Šiandien Estijos ekonomika yra sparčiausiai auganti euro valiutos sąjungoje, fiziniai asmenys ir įmonės moka mažesnes palūkanų normas, o prekybiniai verslo ryšiai su Suomija, kuri taip pat euro zonos valstybė, yra stipresni kaip niekad. Daugybė Suomijos gamintojų ieško verslo partnerių Estijoje, daugelis dalykų tapo aiškūs ir skaidrūs, o gamybos kaštai vis dar 50 proc. mažesni.

Prieš įsivedant eurą Estijos tiesioginės užsienio investicijos (TUI) padidėjo nuo 1,5 proc. BVP 2009 metais iki 7,4 proc. 2010 ir net 9,8 proc. 2011 metais. Tuo tarpu Lietuvoje 2010 ir 2011 metais TUI tebuvo 2,6 ir 3 proc.

Lietuvai, kaip ir Estijai, vos prieš du dešimtmečius ištrūkus iš ilgalaikio įkalinimo buvusioje Sovietų Sąjungoje gyvybiškai svarbu siekti euro klubo, net jei jis šiuo metu patiria tam tikrų sunkumų.

Ko galėtume pasimokyti iš kaimynų estų? Prieš tapdama euro zonos nare Estijos ekonomika turėjo sunkumų: ekonomika 2008-2009 metais smuko beveik penktadaliu, nekilnojamojo turto burbulo sprogimas bei pasaulinė finansų krizė nudrenavo iš ekonomikos perteklinius pinigų srautus. Norėdama atitikti biudžeto deficito reikalavimus ir įsivesti eurą Estijos vyriausybė sumažino viešojo sektoriaus darbo užmokestį 10 proc., buvo pakelti mokesčiai, iš valstybinių įmonių išmokėti didesni nei planuota dividendai, užšaldytos pensijų įmokos.

Fiziniai asmenys ir verslo įmonės Estijoje jau gauna naudą iš buvimo klube: išvengiama valiutos konversijos mokesčių ir taip sutaupoma apie 0,25-0,3 proc. BVP. Bankuose tarptautiniai pavedimai į euro zonos šalis kainuoja tiek pat, kiek pavedimas šalies viduje.

Euras padėjo šaliai išlaikyti tvirtą ekonomikos augimą ir kurti daugiau
darbo vietų Estijos piliečiams. Narystė ekonominėje ir pinigų sąjungoje - tai stabilios
ekonomikos garantas, palaikantis verslą, skatinantis prekybą ir įkvepiantis užsienio investuotojų pasitikėjimą.

Turėdami Lietuvoje eurą, visiškai eliminuotume bet kokias spekuliacijas apie galimą lito devalvavimą. Prisiminkime kad ir pirmosios krizės įkarštį 2009 metais – tuomet kalbos apie valiutos devalvavimą buvo labai realios. Buvo kalbama apie domino efektą, jei kartais problemų kamuojamos Latvijos valdžia būtų priversta tai padaryti. Be jokios abejonės, tai daro įtaką investuotojų pasitikėjimui bei lemia tiesiogines investicijas į šalį. Devalvacija būtų buvusi pražūtinga, nes iki šiol Lietuvoje apie 70 proc. būsto paskolų yra išduota eurais, o valiutą nuvertinus, būtų nusiritusi fizinių asmenų nemokumo banga.

Be kita ko, įsivedus eurą šalies finansų rinka taptų didesnės ir likvidesnės euro zonos finansų rinkos dalimi, o tai sudarytų sąlygas pritraukti išorės lėšas greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis. Palyginus 5 metų kredito rizikos apsikeitimo sandorius (angl. CDS – credit default swaps) Lietuvos apsidraudimo premija šiuo metu yra 235 baziniai punktai, kai tuo tarpu Estijos – 119. Šiuo rodikliu matuojama šalies ar įmonės nemokumo rizika, o Lietuvos ir Estijos rezultatai rodo, kad skolindamiesi mes permokame daugiau nei dvigubai. Eliminavus šiuos skirtumas, atpigtų mūsų gaminamos produkcijos savikaina, ji taptų labiau konkurencinga.

Didžiausia grėsmė, norint atitikti Mastrichto kriterijus, yra infliacija ir biudžeto deficitas. Jei biudžeto deficitą įstengiame suvaldyti, tai infliacija gali pridaryti bėdų. Privalėtume atsakingiau dalinti PVM lengvatas, vengti atlyginimų kėlimo, kontroliuoti, kad ES struktūrinių fondų lėšų per greitas įsisavinimas nedarytų neigiamos įtakos šalies ekonomikai. Taip pat turėtume skatinti efektyvų energijos vartojimą, o svarbiausia – stabilizuoti šilumos, kuro ir maisto prekių kainas. Lietuva turi gana nemažas galimybes įsivesti eurą ir tai turėtų tapti šalies strategine kryptimi.