2000-aisiais priimtas Lobistinės veiklos įstatymas lobizmą apibrėžia kaip fizinio ar juridinio asmens atlygintinus ar neatlygintinus veiksmus, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų priimamai ar nepriimami nauji, keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai. Pagal įstatymą fiziniai ar juridiniai asmenys, norintys vykdyti šią veiklą, privalo registruotis Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje (VTEK) ir deklaruoti, kieno interesams atstovauja, bei įvardyti savo išlaidas ir gautas pajamas. Remiantis 2011-ųjų duomenimis, registruotų lobistų Lietuvoje buvo 27, o lobistinę veiklą pernai iš viso vykdė 8. Tačiau registruoti lobistai teigia, kad šis skaičius sudaro tik labai nežymią realaus interesų atstovavimo dalį.
Skaidraus lobizmo – mažuma
„Iš visų lobizmo atvejų legalus, registruotas lobizmas sudaro gal tik 10 procentų, o visa kita yra neoficialus, juodasis lobizmas. Pavyzdžiui, tos pačios verslo ir darbdavių konfederacijos, jų atstovai nuolatos laiką leidžia Seime, kai kurios jų net turi nuolatines patalpas Vyriausybėje. Jų veiklos pobūdis yra akivaizdžiai lobistinis, tačiau nė viena jų nėra užsiregistravusi kaip lobistinė organizacija. Ir žmonėms kažkodėl atrodo, kad čia nėra nieko nusikalstama, kai šios institucijos „lenda“ į Seimą ar Vyriausybę ir reikalauja, tarkime, vienokio ar kitokio minimalaus atlyginimo, o kai lobistas yra registruotas, manoma, kad jis vos ne nusikalstama veika užsiima“, – „Atgimimui“ sakė pašnekovas.
Apie ne visada skaidrią įtaką politikams bei valdininkams užsiminė ir kitas registruotas lobistas Šarūnas Frolenko: „Lobizmas Lietuvoje tikrai yra dar labai jauna šaka ir čia turi įvykti dar labai daug pokyčių. Aš tikiu, kad tie pokyčiai įvyks ir kad neregistruotų lobistų mažės, tačiau šiandien padėtis yra tokia, kad, kai nenorima viešai skelbtis ar oficialiai samdytis lobisto, įkuriama asociacija ir taip atstovaujama vienos ar kitos asociacijos interesams. Kaip bebūtų gaila, kartais tos asociacijos būna „kvazi“ asociacijos, įkuriamos dėl poveikio vienam ar kitam teisėkūros procesui, o ne todėl, kad jos iš tikrųjų yra reikalingos.“
Skirtingų kartų lobizmas
Pasak L.Ragauskio, ir patys politikai bei valdininkai kur kas tolerantiškesni ir palankesni neregistruotam lobizmui: „Per savo darbo praktiką pastebėjau, kad Seimo nariai oficialių lobistų nenori net prisileisti, nenori kalbėti su jais. Jiems yra saugiau ir įdomiau, kai su jais kalbama neoficialiai, per tarpininkus, nes taip jie tikisi gauti kokio nors atlygio ar padėkos kad ir per rinkimus.“ Anot jo, neregistruoti lobistai neretai pataikauja šiai politikų ir valdininkų silpnybei bei visais įmanomais būdais siekia jiems atsidėkoti už palankaus sprendimo priėmimą, nors tokia veikla iš principo ir yra nusikalstama. L.Ragauskis piktinosi, kad taip suvaržomos registruotų lobistų galimybės viešai ginti skelbiamus interesus.
Tačiau Š.Frolenko nebuvo linkęs sutikti su tokiu skeptišku padėties apibūdinimu. Pasak jo, Lietuvoje yra kelios skirtingos verslo kartos: senoji karta, kuri verslą steigė nepriklausomybės pradžioje, kai būta daug neaiškumų, dažnų sąlygų ir taisyklių keitimų, bei jaunoji karta, kuriai taisyklės yra ne tik priimtinos, bet ir naudingos. Būtent ši karta, anot jo, įvertinusi legalaus lobizmo naudą, išplės jo mastus Lietuvoje.
Š.Florenko teigė jau pastebįs teigiamų pokyčių net ir pačiame viešajame sektoriuje ar tarp politikų: „Ministerijų lygmeniu valdininkai pradeda vis labiau suprasti, kam reikalingas lobistas. Politikai Seime lygiai taip pat nori matyti skaidrius lobistus, nori matyti tuos, kurie aiškiai deklaruoja, kokiai interesų grupei, įmonei ar nevyriausybinei grupei atstovauja, ir manau, kad čia viskas krypsta į gana gerą pusę.“
Pašnekovas pridūrė, kad lobizmas pats savaime yra teigiamas reiškinys, leidžiantis išspręsti visuomenei aktualias problemas sutaupant mokesčių mokėtų pinigus, todėl pasiūlė jo nepainioti su neteisėta veikla. „Bėda atsiranda tada, kai mes turime tą lobizmą neskaidrų ir net neviešą, nedeklaruotą, galbūt su dar kokiais nors blogumais, kyšininkavimu ir panašiai. Taip, tai yra blogai, bet to mes nevadinkime lobizmu, tai yra nusikalstamumas ir nieko daugiau“, – savo laikyseną dėstė Š.Frolenko.
Neskaidraus lobizmo terpė
Tačiau ne tik įvairios verslo struktūros imasi užslėptos lobistinės veiklos. Neretai politikų ar oligarchų valdomos žiniasklaidos priemonės taip pat atstovauja savininkų ar pavienių užsakovų interesams, nors tą pastebėti esą yra labai sunku. „Iš tiesų, kiek man teko matyti registruotų lobistų sąrašą VTEK, nepastebėjau tarp jų garsių redaktorių, žurnalistų ar žiniasklaidos priemonių savininkų. Bet jei į lobizmą žiūrėsime plačiau, tai žiniasklaida, be abejo, tame procese dalyvauja.
Tereikia atidžiai pažiūrėti praėjusių ir ankstesnių metų registruotų lobistų atstovaujamas interesų sritis, ir galime padaryti nedidelę naujienų atranką kurioje nors įtakingesnėje žiniasklaidos priemonėje. Galbūt joje buvo dažniau viešai (reklama, aiškiai pažymėta užsakomoji skelbiama medžiaga) ar ne viešai (straipsniai, laidos ar kitas žurnalistinis turinys, kuris nepažymėtas kaip reklama) pabrėžiama kokia nors viena pozicija neišklausius kitos ar kitų, o gal net ir taip padarius buvo labiau linkstama palaikyti kurią nors vieną. Kartais gali būti taip, kad Seime bandant politikus įtikinti priimti kokį nors įstatymą lobistams naudingiau eliminuoti šią temą iš žiniasklaidos. Tuomet užčiuopti atstovavimą dar sunkiau, nes jei nėra turinio, tai nėra ir ką vertinti“, – apie žiniasklaidos lobizmą „Atgimimui“ pasakojo Žurnalistų sąjungos vadovas Dainius Radzevičius. Tiesa, pasak pašnekovo, dėl privalomo redaktorių ir leidėjų turto deklaravimo žiniasklaida pamažu tampa skaidresnė. Žiniasklaida nėra pagrindinė lobizmo veikėja, tačiau galimybė nelegaliai veikti politikus per ją yra vis dar didelė.
