Psichologinis smurtas, patiriamas darbe, vadinamas „mobingu“. Šį terminą pasiūlė mokslininkai Konradas Lorenzas ir Heinzas Leymannas XX amžiaus antrojoje pusėje. Pirmasis, domėjęsis lakštingalų elgsena, pastebėjo keistas jų atakas iškilus pavojui, o antrasis, atlikęs tyrimus tarp žmonių, nustatė, kad net 12 proc. švedų, pasitraukusių iš gyvenimo savo noru, nusižudė dėl spaudimo darbe.
„Mobintojas“, arba persekiotojas, – tai žmogus, kuris turi polinkį manipuliuoti, ignoruoti, pažeminti, bauginti. Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas nustatė, kad, pavyzdžiui, Šiaurės ir Rytų Europoje psichologinis smurtas yra dažnesnis negu Pietų Europoje. Neigiamu psichologiniu poveikiu ypač išsiskiria sektoriai, kurių pagrindinė funkcija – klientų aptarnavimas. Tai – sveikatos apsaugos, transporto, mažmeninės prekybos, švietimo ir finansų įmonės. Moterys, ypač jaunos, dažniau patiria psichologinį smurtą negu vyrai.
Pasidomėkime, kokia padėtis yra Lietuvoje. Ar mūsų šalyje egzistuoja šita problema? Kaip žmogus, besirūpinantis savo psichine ir socialine gerove, gali įveikti priežastis, sukeliančias psichologinį smurtą?
Blogybės – iš neturėjimo ką veikti
Paprašytas pakomentuoti, kokia psichologinė atmosfera vyrauja mūsų privačiame sektoriuje ir valstybės įmonėse, įstaigose bei organizacijose, Karolis Blaževičius, personalo paieškos bendrovės „Indigroup“ vadovas, teigė, kad jauni ir motyvuoti valstybės tarnautojai galbūt patiria daugiau neigiamo psichologinio poveikio negu verslo įmonių darbuotojai: „Valstybės tarnyboje žmonės dirba gana ilgai. Galbūt dėl to ilgainiui atsiranda tokių, kurie naujam personalui priešinasi, nevertindami jų veiksmų. Verslo įmonėse psichologinio smurto, galima sakyti, yra nedaug.
Paklaustas, iš kur atsiranda psichologinis spaudimas, K.Blaževičius teigė, kad dažniausiai psichologinio smurto linkusios griebtis tos įmonės, kurios neturi tikslų, uždavinių ir motyvavimo sistemos. Jo manymu, neigiamą psichologinį poveikį patiria darbuotojas, kuris nežino, už ką ir kaip bus vertinamas: „Darbuotojai turi dirbti dėl įmonės gerovės, o ne kad įtiktų vadovui. Čia, manau, yra pati didžiausia bėda, kai darbuotojas stengiasi įtikti vadovui. Bet tai daugiau pasitaiko didelėse gamybinėse įmonėse. Žmogus turi žinoti savo vietą įmonėje, ką jis dirba, kokie jo tikslai. Spausti žmogų dėl to, kad jis neva negerai dirba – didelė kvailystė.
