Sovietmečiu įkaltą tiesą, kad darbas žmogų puošia, pakeitė nauja retorika. Nuo darbo nebūsi bagotas, o tik kuprotas. Taip pasakytų sėkmingai iš pašalpų besiverčiantis bedarbis. Čia ir kyla paradoksas: bedarbiai neskuba užimti laisvų darbo vietų, persikvalifikuoti. Vis dėlto dauguma žmonių nori turėti legalų užsiėmimą, už kurį atlyginama. Tačiau prognozuojama, kad artimiausiu metu situacija darbo rinkoje negerės, o atlyginimai didės lėčiau nei infliacija.
Per brangi darbo vieta
Tai, kad žmogus turi darbą, lemia ne tik jo pajamas, bet ir socialinę padėtį. Juk susipažinę paprastai klausiame: „Kuo užsiimi?“ Taigi darbas – ir žmogaus vertės matas. Nors sakoma, kad žmogus iš prigimties yra inertiška būtybė, t.y. labiau linkusi tingėti nei veikti, iš tiesų darbas yra ir sveikatos šaltinis. Pavyzdžiui, net ir pasiturinčios moterys, būdamos namų šeimininkės ir negalėdamos išreikšti savęs, suserga depresija ir anksčiau ar vėliau užsimano ištrūkti „į laisvę“ ir veikti.
O jei neturint darbo trūksta duonos, drabužių, degalų kelionei į svečius ar miestą, pinigų savo ar vaikų studijoms, gyvenimas tampa nesibaigiančiu stresu ir sveikata gali rimtai sutrikti. Tačiau analitikai nei daug naujų darbo vietų, nei didesnių atlyginimų kol kas nežada.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas teigė, kad svarbiausia didelio nedarbo priežastis susijusi su makroekonomine Lietuvos ir ES situacija. Darbdaviams nerimą kelia didelis situacijos neapibrėžtumas tiek mūsų šalyje, tiek ES. Lietuva 60 proc. produkcijos eksportuoja būtent į ES. „O padėtis Europoje ir euro zonoje nevienareikšmiškai balansuoja tarp recesijos ir stagnacijos...“ – verslininkų nerimą atskleidė A.Izgorodinas. Nors BVP Lietuvoje pamažu auga ir ekonominiai rodikliai gerėja, darbo vietos – ne grybai, dygstantys po pirmo gausesnio lietaus. Kad iš esmės pasikeistų situacija, ekonomiką reikia ilgai ir kantriai tręšti, laistyti.
„Darbo rinkos rodikliai į ekonomikos pokyčius reaguoja pavėluotai, – pasakojo A.Izgorodinas, – į ekonomokos atsigavimą – taip pat. Mūsų skaičiavimais, kad nedarbo lygis Lietuvoje sumažėtų 1 procentiniu punktu, ekonomika Lietuvoje turi paaugti 4,5 proc.“
Prieš dvi savaites LPK atliko įmonių apklausą ir teiravosi, ar Lietuvos gamintojai antrą šių metų ketvirtį ketina keisti darbuotojų skaičių. Net 80 proc. didžiųjų šalies gamintojų atsakė, kad darbuotojų skaičiaus keisti neketina, o 18 proc. apklaustųjų priims naujų žmonių. LPK analitikas tvirtino: „Lietuvoje mokestinių pajamų santykis su BVP yra mažiausias ES – 27 proc. Lyginant su kitomis šalimis, bendras mokesčių dydis yra vienas mažiausių. Bet tai, deja, negalioja darbo jėgos mokesčiams, kurie sparčiai artėja prie ES vidurkio.“ Darbo jėgos mokesčių (juos sudaro gyventojų pajamų mokestis (GPM), „Sodros“ mokestis) tarifas Lietuvoje yra 31,7 proc., o ES vidurkis – 33,4 proc. „Reikia pripažinti, kad toks didelis darbo jėgos apmokestinimas neskatina įmonių kurti naujas darbo vietas. Verslininkai apskaičiuoja, ar verta priimti naują žmogų. Didelis tarifas neskatina užimtumo didėjimo, ir Lietuvoje darbas bei atlyginimas kur kas mažiau patrauklūs nei pašalpos ir išmokos“, – neslėpė A.Izgorodinas.
