Turbūt nieko nenustebino žinia, kad kol Didžiosios Britanijos princas Viljamas movė sutuoktuvių žiedą savo mylimai Kate, Kinijos bitės darbštuolės paišė jos vestuvinės suknelės eskizus ir, net nespėjus viso pasaulio romantikams atsikvėpti po matytos pasakos Londone, kinų dirbtuvėlėse gimė tūkstančiai (jei ne daugiau) naujosios hercogienės vestuvinės suknelės kopijų. Kinai jau seniai taip atmušė rankelę padirbdami treningus, striukes, batus, rankines ar elektronikos prietaisus, kad daugeliui iki šiol šiurpą kelia žodžiai Made in China. O juk šioje šalyje iš tikrųjų gaminama beveik viskas. Legaliai. Dėl pigios darbo jėgos, nuolankaus būdo (kokios ten profesinės sąjungos ir tryliktasis atlyginimas?), tiesiog mažų sąnaudų. Bet Kinijos pramonės ypatumas yra ne tik jos kaip pasaulio fabriko statusas, bet ir nenusakomo masto klastočių pramonė. Ir viskas pasiekė tokį lygį, kad, be batų ar suknelių, klastojamos parduotuvės, restoranai ar net pramogų parkai. Kinijoje galima rasti nelegalių „Apple“, „IKEA“, „Walt Disney Company“, „Subway“, „Dairy Queen“ ir kitokių neva firminių parduotuvių. Jos beveik niekuo nesiskiria nuo originalų ir net yra buvę taip, kad parduoda kai kurias originalias prekes. Kinijoje yra netikras Disneilandas, „Starbuck’s“, „KFC“, „McDonald’s“ restoranų ir t. t.

Viena įdomesnių istorijų nutiko su suklastota „Apple“ parduotuve – ši istorija akimirksniu tapo interneto sensacija. Parduotuvė beveik tobulai atitiko originalą: patalpų dizainas, prekių išdėstymas, darbo grafikas, darbuotojų apranga. Įdomiausia tai, kad šios netikros parduotuvės darbuotojai šventai tikėjo, jog triūsia Steve’ui Jobsui. Ir vis dėlto klastotojai visada daro didelių klaidų. Šįkart jų reikėjo ieškoti vos ne su didinamuoju stiklu. Kaip ir su padirbtais akiniais nuo saulės, kuriuose nebūna ultravioletinių spindulių filtro, ar vėriniais, kurių sagtelės sulūžta. „Apple“ parduotuvėje buvo nelabai kokybiškai pagaminti laiptai, nelygiai nudažytos sienos, o svarbiausia – ji neturėjo licencijos, nors, kad ir kaip keista, prekiavo originaliais „Apple“ produktais. Po nuodugnaus patikrinimo tapo aišku, kad viename mieste veikė net penkios parduotuvės su „Apple“ logotipais.

Sulaikytos klastotės
Lietuvos dienraštis „Lietuvos žinios“ yra rašęs, kad pastaruoju metu Kinija pradėjo padirbti net europietišką vyną. Šis verslas klesti, nes garsių vyno gamintojų etiketėmis pažymėtas vynas kinams, lipantiems socialiniais laiptais, reiškia daug. Kinijos statistika skelbia, kad vienas kinas per metus išgeria litrą vyno ir nors iš pirmo žvilgsnio tai nedaug, turint omenyje šios šalies populiaciją, tikėtina, kad po dvejų metų Kinija pasaulyje užims šeštą vietą pagal vyno suvartojimą. Bet jų vartojimas tikriesiems gero vyno gamintojams kol kas teikia nedaug naudos.