Darbuotojas geriau dirbs skatinamas ir motyvuojamas, o ne patirdamas kasdienį spaudimą. Jei darbuotojo pardavimų ar kiti rodikliai yra žemesni nei nustatyta, tuomet kita kalba. Psichologinis spaudimas tikrai nėra masinis dalykas, ypač verslo įmonėse. Privačiame sektoriuje yra planai, kuriuos reikia įvykdyti, ir psichologiniam poveikiui nelieka laiko. O jei lieka, tuomet įmonėje dirba neoptimalus darbuotojų skaičius arba darbuotojai motyvuojami siekti rezultatų, kenkdami bendradarbio rezultatams. Tai yra labai ydinga norint turėti stiprią komandą.“
Neieškok darbdavio išnaudotojo
Pašnekovo manymu, Lietuvoje, ypač Vilniuje, daugėja žmogiškų ir tolerantiškų darbdavių. Dauguma jų pradeda suprasti, kad puoselėti gerą santykį su darbuotojais – būtina. Darbuotojai nėra kareiviai. Jie turi įsivaizduoti, kokia ta įmonė bus po dvejų trejų metų. Paklaustas, kaip, jo manymu, reikėtų spręsti psichologines problemas, K. Blaževičius pasiūlė du būdus – arba drąsiai, atvirai kalbėti su darbdaviu, arba paprasčiausia išeiti iš darbo: „Žmogus neturi ieškoti tokio darbdavio, kuris išnaudotų. Patarčiau – jei jau ieškodamas darbo pajunti, kad koks darbdavys tau uždavė netinkamą klausimą, tai geriau nesidarbink jo įmonėje. Ieškokis kito darbo ir kito darbdavio – darbdavio, kuris skatintų, motyvuotų. Darbuotojai turėtų drąsiai rinktis ir ieškoti.
Visi darbuotojai, ypač jei jų toje įmonėje daug, turėtų kalbėtis ir tartis. O žmonės kažkodėl nekalba, tyli. Didžiausia bėda ta, kad psichologinė situacija žmogų labai paveikia ir jis nejuda, sustingsta. Bet tai yra labai blogai – reikia ieškoti, nelaukti, kol psichologinis klimatas įmonėje pasikeis. Kuo anksčiau žmogus reaguos, tuo bus geriau. Blogiausias dalykas – sėdėti ir kentėti. Kalbėti – būtina.
Žmonės neturi sustingti, sustabarėti. Anksčiau provincijoje žmonės neturėjo iš ko rinktis, o dabar net ten atsiranda vis daugiau darbo pasiūlymų. Bet pabrėžiu – jei jaučiate psichologinį spaudimą, pasikalbėkite su kolegomis. Jei jie jaučia tą patį, tuomet reikia vienytis ir problemą spręsti. Jei jie nejaučia, problema galbūt esate jūs pats.“
Elgesio apibūdinimo niuansai
Pašnekinta jauna mergina Virginija visiškai neseniai dirba valstybės tarnyboje, tačiau jau per kelis darbo mėnesius susidūrė su dideliu psichologiniu poveikiu: „Darbas naujas, nepažįstamas, reikia laiko susipažinti su darbo specifika. Gavus užduotį reikia pasiaiškinti, ko būtent norima, siekiant kuo tiksliau atlikti darbą. Tačiau mano vadovei taip neatrodo.
Ji dvi valandas pasakojo tai apie vieną, tai apie kitą, tai apie trečią būsimo darbo niuansą, o perklausus, ko būtent iš manęs nori, ėmė rėkti ir žeminti, esą ko aš šioje įstaigoje iš viso įsidarbinau, jei iš jos dviejų valandų monologo nesuprantu, ko ji nori. Suprasčiau, jei man būtų pasakyta parašyti raštą ir aš perklausčiau, ar man reikia parašyti raštą, bet tai tikrai nebuvo tas atvejis. Tiesiog susidarė įspūdis, kad naujoji vadovė nusprendė ant manęs išlieti per visą dieną sukauptą įniršį.
Vis dėlto didžiausia bėda šiuo atveju buvo net ne tai, kad buvau aprėkta, bet tai, kad toks vadovės elgesys daugeliui atrodo normalus arba pateisinamas. O taip tikrai neturėtų būti. Nei aš, nei kuris kitas darbuotojas nėra samdomas, kad vadovas ant jo išlietų savo nuoskaudas, pyktį, pavydą ar bet kokią kitą neigiamą emociją, juk darbuotojai taip pat nėra sugertukai.“ Virginijos požiūriu, psichologinį smurtą labai sunku apibrėžti, todėl ne visada aišku, ar tam tikras santykis su viršininku laikytinas eiline darbine situacija, ar psichologinio smurto išraiška – „pavyzdžiui, ar pakeltas viršininko balsas laikytinas psichologiniu smurtu? Ar grasinimas atleisti iš darbo arba parašyti papeikimą laikytinas psichologiniu smurtu? Ar darbuotojo vadinimas nekompetentingu laikytinas psichologiniu smurtu? Manau, kad taip, bet kiekvieną kartą priklauso nuo konkretaus atvejo“.