Spąstai, iš kurių sunku ištrūkti
Lietuvoje nedirbti gali būti naudingiau nei lieti prakaitą. Šiai situacijai apibūdinti įvestas nedarbo spąstų rodiklis. Jis rodo, kokią vidutinio mėnesinio užmokesčio dalį (procentais) sudaro privalomieji atskaitymai (gyventojų pajamų ir darbuotojo mokami privalomojo valstybinio socialinio draudimo mokesčiai), darbuotojui po nedarbo pradėjus dirbti, t. y. kai jam bus nebemokamos bedarbio, socialinės pašalpos ir pan.
„Nedarbo spąstų rodiklis šiuo metu yra 70 proc., taigi, pradėjusio dirbti žmogaus pajamos neatskaičius mokesčių būtų maždaug 30 proc. didesnės nei tos, kurias jis gavo būdamas bedarbis. Ir tai – tik tuo atveju, jei žmogus gaus vidutinį atlyginimą. Jei jis uždirbs minimumą, rodiklis bus dar didesnis“, – atskleidė A.Izgorodinas.
Todėl nenuostabu, kad nemažai bedarbių, kadaise išgyvenusių dėl darbo praradimo, pajunta naujoviško gyvenimo skonį ir neskuba jo atsisakyti. „Turiu daug laiko, prasidėjus vasarai užsiauginsiu sodo ir daržo gėrybių, siuvu, mezgu, šeimai pagaminu skaniau ir pigiau nei tada, kai dėl užimtumo neturėdavau laiko. Gyvenu net geriau nei dirbdama ir dėl keliolikos ar net
30 proc. didesnių pajamų, nei dabar gaunu, tikrai neisiu dirbti“, – „Valstiečių laikraščiui“ prisipažino Vilniaus rajone gyvenanti Agnė P. „Tokia situacija tikrai neskatina grįžti į darbo rinką. Greičiau skatina dirbti nelegaliai, gauti atlyginimą vokelyje ir dar pašalpas. Tai suprantama: žmogus skaičiuoja, ar jam verta grįžti į darbo rinką, jei daugiau nei pusę atlyginimo suris mokesčiai“, – akcentavo A.Izgorodinas.
Kaip danguje, taip ir ant žemės
Nors netekę pragyvenimo šaltinio ir negalintys emigruoti miestiečiai viltingai žvalgosi į kaimą, kur pigesnis šildymas ir galima užsiauginti savo daržovių bei vaisių, įsigyti nebrangių sveikų produktų iš vietos ūkininkų, bet provincijoje norintiesiems dirbti ir uždirbti – ne rojus. Pinigų prasimanyti galima turint savo žemės, technikos ir ūkininkavimo įgūdžių arba įsidarbinus pas ūkininkus ar žemės ūkio bendrovėse. Mat bendrovės ir ūkininkai kaime – pagrindiniai darbdaviai.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Jeronimas Kraujelis prisiminė pernai gruodį atliktos apklausos rezultatus: bendrovės dažniausiai pageidauja jaunų ir išsilavinusių, technologijas išmanančių darbuotojų. „Pavyzdžiui, Alytaus rajone įsikūrusioje „Atžalyno“ žemės ūkio bendrovėje vidutinis darbuotojų amžius – 39 metai, – pasakojo pašnekovas. – Vyresnioji karta sunkiai įvaldytų naujas technologijas, ne kiekvieną galima prileisti prie šiuolaikinio traktoriaus – juk tai ne „belorusai“. Vienoje pažangiausių šalyje gyvulininkystės bendrovių – Voniškių bendrovėje Šakių rajone – melžėjų, su šakėmis dalijančių karvėms pašarus, nepamatysi. Viena melžėja su turima modernia įranga gali pamelžti 150 karvių. Suprantama, šiuolaikiškuose, kompiuterizuotuose ūkiuose ir reikalavimai darbuotojams gana aukšti. Kuo bendrovėje geriau išvystytos technologijos, tuo mažiau darbo jėgos reikia. O šiuolaikiškų bendrovių, suprantama, tik daugės“, – dėstė J.Kraujelis.