„Labiausiai vertinamas prancūziškas Bordo vynas. Pernai Kinija ir Honkongas tapo didžiausiais šio vyno vartotojais pasaulyje, o kinų investuotojai per pastaruosius trejus metus Bordo regione nusipirko ne vieną vynininkystės ūkį. Turtingi kinai nesvarstydami sumoka 50 tūkst. juanių (20 tūkst. litų) už butelį 1982 m. pagaminto „Château Lafite Rothschild“, kuris Kinijoje nepaprastai populiarus. Tačiau tai nereiškia, kad tuo labai džiaugiasi prancūzai. Priešingai – kadangi klastotojai pirmiausia nusitaikė į prancūzišką vyną, jie patiria vis didesnių nuostolių“, – rašė „Lietuvos žinios“. Ir nors naujieji kinai už prašmatnų vyną pasirengę sumokėti milžiniškus pinigus, visai nebūtinai tie pinigai keliauja į prancūzų vyndarių kišenę. Cituojamas leidinys tikina, kad, esant didžiulėms gero vyno kainoms, net vyno mugėse kai kurie klastotojai nebijo atvirai eksponuoti padirbtų butelių, nors kartais klastotė matyti plika akimi, o prekybos centrai ir parduotuvės, kur vyną perka dauguma šalies gyventojų, tiesiog užversti padirbiniais, nes jose nėra vyno eksperto. Tad už solidžią kainą nusipirkus butelį Bordo vyno, tenka gerti pasaldintą dažytą vandenį, kuriam vyno skonį suteikia dirbtiniai priedai.

Kartais suklastotą vyną nesunku atskirti – garsusis „Lafite“ būna pavadintas „Laffite“ arba „Lafitte“, bet Kinijoje dar nėra daug vyno ekspertų, tad iškišti klastotę nesunku. Kai žmonės, norintys paragauti vyno, sumoka didžiulius pinigus ir gauna dažyto vandens, jų noras mėgautis vynu labai greitai praeina. Dėl to kenčia tikrieji vyno gamintojai. Kas norės dar kartą rizikuoti, kai nuo suklastoto vyno vėmė iki pusiaujo?

Klastočių pramonė

Ekspertai apskaičiavo, kad kasmet klastočių apyvarta, įskaitant piratavimą, siekia 500–750 mlrd. JAV dolerių. Jeigu darbštuolių tempas nelėtės, 2015 m. ši suma gali viršyti 1,7 trln. JAV dolerių. Skaičiuojama, kad dėl klastojimo parfumerijos pramonė kasmet netenka iki 70 mln. JAV dolerių, už 200 mln. JAV dolerių suklastojama atsarginių automobilių dalių, bet labiausiai šokiruojantis skaičius susijęs su nelegalia suklastota programine įranga – jos pogrindinė apyvarta siekia net 12 mlrd. JAV dolerių.

Kiek Lietuvos rinkoje cirkuliuoja padirbtų gaminių, kol kas niekas tiksliai nesuskaičiavo, tačiau užtenka užmesti akį į sostinės Gariūnus ir pasiūlos bei paklausos mastas tampa aiškus. Tačiau toli gražu ne tik mes, lietuviai, ramia širdimi perkame padirbinius – net ir labai norėdami milijardinės apyvartos neišspaustume. Štai Rusijos muitinės pareigūnai spėja, kad šalyje kas trečia brendinė prekė yra falsifikatas, Ukrainos ekspertai tikina, kad pas juos – kas antra. Kiniški padirbiniai – populiariausia prekė JAV juodojoje rinkoje. Šalies Prekybos ministerijos duomenimis, 2011 m. kinų klastotės sudarė 62 proc. visos nelegalios rinkos ir buvo vertos apie 125 mln. JAV dolerių.

Britų spauda cituoja statistinius duomenis, kurie rodo, kad trečdalis pirkėjų perka garsių dizainerių ir mados namų klastotes. Tokios veiklos nesibodi net ir turtingesni pirkėjai bei žvaigždės – tokiam apsipirkimui labai tinka internetinė prekyba. Nei kas matė, nei kas girdėjo. Ir nors „eBay“ sistemoje įsigyja greičiausiai akivaizdžiai padirbtą gaminį (vien kainų skirtumai ko verti), britai atliktos apklausos metu dievagojosi, jog reikalauja pardavėjo įrodymų, kad prekė tikra, o ne suklastota. Na, jeigu kam nors sąžinei nuraminti užtenka patikinimo „tikrai, ponia, tikrut tikrutėlė“, tiek to. Galbūt jiems gėda, bet jie vis tiek perka – Didžiojoje Britanijoje klastočių kasmet parduodama už 14 mlrd. svarų sterlingų. Paklausiausios mados namų „Louis Vuitton“, „Gucci“, „Burberry“, „Tiffany“, „Prada“, „Hermès“, „Chanel“, „Dior“, „Yves Saint Laurent“ ir „Cartier“ klastotės.

