Tokie 42-ejų Anne Jennings-Taučienės, kuri su 36-erių vyru Sauliumi yra „Bistro 18“ įkūrėjai, žodžiai privertė susimąstyti apie verslo skirtumus Lietuvoje ir Vakaruose. Apie juos grįžęs po atostogų pasikalbėjau su „bzn start“ redaktore. Padiskutavę nutarėme, kad apie tai reikia papasakoti visiems. Tad nieko nelaukdamas susitariau su restorano šeimininke ir po kelių dienų sėdėjau prie staliuko „Bistro 18“, kur gurkšnodamas kavą kalbėjausi su A. Jennings-Taučiene.
-Ar kalbėsimės tik dviese?
-Manau, kad taip. Mano vyras nėra iš tų, kurie veržiasi bendrauti su žiniasklaida. O jei prireikia fotografuotis, tenka gerokai pavargti, kol sutinka. Tiesą sakant, aš taip pat nesu mėgėja kalbėtis su žiniasklaida – atsargiai žiūriu, nors kadaise ir pati dirbau žurnaliste. Na, bet tikiuosi, kad šis kartas manęs nenuvils.
-Pasistengsiu, kad viskas būtų gerai. Sakykite, kokia yra jūsų restorano paslaptis? Esu matęs čia ir garsių žmonių, ir studentų, ir užsieniečių. Atrodo, visi čia jaučiasi gerai ir netrukdo vieni kitiems.
-Jokios paslapties nėra. Tiesiog manome, kad pas mus atėjęs žmogus turi jaustis kaip įmanoma labiau atsipalaidavęs. Nesvarbu, ką jis daro gyvenime, čia jis tėra paprastas klientas, kuris nori atsipūsti, skaniai pavalgyti ir pabendrauti su draugais ar kolegomis. Matyt, mūsų nusistatymas persiduoda žmonėms, todėl čia nepamatysi, kad kas nors rodytų pirštais ar verstų jaustis nepatogiai.
-Prisipažinsiu, man buvo keista, kai neprašėte susimokėti už paslaugas iškart po furšeto. Kiek teko susidurti su lietuvišku verslu, į piniginius reikalus nežiūrima taip atlaidžiai. Kodėl taikote kitokią praktiką?
-Pasitikėti žmonėmis yra svarbu. Jei to nerodysi, ir žmonės tavimi nepasitikės. Juolab kad gyvename tame pačiame mieste, kuris nėra didžiausias pasaulyje, tad kokia tikimybė, kad vėl nesusitiksime po kiek laiko?
O ir pats pripažinai, kad noras imti interviu iš mūsų kilo būtent po to nutikimo. Taigi akivaizdu, kad pasitikėjimas atsiperka.
-Kaip atsidūrėte Lietuvoje? Kas privertė išvykti iš Airijos?
-Nevertė niekas. Tiesiog buvo laikas, kai daug keliavau.
Į Lietuvą atvedė atsitiktinumas. Pirmą kartą į šią šalį atvykau aplankyti dirbančio tėčio. Tuomet lietuviai entuziastingai siekė aukštų tikslų – jūs neseniai buvote atgavę nepriklausomybę. Paradoksalu , kad iki apsilankymo Lietuvoje buvau apkeliavusi daugelį aplink esančių valstybių. Metus net gyvenau Maskvoje, kur atsitiktinai studijavau režisūrą. Tuomet kelionės buvo nebrangios, todėl išnaudojau galimybę daug pamatyti. Visgi į Lietuvą tada nepavyko užsukti, nes negavau vizos.
Ilgesniam laikui į Lietuvą mane atvedė pažintis su Sauliumi. Iš pradžių daug dėmesio sėslumui mes neskyrėme ir ilgalaikių planų nekūrėme. Buvo laikotarpis, kai gyvenome ir dirbome Airijoje. Ten gimė ir mūsų dukra (Caoilfhinn Vėtra – aut. past.). Tačiau vėliau, kai jai atėjo laikas eiti į mokyklą, nutarėme kraustytis į Lietuvą. Taip 2006 m. atsidūrėme čia.
-Kodėl nutarėte imtis restoranų verslo ir kodėl būtent Lietuvoje?
-Nors daug kas sako, kad Lietuvoje pradėti verslą sunkiau nei Vakaruose, aš nesutinku arba sutinku tik iš dalies. Manau, verslas yra verslas ir visur reikia stengtis, kad jis būtų sėkmingas. Žinoma, galėjome atidaryti restoraną Airijoje. Ten gal kiek viskas paprasčiau, bet brangiau. Lietuvoje mus palaikė daug draugų, todėl buvo lengviau apsispręsti.
Su Sauliumi seniai galvojome apie nuosavą restoraną. Dar tuomet, kai gyvenome Airijoje, dažnai kalbėdavome apie tai, kaip viskas atrodytų ir būtų daroma. Buvo smagu įgyvendinti tai, apie ką tiek galvota ir šnekėta.
