapti naujais visuomeniniais, nepriklausomais nuo centralizuotos ir „represinės“ valstybės sistemos, formavimo poligonais. Nors techninės galimybės įgyvendinti tokį projektą šiandien egzistuoja, tačiau panašaus miesto-laivo kūrimas bet kuriuo atveju kainuotų labai daug lėšų, o anarchistai svajotojai, kurie labiausiai yra suinteresuoti tokio pobūdžio projekto įgyvendinimu, dažniausiai nėra labai turtingi.
Be to, skeptikai mano, kad visiškas pasitraukimas ir atsiribojimas nuo tradicinių valstybių pasaulio yra tiesiog neįmanomas. Tiems patiems miestams-laivams tektų palaikyti santykius su viena ar kita valstybe vien dėl to, jog ne viską šiandien galima padaryti „savo rankomis“.
Taip pat numanoma, kad miestų-laivų bendruomenės galėtų susidurti su problemomis, kurių nesugebėtų išspręsti vien savo jėgomis – pradedant gėlo vandens gavyba ir baigiant susidūrimo su gamtos stichijos padariniais. Dėl šios priežasties atsiskyrimo nuo valstybės idėja kol kas taip ir lieka vien maištininkų svajone.