- Kam Jūs atėjote vadovauti? Kas yra Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK)?
- LPK yra rimčiausia, solidžiausia Lietuvoje asocijuota verslo struktūra, vienijanti 37 asociacijas ir per 50 stambiausių Lietuvos įmonių. Viso joje įmonių ir organizacijų yra per 2 700. Lietuvoje nėra stipresnės verslo struktūros.
- Gal pramonininkai yra kaip tik tie mūsų politikų koneveikiami oligarchai?
- Nemanau. Tiesą sakant, nežinau, kas turima omenyje, kai sakoma „oligarchai“. Įsivaizduoju, kas yra oligarchai Rusijoje, bet nežinau, kas jie yra Lietuvoje. Žodis „oligarchai“ naudojamas gąsdinimui, politikų retorikai paįvairinti. Šiuo žodžiu dažnai mėginama pasakyti, kad verslas negalvoja apie valstybę, o galvoja tik apie savo pajamas ir įtaką.
- Kaip manote, kodėl Jus išrinko LPK prezidentu?
- Manau, todėl, kad norima pokyčių. Žmonės nori, kad verslas būtų matomas ir vertinamas kaip valstybės ekonominis stuburas, kuriantis pridėtinę vertę. Kuo yra grįsta Vokietijos ekonominė lyderystė ES? Tuo, kad ji turi pramonės stuburą ir puikiai orientuojasi pasaulio rinkose.
Vienu iš savo uždavinių įvardyčiau verslo struktūrų konsolidavimą. Pirmiausia kalbu apie mūsų partnerius. Turime subendrinti rūpimus klausimus ir pasiūlyti valstybei tam tikrus sprendimus. Turime pradėti vienu balsu kalbėti apie tai, kurias problemas privalome neatidėliodami spręsti.
- Ką Jūs asmeniškai dabar siūlytumėte spręsti kaip neatidėliotinas problemas?
- Manau, didžiausią grėsmę Lietuvai kelia masinė emigracija, demografinės padėties kaita. Didžiausias iššūkis – gyventojų skaičiaus mažėjimas. Pagal tam tikras prognozes, 2025 metais Lietuvoje gali likti tik apie 2,6 mln. gyventojų. Ir mūsų bus ne tik mažiau – amžiaus grupių sudėtis taip pat kis. Valstybė per tą laiką, tikėtina, praras apie 330 tūkst. darbingų žmonių. Padaugės pensininkų, nedaugės vaikų, ir šiuo požiūriu valstybei reiktų labai atsargiai prisiiminėti naujus įsipareigojimus, pirmiausia – energetinius. Reikia susitvarkyti socialinės apsaugos ir sveikatos sritis, kuriose valstybė taip ir neįvykdė jokių esminių reformų.
Maža to, reikia sudaryti sąlygas žmonėms dirbti ir užsidirbti. Kai kas sako, jog tai – nuvalkiotos frazės. Bet leisčiau sau paklausti – o ką mes šiose srityse nuveikėme? Nieko. Turime kurti sąlygas žmonėms greičiau ir paprasčiau išbandyti savo verslo idėjas, gaminti produktus.
- - Ką turite omenyje kalbėdamas apie energetiką?
- Planuojamų projektų kaina yra per didelė, palyginti su žmonių pajamomis. Tarp kitų projektų turiu omenyje ir Visagino atominę elektrinę (VAE). Taip ir nepavyko išvysti skaičių, kurie parodytų, kokios yra galimos alternatyvos tvarkant energetinį sektorių ir naudojant panašaus dydžio investicijas.
Šiandien dėmesys VAE yra neadekvatus. Juk taip ir nepakeitėme daug lėšų tuščiai ryjančios šilumos sektoriaus struktūros. Valstybė nepademonstravo savo gebėjimų tvarkyti šilumos ūkį ir renovuoti gyvenamuosius namus. Per ketverius metus šiuo atžvilgiu nieko nepadaryta. VAE tėra valdančiųjų vėliava, kurią jie kelia mėgindami įrodyti, jog kažin ką nuveikė.
- Ar Jūs asmeniškai pritariate VAE statybai?
- Pritarti arba nepritarti galima tik patikrinus alternatyvų tikroviškumą. Juk egzistuoja suskystintų dujų terminalo projektas, elektros jungtys, Kruonis ir pan. Žvelgiant į ateitį, manau, šiandien pasirinktas variantas nėra pats geriausias. Vis dar tikiuosi, kad sveikas protas vers apsigalvoti.
Be kita ko, VAE projektas politiškai suskaldė Lietuvą į dvi stovyklas. Tie, kurie yra už VAE, vadinami kovotojais už nepriklausomybę, o VAE priešininkai pravardžiuojami nepriklausomybės priešais. Tai dvelkia ne demokratija, o bolševizmu. Negalima šitaip priešinti tautos.
- O kas ją šitaip supriešino?
- VAE proteguotojai. Tai ne vien Seimas ir Vyriausybė: šiame chore buvo girdėti ir daugiau balsų. Tarp tų balsų, beje, buvo ir tokių, kurie vadinamuosius energetinės nepriklausomybės priešininkus siūlė sodinti į kalėjimus. Kaip gūdžiausiais bolševizmo laikais. Skeptiškieji ekspertai buvo stumiami į šoną, agitatoriai – labinami. Nemanau, kad tai – teisinga.
- Ar LPK turi svertų pagerinti Lietuvos piliečių gyvenimą?
- Manau, kad turi svertų ir gali pagerinti. Reikia siūlyti sprendimus ir tinkamai informuoti visuomenę. Būtina sukurti tokią atmosferą, kurioje politikai būtų priversti priimti visuomenei reikalingus sprendimus.