Žemina dėl žemos savivertės
Psichologinis poveikis darbe labai primena vaikų ir paauglių patyčias, kurios apibrėžiamos kaip sąmoningas siekis įskaudinti kitą žmogų, negalintį apsiginti. Vaikas, kuris mokykloje tyčiojosi iš kitų, ir neatsirado, kam jį sustabdyti, užaugęs lygiai taip pat žemins kitus. Tai pabrėžia Dalia Mickevičiūtė, gydytoja psichoterapeutė, pridurdama, kad, jei koks nors elgesys teikia naudos, žmogui nėra prasmės keistis: „Taigi tos pačios priežastys, dėl kurių vaikas tyčiojosi iš kitų mokykloje, turi įtakos suaugusiesiems smurtautojams. Dažnai tai yra susiję su savivertės stoka.
Paklausta, kaip atskirti psichologinį smurtą nuo nemandagaus ir šiurkštaus elgesio, gydytoja kalbėjo: „Be abejo, riaugėjimas ar nosies krapštymas dažniausia nėra malonūs. Tačiau tai atskleidžia tik paties riaugėjančiojo ar krapštančiojo nosį nepakankamą išsiauklėjimą, bet ne psichologinį smurtą, jei tai nėra daroma, kad auka būtų emociškai paveikta. Tyrėjai nustatė, kad skriaudėjai yra linkę savo neišspręstas problemas perkelti savo aukoms. Panašų elgesį galime pastebėti darbovietėse.
Pavyzdžiui, vadovas, kuris karjerą pradėjo nuo žemiausios grandies ir dirbo pačius sunkiausius, nešvariausius darbus, buvo žeminamas ir negerbiamas, jaučiasi turįs teisę žeminti pavaldinius, nes pats patyrė tą patį. Smurtautojai nuvertina aplinkinių gebėjimus, stiprybes ir talentus. Jei jie pripažins, kad kitas žmogus yra „geras“, gal net „geresnis“ už juos, tai pažeis jų ir taip žemą savivertę. Todėl jie gali naudotis savo pozicija, kad pabrėžtų ar netgi „sufabrikuotų“ bendradarbio silpnybes, taip pridengdami savo pačių asmeninius trūkumus ir nesaugumo jausmą.“
Akiratyje – naujas darbuotojas
Pašnekovė pabrėžė, kad smurtautojų aukomis tampa ne tie darbuotojai, kurie yra vienišiai ar neturi draugų, kurie juos užstotų prieš skriaudėją: „Dažniausia smurtaujama prieš tuos, kurie sukelia tam tikrą grėsmę agresoriui. Ši grėsmė gali būti net neįsisąmoninta. Nebūtinai ji yra reali, tačiau agresorius ją labai aiškiai jaučia ir tuo tiki. Aukos esti nepriklausomos ir atsisako patarnauti smurtautojui, todėl smurtautojas ieško priežasčių, kaip jas palenkti savo valiai. Aukos turi geresnius socialinius įgūdžius ir yra aukštesnio emocinio intelekto, yra empatiškos – netgi savo smurtautojams. Dažniausia smurtaujama prieš žmones, kurie nori padėti, mokyti, skatinti kitus. Taip pat aukos išsiskiria nekonfrontuojančiu bendravimo stiliumi – jos į agresiją neatsiliepia agresyviai. Tačiau tokio nuolankumo kaina ta, kad smurtautojas gali veikti nebaudžiamas – bent jau tol, kol darbdavys nesureaguoja.“