Lietuvoje žemės ūkio veikla užsiima 257 žemės ūkio bendrovės, 242 uždarosios akcinės ir akcinės bendrovės, 19 individualių įmonių ir dar kelios dešimtys įvairias aptarnavimo paslaugas teikiančių įmonių. Visos jos kartu deklaravo 368 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų, vidutinio dydžio žemės ūkio bendrovė valdo 920 ha ir įdarbina vidutiniškai po 34 darbuotojus. Statistinė vidutinė žemės ūkio bendrovė per metus sumoka 524 tūkst. Lt darbo užmokesčio ir 170 tūkst. Lt „Sodros“ mokesčių. „Kaime tai reikšmingi skaičiai. Gal ne kiekvienas visu etatu įdarbintas, bet žemės ūkio bendrovės žmonių užimtumui turi nemažą įtaką“, – sakė J.Kraujelis. Vidutinis dirbančiųjų žemės ūkio bendrovėse atlyginimas 2011 m. buvo 10 Lt už valandą arba 72 Lt per dieną (1 400 Lt per mėnesį – 17 000 Lt per metus) „popieriuje“.
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Jonas Talmantas sakė, kad kaime darbų yra, tačiau „nesutvarkius pašalpų reikalų“ niekas neis dirbti. „Oficialiai įsidarbinti žmonės dažniausiai nenori, nes pašalpų sumažės, kompensacijų už kurą neliks, vaikai nemokamo maitinimo negaus. O darbai pavasarį ar vasarą nelaukia, juos reikia greitai atlikti. Pavyzdžiui, pasiūliau vietos bedarbiui laukuose rinkti akmenis už 50 Lt per dieną ir nemokamus pietus. Nuvežčiau į darbo vietą, parvežčiau. Tiek tų akmenų ir tėra, darbas nesunkus. O žmogus neina, sako, kad 1 000 Lt per mėnesį ir taip susirenka iš pašalpų, šildymo lengvatas gauna, dar – už vaikus. Pašalpos viršija tai, ką galėtų mokėti ūkininkas“, – sakė J.Talmantas. Jam pritarė LŪS vicepirmininkas Raimundas Jovarauskas: „Kaime nedarbas didelis, bet ūkininkai darbo jėgos neranda, nes per darbymetį pasamdyti normalų žmogų kaime nėra galimybių. Gyvulininkystės ūkyje žmogus per mėnesį gali uždirbti daugiau kaip 2 000 Lt. Bet niekas nenori. Apie minimumą net nekalbu, neitų už tiek triūsti niekas, nes pašalpų sistema per gerai išvystyta.“
Lietuvos darbo biržos duomenimis, gegužės 1 d. iš viso registruota 229,3 tūkst. bedarbių, kurie sudarė 11,1 proc. visų šalies darbingo amžiaus gyventojų. Balandį darbdaviai įregistravo 14,6 proc. daugiau laisvų darbo vietų nei kovą, t. y. 22,1 tūkst. Pastarąjį mėnesį labiausiai darbo paklausa augo žemės ūkio ir statybų sektoriuose. Daugiausia galimybių įsidarbinti turėjo miškininkystės darbuotojai, žemės ir miškų ūkio variklinių mašinų bei įrenginių operatoriai, dažytojai, betonuotojai, plataus profilio statybininkai.
Bedarbių šiek tiek sumažėjo visose šalies savivaldybėse, išskyrus Kaišiadoris. Daugiausia yra Alytaus
(18 proc.), Zarasų (17,7 proc.) ir Ignalinos (17,2 proc.) rajonų savivaldybėse.
Komentaras
Gitanas Nausėda, SEB banko prezidento patarėjas
Pirmą 2012 m. ketvirtį vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje ūgtelėjo 3,2 proc. Ne paslaptis, kad 2011 m. bendrovių finansiniai rezultatai buvo kur kas geresni nei 2010 m., todėl logiška, jog ir premijų išmokėta daugiau, o tai spartino vidutinio darbo užmokesčio augimą. Tačiau ketvirtą 2011 m. ketvirtį išryškėjo pelno mažėjimo tendencijos, kurios dėl lėtėjančios Lietuvos ekonomikos plėtros bei didėjančių sąnaudų gali išlikti ir šiais metais. Per likusius šių metų ketvirčius veikiausiai vyraus nuosaikus 2–3 proc. atlyginimų kilimas, kuris šiaip ne taip kompensuos infliaciją, bet tik tuo atveju, jei ji lėtės. Tam tikrą niuksą vidutinio darbo užmokesčio rodikliui suteiks planuojamas 2012 m. liepos 1 d. minimalios mėnesio algos padidinimas nuo 800 Lt iki 850 Lt.
