– Esate technikos mokslų daktaras. Iš ko gyvenote studijų metais? Galbūt prisimenate savo pirmą atlyginimą?
– Gimiau ir augau Kaune. Tėvai buvo dėstytojai, na, o tėtis sudomino technika. Atsimenu, jau mokykloje labai domėjausi elektronika, taigi tolesnių mokslų kryptį pasirinkti nebuvo sunku. Tuomečiame Kauno politechnikos institute (dabar – KTU) gaudavau stipendiją, o vasaromis dirbdavau.
Pirmą įsimintiną atlyginimą gavau jau po pirmo kurso, kai vasarą išvykome dirbti į Jakutiją. Tai buvo sunkus darbas statybose. Dirbdavome daugiau nei 12 valandų per parą ir taip ištisas savaites, tačiau gaudavome atitinkamą atlygį. Per pusantro mėnesio uždirbau didesnę sumą nei inžinierius per metus...
– Esate kosmoso technologijų gerbėjas. Ar lietuviai turi šansų įsilieti į šią industriją?
– Lietuviai nei blogesni, nei geresni už kitus. Mes net didesni už Liuksemburgą, kuris yra vienas kosmoso ryšių srities lyderių. Kosmosas ilgai buvo supervalstybių monopolis, o dabar jis labiau prieinamas. Juk net studentai kuria palydovus!
Prieš trejus metus Lietuvoje entuziastų būrelis pradėjo rengti konferencijas, jau atsirado ryšių, bendradarbiavimo užuomazgų su visų didžiųjų valstybių kosmoso agentūromis. Dabar jie mus vertina ir laiko patikimais partneriais. Lietuva bendradarbiauja su Švedija, Izraeliu, Pietų Korėja. Taigi mes tikrai ne prastesni.
– Kaip kilo mintis įkurti „Skubias siuntos“?
– Pirmą kartą viešint Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje, kolegos mokslininkai pasakė: su jumis nei mokslo naujovių, nei verslo nesukursi, nes kai grįšite į Lietuvą, vėl bus neįmanoma susisiekti...
Tuo metu dar neturėjome interneto, elektroninio pašto, o faksas tik plito. Vienintelė susiekimo priemonė – tarybinis paštas, tačiau niekuomet nežinodavai, kur tas paštas nusiunčiamas, kiek laiko tai trunka, kas tą korespondenciją skaito. Ne kartą teko susidurti su liūdna realybe, kai pamatai kvietimą į konferenciją, nusiunti pranešimą, o atsakymo ar kvietimo sulauki renginiui pasibaigus.
Taigi grįžęs į Lietuvą pradėjau galvoti, kaip apeiti tarybinį paštą. Nuvykau į Maskvą pažiūrėti, kaip viskas vyksta, tuomet prikalbinau dar kelis draugus prisidėti prie idėjos. Tuo metu tai neatrodė kaip verslas, greičiau veikla, kurios mums patiems reikėjo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę būtent mes išsiuntėme Nepriklausomybės Atkūrimo Akto kopijas dvylikai pasaulio lietuvių bendruomenių laikraščių redakcijų visame pasaulyje.
Žinoma, iš pradžių daug kas sakė, kad tarptautinių siuntų paslauga yra tiesiog per brangi. Siųsdavome žymiai greičiau, tačiau beveik šimtą kartų brangiau. Atgimimo laikotarpiu tarptautinės kompanijos pradėjo žvalgytis partnerių, pradėjome tartis. Pradinis variantas buvo mainai – pristatome kelias siuntas čia, o už tai gauname vieną siuntą į užsienį. Taip pradėjome uždirbti, maždaug per metus perpratome sistemą.
Kai Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta tarptautiniu mastu, mums pavyko įkalbėti siuntų bendrovę UPS pasirašyti tiesioginę sutartį. Iki šiol turime UPS vardą ir priklausome šiam tinklui, bet esame visiškai nepriklausomi, nes įmonės akcijų turi tik įkūrėjai, t. y. aš ir du bičiuliai.
– Laimėjote tarptautinę verslo Taikos premiją. Ką jums tai reiškia?
– Man džiugu, kad šį apdovanojimą pavyko parvežti į Lietuvą. Iš viso tokių apdovanojimų įteikta tik 20 (penkiolikos šalių verslo atstovams). Manau, tai būtų galima palyginti su sportininkui įteikiamu olimpiniu medaliu ar aktoriaus gaunama „Oskaro“ statulėle.
Tvirtai tikiu, kad galime labiau įsitraukti į visas sritis ir siekti pastebimų rezultatų, net jei patys sau kartais kliudome manydami, jog esame per maži ar nežymūs...
ANONSAS: "VERSLO ISTORIJA: Algis Didžiulis: maža skola – tavo problema, o didelė – banko“ ir ”Kiek uždirba pradedantysis verslas per pirmus dvejus metus?“ ieškokite "bzn start" rugsėjo mėnesio verslo žurnalo numeryje.