Ypač džiugu, kad beveik viską savo rankomis padarėme. Taip sakydama visai nejuokauju. Didžiąją dalį interjero sukūrėme ir įgyvendinome patys. O darbo buvo daug, nes anksčiau šioje vietoje veikė kinų restoranas, tad po baltais dažais paslėpti dideli margumynai.
-Ar nebuvo baisu nerti į verslą? Kaip jis pakeitė jūsų gyvenimą?
-Baisu? Ne. Buvo įdomu. Žinoma, įtampos netrūko. Vis dar gerai atsimenu, kai restoranas duris atvėrė pirmą kartą. Nerimo dėl to, kad neateis klientų, nebuvo. Labiausiai trikdė suvokimas, kad tai, apie ką tiek svajojai, pagaliau virto realybe. Šiek tiek prireikė laiko apsiprasti su tokia mintimi, bet darbai ir įvairūs rūpesčiai padarė savo.
Mūsų gyvenimas per daug nepasikeitė. Gyvename netoliese, dukros mokykla taip pat šalia, todėl kartu praleidžiame daug laiko. Visgi darbo laikas, ypač anksčiau, alino. Restorane būdavau po 13 valandų, o kartais ir daugiau. Laimė, dabar turime puikų kolektyvą, kuriuo visiškai pasitikiu, todėl galiu kiek atitolti nuo darbo.
-Jūs su Sauliumi esate ne tik verslo partneriai, bet ir šeima. Ką tai keičia? Ar nesudėtinga nuolat būti ir dirbti kartu?
-Mes gerai pasidalinę darbus. Jis rūpinasi daugiau su virtuve susijusiais reikalais, o aš administracija. Žinojimas, kas ką daro, labai padeda. Žinoma, visiškai išvengti konfliktų nepavyksta. Būna ir nesutarimų, ir šiek tiek sveiko pykčio, tačiau galiausiai viskas išsprendžiama. Nesame antžmogiai, kurie neklysta ir nesipyksta. Svarbiausia žinoti, kodėl darai ir ką darai. Mes darome, nes mums tai teikia džiaugsmą.
-Minėjote, kad turite gerą kolektyvą. Be to, ir pats neseniai tuo įsitikinau. Kaip pavyko rasti žmones, kurie puikiai papildo bendrą vaizdą?
-Gali skambėti keistai, bet niekada nesigilinau į žmonių gyvenimo aprašymus. Man jie nereikalingi. Užtenka pokalbio, kad pajusčiau, kokia asmenybė yra priešais mane. Svarbiausia, kad tai būtų sąžiningas ir šviesus žmogus. Tiesa, taip kartais praleidžiu įdomias ir naudingas detales. Pavyzdžiui, kadaise turėjome klientą, kuris kalbėjo man nesuprantama kalba. Nuėjau pas personalą ir papasakojau, kokia situacija. Staiga viena mergina ir sako: „Aš moku tą kalbą.“ Pasirodo, ji moka 5 kalbas!
Apskritai manau, kad geras kolektyvas yra viena svarbiausių sėkmingo verslo prielaidų. Jei negalėčiau pasitikėti žmonėmis, kurie triūsia restorane, negalėčiau dirbti savo darbo. Nuolat tektų juos prižiūrėti, kontroliuoti, o tai nėra gerai nei darbuotojams, nei man. Dabar aš pasitikiu, bet tai nereiškia, kad nematau jų darbo. Jeigu nutiktų taip, kad mano pasitikėjimas būtų pamintas, tą pačią dieną žmogus turėtų atsisveikinti su kolektyvu.
-Kiek investavote į „Bistro 18“? Ar jau atsipirko tos investicijos?
-Pasakysiu atvirai ir paprastai. Kalbėti apie pinigus nemėgstu. Be to, juk ne dėl jų atidarėme restoraną. Pirmiausia tai džiaugsmas ir savirealizacija, o tik paskui pinigai. Na, bet jei jus tai domina, galiu pasakyti, kad skolų neturime ir jokie bankai mūsų nespaudžia.
-Kaip įsivaizduojate save ir savo verslą po 5 ar 10 metų?
-Tikimės, kad restoranas ir toliau gyvuos, kad ir kas būtų jo šeimininkas. O aš... Aš matau save, gulinčią paplūdimyje Havajuose su „Margaritos“ kokteiliu rankose...
Faktai apie „Bistro 18“
„Bistro 18“ duris atvėrė 2007 m.
Restoranas yra įsikūręs 18-uoju numeriu pažymėtame Stiklių g. name
Restorano interjerui sukurti panaudoti 1 600 vyno butelių iš skirtingų pasaulio regionų
Vienu metu restorane gali būti apie 70 klientų
Tinklalapio tripadvisor.com lankytojai „Bistro 18“ išrinko antru geriausiu Vilniaus restoranu
A. Jennings yra daininkės Ericos Jennings sesuo
Straipsnių "Apie smulkmeną, be kurios prekyba neįmanoma" ir "AfterParty – studentų išrastas ir pagamintas Lietuvoje” ieškokite "bzn start" rugpjūčio mėnesio verslo žurnalo numeryje.
