Lietuvių įmones į teismus atveda ir principai

Nedidelės išlaidos, maža rizika – priežastys leidžiančios lietuvių verslininkams į teismus kreiptis dėl menkiausių paskatų. Tiesa, ateityje padėtis turėtų kiek pasikeisti – verslo ginčų tendencijų apžvalgoje „Verslo ginčų indeksas“ prognozuojama, kad įmonės vis dažniau į teismus kreipsis dėl didesnių sumų ir rimtesnių klausimų, o pačių bylų mažės. Visgi, tai – tik laikina tendencija, kurią lemia ir ekonominės krizės inicijuotas įmonių bankrotas, dėl kurio pamažu steigiami nauji kol kas į ginčus leistis nenorintys verslų dalyviai.

Ginčysis dėl stambesnių sumų

Mažėjantis ginčų tarp įmonių skaičius teismuose – ne rodiklis, kad verslo subjektai vis mažiau linkę spręsti santykius tarpusavyje teisiniu būdu. Nors prognozuojama, kad ateinančiais metais, tokių bylų skaičius sumažės maždaug 6 proc., advokatų profesinės bendrijos Judickienė, Greičius ir partneriai JUREX atstovės advokatės Jurgitos Judickienės teigimu, ateityje į teismus įmonės kreipsis ir toliau. Nors tai kol kas bus daroma rečiau, prognozuojama, kad priežastimi taps stambesnės sumos bei rimtesni ir sudėtingesni klausimai. Tą galima pastebėti ir dabar – per pirmąjį šių metų ketvirtį turto areštų suma padidėjo beveik 200 mln. litų.

Advokatų kontoros „Tark, Grunte, Sutkienė ir partneriai“ teisininkas Benas Poderis sakė, jog šiuo metu sumažėjęs būtent nišinių kategorijų ginčų skaičius, pavyzdžiui, ginčų dėl išieškojimo iš įkeisto turto, ginčų skolų priteisimo pagal laidavimo sutartis. „Kadangi pagrindinis su įsipareigojimų nevykdymu susijusių ginčų srautas prasidėjo kartu su finansų krize, dalis šių ginčų jau yra išspręsti, todėl natūraliai šis srautas yra prislopęs. Tą lemia ir pagerėjusi finansų rinkos dalyvių portfelių kokybė bei didesnė finansinė kontrolė naujiems klientams“, - sakė B. Poderis.

J. Judickienės pritarė, kad sumažėjusį bylų teismuose skaičių taip pat lėmė atslūgusi ekonominė krizė. Bankrotai, kreditai, lizingai, draudimas – tik keletas priežasčių, dėl kurių sunkmečiu buvo kreipiamasi į teismus. „Dabar šio pobūdžio bylų skaičius „grįžta į įprastas vėžes“. Taip pat verslas pasimokė iš krizės metu kilusių nesutarimų, todėl atsakingiau žiūri į ikisutartinių ir sutartinių santykių įforminimą – sutarčių sudarymą, derybas, o tai mažina neaiškumą ir bylinėjimosi riziką“, - teigė advokatė.

Po bankrotų protrūkio kuriamos naujos įmonės

Po nuosmukio sumažėjęs bylų kiekis – tik laikina tendencija. J. Judickienė sakė, jog ekonominės krizės metu bankrutavusius įmonės jau pradėjo kurti naujus juridinius asmenis, kurie įmonės kūrimo pradžioje į ginčus leistis nėra linkę. Ateityje, įsitvirtinus rinkoje, gali būti, kad šis požiūris pasikeis.

Moteris pridūrė, kad dėl tų pačių priežasčių neišaugs ir bylų, susijusių su intelektine nuosavybe, skaičius. „Įmonės siekia įsitvirtinti savo gamybiniais pajėgumais, o prekės ženklas, jo vertė yra sukuriama per ilgą laiką, dėl ko ir ginčas dėl šio intelektinės teisės objekto atsiranda gerokai vėliau. Dėl to tas nežymus sumažėjimas, kurį mes matome šiandien, iš tiesų nereikš, kad po trijų metų, kuomet nauji juridiniai asmenys jau įsitvirtins rinkoje, mes tokio pobūdžio ginčų neturėsime“, - kalbėjo ji. Tiesa, po ekonominės krizės atsiradęs antrasis kvėpavimasis savų minusų taip pat turi. „Nuslūgus tam tikrai krizės bangai santykiai dėl turto – nuomos, įkeitimo užtikrinimo – vystosi ir akivaizdu, kad visai ginčai kylantys iš daiktinių teisių vėl turi riziką kilti“, vardijo pašnekovė.

