Ką gi ten rasime?
Prieš aštuoniolika metų nedarbo problema buvo taip pat didelė. Nors darbo biržos duomenys terodė 3,8 proc., nedarbą, Statistikos departamento atrankinio tyrimo duomenimis, jis turėjo būti 14―17 procentų. Vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių buvo 327 litai. Jei, atsižvelgdami į kainų pokyčius, perskaičiuotume, kiek tuometiniai 327 litai verti šiandien, tai gautume beveik triskart didesnę sumą ― maždaug 970 litų. Šiandien vidutinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) siekia 2 138 litus. Vidutinė senatvės pensija 1995 metais buvo 147 litai (šiandieniniais pinigais tai būtų maždaug 440 litų). O šiandien vidutinė senatvės pensija yra 748 litai. Vartojimo prekių krepšelis per 1994 metus pabrango 172 procentais. Paskolų palūkanos siekė 84 proc. metų pradžioje ir 30 proc. metų pabaigoje, indėlių ― 73 proc. metų pradžioje ir 14 proc. metų pabaigoje. Gyventojų indėlių bankuose buvo 1,9 mlrd. litų. Dabar jų ― 26,8 mlrd. litų.
Taigi, kai dabartiniai abiturientai gimė, darbo rinkoje situacija buvo taip pat įtempta (o ieškoti darbo svetur buvo kur kas sudėtingiau). Pajamos pagal perkamąją galią buvo perpus mažesnės. Tarkime, remiantis vartojimo krepšelio sudėties statistika, nors maistas prieš aštuoniolika metų kainavo pigiau, išlaidos maistui sudarė daugiau kaip pusę (58 proc.) vartojimo krepšelio išlaidų, šiandien ― maždaug ketvirtadalį (26 procentus). Šiandien daugiau galime skirti kitoms ― ne pirmo būtinumo reikmėms. Santaupų bankų sąskaitose gyventojai tebuvo sukaupę tik 1/14 to, ką turi šiandien.
Padėtis buvo labai neapibrėžta ir gana nesaugi. Dar nebuvo išblėsę prisiminimai apie kriminalizuotus privatizacijos ar nuosavo verslo epizodus; dar nebuvo sutvarkytos arba iš viso neveikė teisinės, socialinės apsaugos programos; finansų, ekonomikos patirties ir išminties aruodas buvo tik pradėtas kaupti, mokytis teko skausmingai iš savo klaidų. Ką jau bekalbėti apie kokį nors planavimą, kai per metus viskas pabrangdavo kartais (per 1994 metus ― 1,7 karto).
Per tuos aštuoniolika metų įvyko daug įvairiausių nutikimų ir pasikeitimų. Griuvo bankai, nusinešdami didelę dalį gyventojų santaupų, nes tokio dalyko, kaip indėlių draudimas, nebuvo. Didžiulį ekonomikos nuosmukį atnešė Rusijos krizė. Litas tapo susietas nebe su JAV doleriu, o su euru, nuvildamas ir atnešdamas nuostolių santaupas kaupusiems Amerikos valiuta. Šalis buvo priimta į Europos Sąjungą: atsivėrė sienos, žmonės pradėjo daugiau keliauti (nemažai jų išvyko ilgam su visomis šeimomis), į šalį atkeliavo daugiau pinigų ― kreditų ir įvairiausių išmokų ar fondų lėšų. Nežabotai brango butai ir kitas nekilnojamasis turtas. Kai kurie iš to neblogai uždirbo. Deja, netrukus būstai vėl atpigo ir turtingumo iliuzija subliuško.
Taigi buvo visko ― ir grėsmių, ir galimybių, gauta ir pelno, ir patirta nuostolių. Bet, ko gero, prieš aštuoniolika metų nebūtume galėję pagalvoti, kad štai, kai mūsų vaikai užaugs, jie (ir mes) galės laisvai keliauti po užsienio šalis ― mokytis, dirbti, atostogauti, kad kas antras namų ūkis turės kompiuterį ir prieigą prie interneto, lengvųjų automobilių šalyje bus tiek, kad dviem šalies gyventojams teks vienas automobilis, kad beveik kiekvienas turės mobilųjį telefoną, o kai kas ir ne po vieną...
Tikriausiai ir ateinančius aštuoniolika metų vėl bus visko ― ir geresnių, ir blogesnių momentų. Ir tokių, apie kuriuos galvojame jau šiandien: visuomenė senėja, mokesčių mokėtojų skaičius mažėja, senka gamtos ištekliai. Ir tokių, kuriuos šiandien dar sunku prognozuoti ― pavyzdžiui, kaip klostysis ekonominiai ir politiniai reikalai Kinijoje ir kokią tai įtaką turės visam pasauliui, kai vis daugiau kinų uždirbs vis daugiau pajamų, arba kokią įtaką turės klimato atšilimas žemės ūkio produktyvumui Afrikoje ir Pietų Europoje, žemdirbių pajamoms ir maisto kainoms. O kur dar tokie, kurių šiandien nė neįsivaizduojame. Tačiau, ko gero, daug šiandien galvos skausmą keliančių dalykų bus pamiršti ir nebeatrodys tokie svarbūs.
Todėl, manau, kad mūsų vaikai, sulaukę mūsų amžiaus, turėtų gyventi geriau negu mes. Tiesa, nustatyta, kad, pasiekęs tam tikrą ekonominio išsivystymo lygį, iki tol spartus ekonomikos augimas pradeda lėtėti, nes augti reikia vis daugiau pastangų, vis daugiau išteklių. Tarkime, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje ar kokioje nors kitoje šalyje, kuri ir prieš aštuoniolika metų jau buvo turtinga, materialinės gyventojų padėties pokytis per pastaruosius aštuoniolika metų buvo mažesnis. Taigi gal, kol šiais metais gimusieji sulauks pilnametystės, Lietuvos gyventojų pajamos (ir perkamoji galia) padidės mažiau negu dvigubai, o santaupos neišaugs 14 kartų. Tačiau, pavyzdžiui, dėl technologijų pažangos gyvenimas turėtų tapti dar patogesnis, o įvairias vietoves pasiekti bus dar lengviau. Vadinasi, pasirinkimo galimybės turėtų būti dar didesnės. Taip pat teigiama, kad, pasiekus tam tikrą gyvenimo kokybę, vis didesnis pinigų kiekis teikia vis mažiau pasitenkinimo dėl to. Tuomet pradeda galioti teiginys, kad laimė ― tai proto būsena, o ne pinigų kiekis. Taigi norėtųsi palinkėti dabartiniams abiturientams, kad jie gyventų ne tik turtingiau, patogiau negu jų tėvai, bet ir jaustųsi laimingi.