Kai norintys įsidarbinti pildo dokumentus, klausiama konkrečių dalykų apie biografiją, mokyklos bei studijų pasiekimus, ankstesnes darbovietes, o tai mažai ką pasako apie individualias žmogaus savybes. Vis dėlto, potencialius darbdavius visada labai domina socialiniai žmogaus įgūdžiai, tokie kaip iniciatyvumas ar gebėjimas bendrauti. Ypatingai svarbus retame darbo skelbime nepaminimas gebėjimas dirbti komandoje.
Personalo vadovams ir norintiems įsidarbinti rūpi tos pačios užuominos. Pirmieji iš gautų duomenų bando „išskaityti“ kažką apie kandidato asmenines savybes, o antrieji tokią informaciją tikslingai patalpina gyvenimo aprašymo skiltyje „Pomėgiai“.
Skaityti apie tai kiek nuobodoka. Šachmatai rodo polinkį į vienišumą, golfas pretenduoja į elitiškumą, o parašiutų sportas atrodo pernelyg rizikingai. Maratono bėgimas signalizuoja apie ambicijas, o galbūt net įniršį ir vienišo kario filosofiją.
Paprastai šiuo atveju triumfuoja komandinis sportas. Kamuolio spardymas kad ir vietos komandoje, jo mėtymas į krepšį ar gainiojimas paskui rutulį – juk visa tai dvelkia komandos dvasia ir byloja apie visuomeniškumą bei gebėjimą kautis dėl bendro tikslo.
„Dauguma darbdavių žavisi, jeigu kandidato gyvenimo aprašyme aptinka nuorodą apie sportinį aktyvumą, nes tai traktuojama kaip socialinė kompetencija“, - pripažįsta verslo psichologas profesorius Uwe Kanningas iš Osnabriuko, Vokietijoje.
Ar tai tiesa, pabandė išsiaiškinti studentė Julia Kappelhoff iš to paties miesto. Rašydama bakalauro darbą, ji pateikė klausimynus 360 žmonių. Jais norėta išsiaiškinti respondentų socialinius įgūdžius. Be to, jie turėjo nurodyti, ar ir kaip dažnai sportuoja. Net 300 apklausos dalyvių priskyrė save prie sportininkų – 140 atstovavo individualioms, 80 komandinėms sporto šakoms, o likusieji buvo abiejų atstovai. Vėliau gauti rezultatai buvo palyginti su normatyvinės keturių tūkstančių statistinių gyventojų imties rezultatais.
J. Kappelhoff bandė rasti sąsajas tarp sporto ir socialinių įgūdžių ir išsiaiškino, kad praktiškai jų nėra. Pagal 17 kriterijų respondentai patys nusistatė savo vietą kelių lygių skalėje. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad yra pora dėsningumų – komandinio sporto atstovai sunkiau priima sprendimus, o individualių sporto šakų mėgėjai mažiau linkę į kompromisus ir pasižymi didesne savikontrole. Tai atrodo įtikinamai arba „skamba logiškai“, kaip įvardijo psichologas U. Kanningas.
Vis dėlto, pasižiūrėjus atidžiau skirtumai sumenko. Komandinių, individualių šakų atstovų ir sportui abejingų respondentų asmenybių kreivės skyrėsi taip nežymiai, kad tuos skirtumus galima pavadinti nereikšmingais.
„Aišku, kad niekas neaišku, - apibendrina specialistas. - Pagal sociologijos kriterijus atsižvelgus į galimas matavimo klaidas, gauti duomenys patenka į atsitiktinumo zoną, taigi, statistiškai yra visiškai nereikšmingi“.
Jokio rezultato šiuo atveju irgi yra rezultatas. „Socialinių įgūdžių prasme sportininkai nesiskiria nuo tų, kurie neužsiima jokiu sportu“, - tvirtina personalo atrankos ekspertas ir primygtinai ragina atsisakyti tokios buitinės psichologijos. Skubotas kandidatų atmetimas vien dėl to, kad jų gyvenimo aprašyme neminimas sportas, gali tapti „akivaizdžia klaida“.