Prognozės rodo, kad išaugti turėtų ir bylų su tarptautiniais elementais skaičius. Tai, pasak J. Judickienės, normalu. „Tai yra akivaizdu, nes didėjant prekybai, importo, eksporto santykiams, tokio pobūdžio ginčų daugėja ir bent jau artimiausiu metu nematome, kad sumažės“, - sakė ji. J. Judickienė įvardijo, kad tokius ginčus dažnai lemia pačių įmonių neapsižiūrėjimas. „Dažnai įmonės sutartis pasirašo prisijungimo būdu. Kokią pasiūlė užsienio partneris sutartį, tokią jie ir pasirašo. Dažnai būna, kad sutarties sąlygos yra neįprastos veiklos sąlygoms, kuriomis veikia kompanija. Dėl to ir atsiranda dalykai, jog tai užsakymas pateikiamas ne taip, tai prekes ne tokias pristatė, tai ne tokiais terminais. Lygiai taip pat, išieškojimas tampa sudėtingesnis. Tai tiesiog neapsižiūrėjimas, ar tikrai dirbsiu pagal tokį dokumentą, pagal kokį pasirašiau“, - kalbėjo moteris.

B. Poderis nurodė ir kitą galimą tokių ginčų priežastį. „Viena iš tarptautinių ginčų priežasčių yra dalies subjektų įsitikinimas, kad kitoje valstybėje veikiantis verslo partneris nesinaudos teisminės gynybos priemonėmis, kadangi tarptautinis bylinėjimasis yra brangi ginčų sprendimo priemonė“, - sakė jis.

Kovoti dėl principų apsimoka

Kol kas Lietuvos verslininkus į teismus kreiptis skatina ir mažos išlaidos bei rizika. J. Judickienės teigimu, kartais ten atveda tiesiog principai. „Manau, kad kol kas taip – tai Lietuvos fenomenas. Bylinėjimosi kaštai, Lietuvoje, palyginus, pavyzdžiui, su Prancūzija, Vokietija ar Amerika, yra santykinai labai nedideli. Advokatai pas mus dar nekainuoja taip brangiai, todėl apsimoka bylinėtis dėl principų“, - kalbėjo ji.

B. Poderis pritarė, kad kartais ginčus įmonių atstovams iš tiesų galėtų spręsti ir kitais būdai. „Yra pigesnių ir efektyvesnių ginčo sprendimų būdų, pavyzdžiui, mediacija. - kalbėjo pašnekovas. - Tačiau Lietuvoje šie būdai nepaisant eilę metų trunkančių jų „reklamavimo“ veiksmų, išlieka nepopuliarūs. Dalis įmonių atstovų pasirinkdami ginčo sprendimo būdą kartais siekia rinktis ne efektyviausią, o didžiausią žalą oponentui galintį sukelti būdą“.

Teisininko manymu, Lietuvos teisinis reguliavimas suteikia plačias galimybes teisminius ginčus naudoti kaip tam tikrą konkurencinį ar spaudimo įrankį oponentams. „Pirmiausia, eismų priteisiamos proceso šalims išlaidos yra simbolinės ir beveik visais atvejais nepadengia realių išlaidų teisininkų pagalbai apmokėti. Antra, Lietuvoje nėra išvystyta komercinių nuostolių, patirtų dėl nepagrįsto teisminių procesų inicijavimo, praktika, todėl procesą inicijuojanti šalis prisiima sąlyginai nedidelę ekonominę riziką, lygią savo pačios patirtoms išlaidoms ir, galbūt, sumažėjusios komercinės reputacijos kainai“, - vardijo jis.

Tiesa, bylą laimėjusioji pusė kartais yra net labiau nepatenkinta už pralaimėjusią. „Jeigu tu nori ir ginčas yra sudėtingas, reikia kreiptis į profesionalius teisininkus. Lietuvoje mes turime patvirtintą Teisingumo ministro civilinėse bylose rekomenduojamų įkainių sąrašą. Tarkim, advokato darbo laikas įtvirtintas rekomendacijose Teisingumo ministro, kainuoja maždaug 60 litų. Rinkoje advokato darbo valanda yra 300 – 400 litų. Įsivaizduokite, klientas sumoka advokatui 300 – 400 litų už valandą, laimi bylą ir jam priteisiama iš atsakovo tiktai 60 litų. Jis gauna pagrindinę savo skolą, tačiau advokatui išleido daugiau negu jam kompensuoja. Jis niekada nebus patenkintas“, - sakė J. Judickienė.

Išskirti tų verslo sričių, kurių atstovai į ginčus leidžiasi daugiausiai, sudėtinga. „Tokios statistikos nėra. Noras eiti į ginčą visiškai nepriklauso nuo to, ar tu esi gamybininkas, ar tu esi prekybininkas. Tai nulemiama savininkų ir vadovų mentalitetu. Aišku, galima galvoti apie tai, kad tarptautinės kompanijos dažniau linkusios spręsti nesutarimus su klientais arba su savo partneriais geruoju, nes tai yra tiesiog kultūros klausimas“, - sakė advokatė. B. Poderis buvo konkretesnis. „Mano praktikoje, paskutinius keletą metų daugiausia į ginčus kreipiasi finansų sektoriuje veikiantys subjektai, tačiau tokią tendenciją galima paaiškinti bendra ekonomine paskutinių metų situacija“, - dėstė teisininkas.