Kiekvieną kaupimo įmokų mažinimą lydėjo „laikinumo“ argumentas, tačiau jis teisingas buvo tik tiek, kad laukė dar vienas karpymas ar dar viena „reforma“. Štai dabar Seime svarstomas pasiūlymas iš privataus pensijų kaupimo, vadinamosios II pakopos, padaryti „mikstūrą“ iš 2 proc. „Sodros“ įmokų, 1 proc. asmens papildomos įmokos, mokamos jo asmeninėmis lėšomis, ir 1 proc. valstybės biudžeto dotacijos (2+1+1). Nuo 2016 m. visas šias dalis siūloma padidinti ir šią „mikstūrą“ formuoti atitinkamai tokiomis proporcijomis: 3,5+2+2. Kas nepajėgs kaupimui prisidėti iš savo kišenės, liks su 2 proc. įmokomis arba galės grįžti į „Sodrą“.

Kyla klausimas, kodėl privatus pensijų kaupimas, o ne gremėzdiška ir stringanti valstybinio socialinio draudimo sistema, sulaukė tokio didelio valdžios dėmesio? Kaskart kirpdami žmonių savanoriškai pasirinktus pervedimus į privačias sąskaitas politikai teisinosi, kad gelbsti „Sodrą“. Bet taip jie tik apsimelavo, nes „Sodros“ skylę lemia nedarbas, sumažėjusios dirbančiųjų algos ir prieš praėjusius rinkimus padidintos „Sodros“ išmokos. Pensijų kaupimui pervedamų lėšų „Sodra“ gauna iš Stabilumo fondo, t. y. didžiąja dalimi iš privatizavimo pajamų. Taip buvo nuo pat pensijų kaupimo pradžios, nes buvo aišku, kad perėjimą iš vienos sistemos į kitą laikinai, kol sumažės „Sodros“ išmokų poreikis, reikia avansuoti.

Politikai dažnai nori sudaryti įspūdį, kad nuoširdžiai stengėsi dėl milijono kaupiančiųjų. Taip, pensijų fondams krizė buvo sunki, bet tikrai ne tokia sunki, kaip „Sodrai“. Juolab kad paskirstyti riziką yra labai svarbu ir II pakopa būtent tai padeda padaryti. Dabar gi iš žmonių tyliai buvo atimti 4 proc. jų pajamų – tai tapatu lyg 4 proc. būtų pakeltos „Sodros“ įmokos. Valdžia nedidino „Sodros“ įmokų tiesiogiai, nes tada būtų sulaukusi verslo asocijuotų struktūrų pasipriešinimo. Dabar gi savo „pašnekovu“ ji pasirinko dirbantį žmogų, iš tos tyliosios daugumos, žinodama, kad jam ginti savo teisėtus lūkesčius į valdžios nacionalizuotą nuosavybę bus itin sunku.

Valdžia kategoriškai neigia, kad nori numarinti patį privatų kaupimą, priešingai – ji sako žmonėms: kaupkite, kaupkite savanoriškai II pakopoje, siūlomas 2+1+1 modelis netgi žada valstybės subsidiją ir ragina žmones prisidėti papildomai savo lėšomis. Šis serialas su pensijų fondais jau pradeda priminti katės žaidimą su pele. Pelė turi likti gyva, tačiau ne per daug, kad nepabėgtų. Nors Europos Komisija nesiliauja kartojusi, kaip svarbu taikyti daugiapakopį aprūpinimą senatvėje, Lietuvoje kaupimas padaromas leisgyvis. Stengiamasi jį sukompromituoti, kad norintis kaupti žmogus arba jaustų papildomą 1-2 proc. naštą, arba, pasirinkęs minimalią įmoką „Sodros“ tarifo ribose, gautų tik simbolinę išmoką.

Vienas milijonas dirbančiųjų vietoj skaidrios ir aiškios pervedimų į privačius fondus sistemos gaus painią lygtį su 2 naujais nežinomaisiais. Ar mano alga leis prisidėti kaupimui papildomai? Ar valstybės subsidija ilgainiui nebus atimta ar sumažinta? O tai labai realu sprendžiant pagal tai, kokia lengva ranka valdžia karpė pervedimus į asmenines sąskaitas. Siūloma sistema sudėliota taip, kad pasiturintis žmogus joje dalyvauti nenorės, nes valstybės subsidija bus apribota vidutinės algos dydžiu, o mažas pajamas gaunantis – negalės, nes jam per sunku prisiimti papildomų įmokų naštą. Išvada, kodėl valdžia nereformavo 8 milijardų skolų turinčios „Sodros“ sistemos, bet užsikirto ties privačiu kaupimu, peršasi tokia. „Sodros“ problemas išspręsti valdžiai ne pagal jėgas, tačiau to ji nenori pripažinti. Tad šalia politikų rankomis apkarpyto, gležno ir komplikuoto kaupimo, bet kokia „Sodra“ ims atrodyti tikra galiūnė.