- Ar įmanoma sukurti tokią atmosferą?
- Verslas, šiaip ar taip, yra labai didelė jėga. Tik nenorėčiau būti klaidingai suprastas: to nepadarysi vien verslininkų rankomis. Manau, turėtų įsijungti žiniasklaida, pridėtinę vertę kuriantys žmonės, o svarbiausia – tie, kurie kuria Lietuvos ateitį valstybine prasme.
- O mūsų dabartinėje politikoje tokių žmonių yra?
- Kol kas sunkiai randame. Politinės partijos yra veikiau savo naudai veikiančios interesų grupės.
- Vadinasi, politinė tikrovė nėra palanki Jūsų planams?
- Dabar – ne, bet juk tokie dalykai nekinta per porą dienų.
- Ar nebijote įgyti daug priešų viešojoje erdvėje, tapęs LPK vadovu?
- Esu ir anksčiau turėjęs daug įvairių priešų. Nemanau, kad to reikėtų bijoti. Ir nebijau.
- Ką manote dėl minimalios algos? Ar pakaktų ją didinti 50 litų?
- Manau, kad tai yra pirmiausia valstybinio, o ne privataus sektoriaus problema. Tai – valstybės biudžeto problema. Apskritai norėčiau pabrėžti, kad žmogui gerą darbo vietą užtikrina jo darbo kokybė, o ne įstatymai. Turėtume dažniau aiškinti žmonėms, kad tikra vertybė yra profesionalumas ir išradingumas savo darbe. Ir pramonės, ir statybos, ir kitų sričių įmonėse šiandien tiesiog trūksta profesionalių darbuotojų. Tai – didžiulė problema.
- Ar pasisakote už Darbo kodekso liberalizavimą?
- Taip. Lankstesni darbo santykiai tikrai padėtų Lietuvos ekonomikai. Svarbu padėti žmonėms, kurie ryžtasi pradėti nuosavą verslą. Jiems neturėtų būti iškart užkraunama didelė našta. Juk yra apie 50 proc. tikimybės, kad verslas pavyks, ir lygiai tiek pat – kad nepavyks. Tinkama valstybės politika šiuo atžvilgiu paskatintų sparčiau kurtis smulkias įmones.
- Kaip konkrečiai pasiekti, kad didėtų smulkių įmonių skaičius?
- Reikia supaprastinti dabartinę per sudėtingą sistemą ir leisti lengviau užsidaryti toms smulkioms įmonėms, kurioms nesiseka. Antai Švedijoje, kalbant apie darbo vietų kūrimą, vyrauja būtent smulkios įmonės, ne „Volvo“. O smulkiajam verslui darbo santykiai turėtų būti kuo paprastesni.
- Bet juk dabartinė mūsų valdžia giriasi tuos dalykus supaprastinusi.
- Kol kas, kiek žinau, žmonės nedrįsta lengvai imtis verslo. Galbūt man trūksta informacijos.
- Ar vadinamoji „naktinė“ mokesčių reforma, Jūsų manymu, buvo teisinga?
- Manau, kad ji buvo per drastiška. Kita bėda – mokesčių sistemos kaitaliojimas. Mokesčių sistemos keitimai yra nenaudingi verslui. Verslo visuomenė norėtų tam tikrą tęstinumą užtikrinančios politikos, kai vykstant žaidimui nėra kaitaliojamos žaidimo taisyklės. Mokesčiai neturėtų būti lengva ranka keičiami. Mokesčių sistema turėtų pasitarnauti rinkos ekonomikos efektyvumui ir naujų darbo vietų kūrimui.
- Ar dabartinė valdančioji koalicija pajėgi įgyvendinti Jūsų minimas permainas?
- Dabartinė valdančioji koalicija pademonstravo, kad daug jos numatytų darbų liko nenuveikti. Jos idėjos susmuko į smėlį. Galbūt turėtume užbaigti pradėtus darbus, idant matytume pasekmes, pokyčius. Dabartinė valdančioji dauguma, manau, pristigo lyderystės, kuri būtų leidusi įgyvendinti numatytus darbus. Antai juk buvo visai nebloga valstybės turto valdymo efektyvumo idėja. Kuo tai baigėsi? Pasipriešinimas kilo net valdančiojoje Tėvynės sąjungoje.
- Sakote, kad viena didžiausių problemų – emigracija. Kaip ją stabdyti? Kurti naujas darbo vietas? Vadinasi – jūsų srities atsakomybė. O gal – didinti atlyginimus?
- Emigracijos problema yra ne tik Lietuvos problema. Tai visos pokomunistinės erdvės problema. Net Vokietijoje ši problema egzistuoja vidaus migracijos pavidalu: žmonės masiškai traukiasi iš Rytų Vokietijos į Vakarų Vokietiją. Rytų Vokietijoje yra miestų, šitaip praradusių apie 30 proc. gyventojų. Rytų Vokietijoje dėl šio proceso yra nugriauta apie 300 tūkst. būstų.
Taip, valdžia nekuria darbo vietų. Bet nuo valdžios priklauso verslo aplinka ir į kuriantį žmogų orientuota politika. Šiuo atžvilgiu susiduriame su labai didelėmis problemomis. Didelė dalis mūsų emigrantų yra pabandę pradėti verslą Lietuvoje – ir nusivylę. Nes požiūris į dirbantį, kuriantį žmogų Lietuvoje yra priešiškas. Tuo metu laimi ta valstybė, kuri sugeba atrasti ir globoti talentus.