Britų leidinys „The Daily Mail“ yra pateikęs paprasčiausius kainos ir kokybės palyginimus. Originalūs „Prados“ kvepalai kainuoja 42 svarus, padirbti – 12 svarų, originalus „Tiffany“ vėrinys kainuoja 300 svarų, padirbtas – 20 svarų, originalūs akiniai nuo saulės „Chanel Diamante Cs“ – 120 svarų, padirbti – 23 svarus. Matyt, gali kilti klausimas, kam pirkti originalų daiktą, kainuojantį dešimteriopai brangiau (ir turint omenyje, kad prabangos pramonės atstovai ir taip taukuose vartosi), jeigu klastotės niekas neidentifikuos? Atsakymą diktuoja patys kinai.

Klastoja, bet vis mažiau patys jų naudoja

Nors ir keista, daugelis ekspertų pastebi, kad pačioje Kinijoje daugėja žmonių, kurie stengiasi nepirkti suklastotų brendinių prekių ir tvirtina, kad esminis skirtumas tarp originalo ir klastotės yra jausmas. Arba tiksliau – pojūtis. Kai įsigyji, turi ir nešioji, naudoji originalų daiktą, jautiesi kitaip. Toks požiūris Kinijoje vis populiarėja ir tai liudija apie esminius pačių kinų sąmonės pokyčius, vertinant ir toleruojant padirbtus daiktus.

Toliau – dar įdomiau. „China Market Research“ atliktas tyrimas rodo, kad net 95 proc. kinių nuo 28 iki 35 metų gėda išeiti į gatvę su padirbta rankine. O „McKinsey & Co“ tyrimas atskleidžia, kad suklastotas prekes 2010 m. Kinijoje noriai rinkosi tik 15 proc. pirkėjų. 2008 m. tokių buvo 31 procentas.

Tokie kinų vartotojų sąmonės pokyčiai įkvepia Vakarų gamintojus imtis ryžtingų žingsnių ir užversti rinką savo firmine produkcija. „Nike, Inc.“, „Columbia Sportswear Company“, „Shiseido Company“, „VF Corporation“ vieną po kitos atidaro savo parduotuves toliau nuo Pekino ar Šanchajaus, labai įvairiai vilioja pirkėjus ir išradingai ieško būdų, kad jų produkcijos masiškai neklastotų.

Kai kurių Vakarų gamintojų teigimu, kinai tampa išrankesni už vakariečius, nes paniškai bijo įkliūti su padirbtais pirkiniais. Minėtos bendrovės Kinijoje atidaro šimtus savo firminių parduotuvių, o pajamas skaičiuoja milijardais.

Nors kinų mąstymas ir keičiasi, klastočių pramonė klesti. Kinų valdžios institucijos skelbia, kad vien pernai konfiskavo suklastotų prekių už 850 mln. JAV dolerių. 2010 m. Kinijos pareigūnai Pietryčių Kinijoje rengė reidus, siekdami nustatyti „intelektinės nuosavybės“ vagysčių faktus. Jie koncentravosi į kompiuterių verslą, atsargines automobilių dalis, mobiliuosius telefonus ir maisto produktus. Klastotes medžioja net 1 mln. specialiai šiam darbui pasamdytų pareigūnų.

Šių metų liepą Kinijos naujienų agentūra „Xinhua“ pranešė, kad Pietų Kinijoje esančioje Guidžou provincijoje buvo pradėta milžiniška kampanija prieš sukčiavimą rinkoje, padirbinėjimą ir prekybą falsifikuota produkcija. Birželio 26 d. duomenimis, pradėta 74 tūkst. ikiteisminių tyrimų, vienaip ar kitaip susijusių su net 27 tūkst. žmonių, tarp jų – net 1 300 valstybės tarnautojų. Kinų valdžia taip pat praneša, kad per penkis šių metų mėnesius šioje provincijoje sulaikyta 18 tūkst. asmenų, įtariamų sukčiavimu rinkoje, „nuginkluota“ net 1 600 organizuotų grupuočių. 57 tūkst. asmenų buvo sulaikyta dėl klastočių gaminimo arba prekiavimo jomis, uždaryta net 9 tūkst. nelegalių dirbtuvių ir landynių.

Iš tokių pranešimų galima susidaryti įspūdį, kad Kinija ryžtingai ir negailestingai kovoja su klastotojais, tačiau bent jau kol kas klastočių pramonė yra tokia didelė ir galinga, kad belieka tik atsidusti.