Per krizę sumažėję lankytojų srautai picerijose vėl auga

Kaip DELFI pasakojo bendrovės „Čili Holdings“ reklamos ir komunikacijos vadovė Danutė Lašaitė, prasidėjus krizei klientų šio tinklo picerijose buvo sumažėję, tačiau šiuo metu rinka atsigauna ir viskas po truputį grįžta į senas vagas.

„Prieš kelis mėnesius atnaujinome meniu, į kurį grąžinome anksčiau išimtas brangesnes, ingredientais turtingas picas, nes toks buvo daugelio mūsų nuolatinių svečių pageidavimas. Todėl negalėčiau teigti, kad svečio pasirinkimą pirmiausiai lemia kaina. Mūsų tinkle, be tradicinių picų su kumpiu ir ananasais ar pievagrybiais, labai populiarios picos iš kelių dalių. Jos padalintos į kelias dalis, kurių kiekviena turi savo atskirus ingredientus“, - sakė pašnekovė.

Anot jos, nors picerijose galima įsigyti ir ne picų, daugiau nei pusė lankytojų (apie 60 proc.) visgi renkasi picas.

Paklausta, kaip apibūdintų vidutinį picerijos klientą, D. Lašaitė teigė, kad tai labai marga auditorija: vaikai, studentai, mėgstantys vakaroti tiek paprastomis dienomis, tiek savaitgaliais, biurų darbuotojai, kurie renkasi dienos pietus, bei visi tie, kurie užaugo su šiuo picerijų tinklu.

„Kodėl šie žmonės ateina valgyti būtent į piceriją? Nes pica nėra tik maistas – tai bendravimo rūšis, laisvalaikio praleidimo būdas. Šeima, draugai, bendraklasiai, bedradarbiai dalinasi savo gyvenimo įvykiais ar tiesiog linksmai leidžia laiką. Be to, tai optimalus restorano variantas: neįpareigojanti aplinka, priimtina kaina ir skanus maistas“, - šios maitinimo įstaigų rūšies privalumus vardijo pašnekovė.

Beje, nors pica daug kam asocijuojasi su lengvu užkandžiu, tai pakankamai kaloringas patiekalas. Anot dietologės Editos Gavelienės, elementari vaikiška pica su kumpiu turi iki 400 kcal. Kai kurių specialistų paskaičiavimais, kitos picos gali turėti ir apie 600-1000 kcal. Tuo tarpu suaugusiai moteriai, kuri fiziškai yra mažai aktyvi, per dieną užtenka 1500 kalorijų, vyrui – apie 2000 kalorijų. Vaikams reikalingas kalorijų skaičius priklauso nuo amžiaus tarpsnio. Pavyzdžiui, paaugliai jų turėtų gauti netgi daugiau už suaugusiuosius. Jei 2-3 kartus per savaitę sportuojama, kalorijų skaičių galima padidinti iki 300.

Didžiojoje Britanijoje darytas tyrimas taip pat parodė, kad vos 100 g prabangios picos gali būti net 356 kcal ir 19,1 g riebalų, 100 g šaldytos elementarios „Margaritos“ – 197 kcal.

Didelę dalį picos kalorijų sudaro pagrindas. Mat norint pagaminti kokybišką picos pagrindą, reikia naudoti daug aliejaus. Paprastas lietinis blynas, iškeptas keptuvėje, E. Gavelienės teigimu, turės daug mažiau kalorijų nei picos pagrindas.

Pica yra lietuviškas blynas

Kulinarijos paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė, paklausta, kodėl Lietuvoje taip prigijo pica, teigė tuo visai nesistebinti. Anot jos, natūralu, kad įsibėgėjant 21-ajam amžiui žmonių gyvenimo būdas keičiasi. Laikai, kai visa šeima kasdien susėsdavo kartu pusryčiauti, pietauti, jau praeityje. Keičiantis gyvenimo tempui atsiranda vis didesnis poreikis greitam maistui.

Tačiau istorikė-etnologė pabrėžė, kad greitas maistas nebūtinai nesveikas. „Mūsų šeimininkės visais laikais turėjo greitai paruošiamo maisto. Tiesiog mūsų gamintojai turėtų pagalvoti apie tai ir pasiūlyti vartotojams. Pavyzdžiui, šiuo metu labai populiari gilių kava. Reikia įdėti darbo paruošiant giles, tačiau užplikyti tokią kavą labai paprasta. Ir ji labai paplito“, - pasakojo pašnekovė.