D.Mickevičiūtės žodžiais, smurtautojas kenkia nuolat, sistemingai ir ilgą laiką. Neretai jis pasinaudoja jam palankiomis situacijomis, pavyzdžiui, smurtaudamas prieš naują darbuotoją ar esant įtemptai darbo atmosferai, kai labai svarbūs terminai ir kliento pasitenkinimas. Gydytoja pabrėžė, kad psichologinį smurtą labai sunku įrodyti – „čia kalbama apie tokius sunkiai apčiuopiamus dalykus kaip „jis mane ignoravo“, „ji į mane menkinamai pažvelgė“, „apie mane skleidžiami gandai, kurie nėra tiesa“. Auką veikia ne pavieniai, o nuolat pasikartojantys smurto epizodai, kurie priverčia jaustis, lyg ji nesusitvarkytų su savo gyvenimu. Nuolatinė įtampa darbe persikelia ir į kitas gyvenimo sritis. Prievartautojas visada turi pateisinimų, kodėl jis taip elgiasi su savo auka: „Juk ji iš tiesų nepakankamai kvalifikuota šiam darbui“; „Jis niekada niekur ilgai nedirbo“. Taip pat jis gali rasti pateisinimų savo elgesiui: „Aš visada laikau aukštai iškeltą kartelę.“
Smurtautoją, jei įmanoma, reikėtų izoliuoti, kad jis bendrautų su kuo mažesniu žmonių skaičiumi. Taip pat galima pakeisti smurtautojo darbo pobūdį: smurtautojai neturėtų būti mažų grupelių vadovai ar tie, kurie kontroliuoja žmonių darbo grafikus. Auka turėtų būti pašalinta iš smurtautojo įtakos, jam (jai) geriausia skirti užduočių, su kuriomis jis puikiai susitvarkytų ir taip sustiprintų savivertę“, – kalbėjo D.Mickevičiūtė.
Darbo skelbimai dėl lyties – nebūtinai psichologinis spaudimas
Tomas Toleikis, CV bankas.lt projekto vadovas:
„Vartotojų tyrimai apie diskriminaciją pagal lytį ieškant darbuotojų rodo, kad dažnai žmogus, ieškodamas darbo, patiria vienokį ar kitokį psichologinį spaudimą – dėl lyties, šeiminės padėties, šeimos planų. Kai kurie darbdaviai pokalbyje dėl darbo akivaizdžiai diskriminuoja kandidatus ir sukuria itin nejaukią atmosferą. Apie 17 proc. respondentų pastebėjo, kad darbo pasiūlymuose, skelbiamuose internete, darbdaviai nurodo, kokios lyties darbuotojas jiems reikalingas. Tačiau šių atvejų nereikėtų traktuoti kaip susijusių su diskriminacija, nes galbūt darbui atlikti dėl darbo specifikos reikia tik vyro arba moters.
Apklausos dalyvių atsakymai rodo, kad su diskriminacija pokalbiuose dėl darbo susiduria tik moterys. Pasak jų, diskriminaciją lemia du dalykai – darbdavio klausimai arba elgesys. Moterys, ieškojusios darbo, teigia, kad dažniausia potencialūs darbdaviai klausia apie šeiminę padėtį, apie planus, susijusius su vedybomis, vaikų planavimu ir jų skaičiumi. Moteris ypač piktina klausimai, į kuriuos atsakant reikia sukonkretinti laiką, per kurį planuojama susilaukti vaikų, numatyti, kuris iš tėvų nedirbtų vaikui susirgus, ir pan. Kitas dalykas, dažnai darbdaviai kreipia dėmesį į išvaizdą, figūrą, per pokalbį akivaizdžiai nužiūri, vertina. Toks elgesys moterims yra nemalonesnis nei itin atviri klausimai apie asmeninio gyvenimo planavimą.“