Taip pat Lietuvoje nuo seno buvo vartojami šustiniai miltai, gaminami iš gerų, tam tikros rūšies avižų. Rudenį jos būdavo išverdamos piene, kepinamos ir sumalamos, o vėliau, žiemą, tokius miltus užtekdavo suminkyti su vandeniu ir būdavo galima valgyti. Kartais juos troškindavo su padažu, tačiau valgydavo ir be nieko. Jų lietuviai nešdavosi ir į svečius, minkydavo iš jų įdomesnes formas – pavyzdžiui, žvėriukus, kad vaikams linksmiau būtų. Anot B. Imbrasienės, tai būdavo sveikas ir greitas užkandis.

„Kai į Lietuvą atėjo „Mcdonald's“, iškart sakiau, kad jis Lietuvoje neprigis. Kažkokia trinta mėsa su balta duona ir daugybe kitų sumaišytų ingredientų – jokio mūsų regiono skonio neatitinkantis dalykas. Duona pas mus juoda, be to, nemaišoma daugybė maisto rūšių, daugių daugiausiai trys – pavyzdžiui, duona, sviestas ir sūris.

Tuo tarpu picos turi visas prielaidas būti pas mus populiarios. Juk pica – tas pats blynas. Ne taip seniai pradėta kepti nedidelius blynus, o anksčiau, ypač Aukštaitijoje, juos kepdavo ne riebaluose, o tiesiog krosnyje ir jie būdavo ne ką mažesni už picą. Šeimininkės į blynus visko įraitydavo – ar mėsos gabaliuką, ar varškės su žolelėmis, ar svogūnų prikapodavo, kitų daržovių. Šiandieniniai ingredientai, aišku, skiriasi. Ant picos uždedame tai, ką jau turime 21-ame amžiuje, – šalutinius produktus. Tačiau iš esmės picos skonis mums tikrai priimtinas – visgi tai susiję su giliais genetiniais dalykais“, - įsitikinusi istorikė-etnologė.

Tiesa, pica kepama iš kvietinių miltų. Lietuvės blynus kepdavo pačius įvairiausius – grikinius, žirninius, ruginius, įvairių grūdų.

Koks maistas genetiškai tinkamiausias

Pica

Anot B. Imbrasienės, lietuvių valgiaraštis labai priklausė nuo sezoniškumo, ne taip, kaip dabar, kai ištisus metus valgome tuos pačius produktus.

„Tai nereiškia, kad maistas būdavo neįvairus. Dabartinės šeimininkės išmoksta keturias sriubas ir gamina jas visus metus. Arba nueini į restoraną – o meniu jame visus metus tas pats. Tuo tarpu anksčiau lietuvių šeimininkės buvo labai išradingos. Tai atskleidžia tiek sezoniniai, tiek pasninko valgiai. Deja, šiandien kūrybiškumas prarandamas“, - teigė istorikė-etnologė.

Anot pašnekovės, šiandien mes turime galimybę pasmaguriauti ir daugybės kitų šalių maisto. Tai visada įdomu, tačiau šis maistas neturėtų tapti kasdieniu.

„Jau visas pasaulis pripažįsta, kad maistas, kuris auga žmogaus aplinkoje ir kurį valgė jo protėviai, yra genetiškai tinkamiausias. Ir kai žmonės, grįžę iš kelionės į Rytus, staiga pradeda maitintis tik rytietiškais patiekalais, yra visiška nesąmonė. Rezultatai pasijus labai greitai – keisis ne tik fizinė, bet ir emocinė būsena. Pasmaguriauti svetimo maisto visada galima, bet jis neturi tapti kasdieniu“, - patarė B. Imbrasienė.

Pašnekovės manymu, lietuviai galbūt dar neatsivalgę naujovių, todėl vis dar nenori grįžti prie savų tradicijų.

„Mes gyvename aplinkoje, kuri neišvengiamai mums turi įtakos, taigi mus veikia ir visos maisto mados. Visgi galime pasidžiaugti, kad iki šiol esame išlaikę normalius maisto produktus, kuriuos europiečiai vėl bando susigrąžinti. Taigi reikia drąsiau atsigręžti į savo tradicijas, tuomet, tikiu, atsiras ir gamintojų, galinčių užpildyti paklausą, o kartu atsiras mada ne picos eiti valgyti, o blynų. Pasakymas „eime blynų“ skambės lygiai taip pat šiuolaikiškai, kaip „eime picos“. Regis, jau vaduojamės iš šio nepilnavertiškumo komplekso, kad tai, kas mūsų, yra prasta. Mokyklose vyksta valgio gaminimo konkursai – kartais nuostabu, kokius valgius jaunimas atranda. O ir visa Europa šiandien ieško ne to, kas sieja skirtingas tautas, bet kuo jos išskirtinės“, - sakė B. Imbrasienė.