Labiausiai šiai nuostatai priešinosi komerciniai bankai, ekonominio pakilimo metais suteikę daugybę rizikingų paskolų ir tikėjęsi, kad bet kokiu atveju gaus planuotą pelną, nors ir žmogaus ar jo šeimos gyvenimo sąskaita.
Bankų atstovai siūlė įvesti saugiklius, kad įstatymu negalėtų pasinaudoti tyčia daug skolinęsi ir negalintys skolų grąžinti asmenys, tarytum bankai nebūtų prie to skolinimosi prisidėję.
Fizinių asmenų bankrotui prieštaravo ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Jo ekspertai teigė, kad įstatymo priėmimas ir fizinių asmenų bankroto įteisinimas turėtų neigiamų pasekmių bendrai ekonominei padėčiai, iškreiptų racionalų ekonominį elgesį, didintų skolinimo rizikingumą ir todėl potencialiai paslaugų kainą bei skatintų piktnaudžiavimą bankrotu.
Esą fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimas prisidėtų prie netinkamų žmonių lūkesčių formavimo (žmonės imdami paskolas tarsi jau turėtų omeny bankroto galimybę), tad jie būtų neakivaizdžiai skatinami priimti rizikingesnius sprendimus.
Lietuvoje fizinių asmenų bankroto įstatymas buvo svarstomas tarsi didžiausia naujiena, tuo tarpu jis veikia visoje ES, kur galioja ir bendras ES bankroto reglamentas, ir net kaimyninėje Latvijoje jis galioja nuo 2010 metų.
Už skolas – kalėjimas
Tiesa, ES fizinių asmenų bankroto procedūros taip pat dar nėra brandžios; šimtametes nemokumo likvidavimo tradicijas turi Didžioji Britanija. Tiesa, viena iš jų buvo skolininkų kalėjimai – neišgalintys susimokėti skolų tiesiog netekdavo laisvės, dažnai kartu su visa šeima, ir laukdavo, kol juos išpirks giminės ar gaus palikimą. Gana dažnai skolininkai taip ir sunykdavo kalėjime. Nors režimas skolininkų kalėjimuose nebuvo labai griežtas, tačiau sąlygos prastos, dėl žmonių pertekliaus sparčiai plisdavo ligos.
Skolininkų kalėjimai gyvavo dar prieš mūsų erą – Senovės Graikijoje ir Romoje, tačiau tuo pat laikotarpiu buvo ir panaikinti. Vėliau atgimė Viduramžių Europoje, ilgiausiai išsilaikė Didžiojoje Britanijoje – ten skolininkų kalėjimai buvo panaikinti tik 1869 metais. Nuo to laiko skolininkas galėjo būti įkalintas daugiausiai šešioms savaitėms.
Atrodytų, kad gresiantis laisvės netekimas – pakankamai rimtas motyvas su pinigais elgtis atsargiai ir skolintis atsakingai, tačiau nepaisant to, Didžiojoje Britanijoje veikė ne vienas kalėjimas, ir nė vienas nebuvo tuščias. Kai kurie skolininkų kalėjimai pateko net į literatūros kūrinius – tai garsieji Flytas ir Maršalsis, kuriuos aprašė garsus anglų rašytojas Č. Dikensas, vaikystėje ten porąkart patekęs kartu su tėvu.
Bankrutuoti – į Angliją
Tačiau ilgainiui praktikos sodinti skolininkus į kalėjimus Anglija atsisakė, dabar šioje šalyje veikia itin palankūs skolininkams įstatymai, ir sumanesni lietuviai jau bankrutavo persikėlę gyventi į šią šalį. O Lietuvos apeliaciniam teismui neliko nieko kita, kaip tik pripažinti Didžiosios Britanijos teismo nutartį.
Nagrinėdamas Didžiojoje Britanijoje bankrutavusios lietuvės bylą Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyje pažymėjo, kad ES reglamente dėl bankroto bylų yra įtvirtinta norma, reiškianti, kad automatiškas sprendimų iškelti bankroto bylą pripažinimo principas taikomas neatsižvelgiant į tai, ar tokiam skolininkui pagal pripažįstančios valstybės teisę būtų buvę įmanoma pradėti bankroto procedūras. Tai reiškia, kad užsienio teismų sprendimai bankroto bylose Lietuvos apeliacinio teismo yra ir bus pripažįstami net jei Lietuvoje galiojantys teisės aktai tokios teisės fiziniams asmenims nesuteikia.
Tad lietuviai, kaip visi ES piliečiai, gali kreiptis į teismą bet kurioje ES valstybėje dėl fizinio asmens bankroto paskelbimo pagal toje šalyje galiojančius įstatymus. Galimas daiktas, kad dalis lietuvių ir kitų šalių piliečių rinksis kitą šalį bankrutuoti dėl palankesnių asmeninio bankroto sąlygų. Kol kas žinomi du Lietuvos piliečių, bakrutavusių svetur (Didžiojoje Britanijoje ir Latvijoje), atvejai, kuriuos pripažino mūsų teismai.
Tačiau bankroto užsienio šalyje procedūra nėra nei paprasta, nei lengva, nei pigi. Nepakanka tiesiog nuvažiuoti į užsienį ir bankrutuoti – priklausomai nuo tos šalies įstatymų, šalyje reikia kažkurį laikotarpį pagyventi ir vykdyti legalią veiklą.
Tačiau galbūt pirmieji precedentai atvers galimybes Lietuvos piliečiams, kuriuos į užsienio šalis išvijo nepakeliamos skolos ir kurie jose dirba ar kuria verslą legaliai, tačiau keliai į Lietuvą jiems užkirsti. Tiesa, nežinia kokios naudos iš šio reiškinio gaudavo bankai ir kiti kreditoriai, priešinęsi fizinio asmens bankroto įstatymui, kuris būtų leidęs atgauti bent jau dalį skolų.
Ne skolų nurašymas
Taigi gegužės 10 d. Fizinių asmenų bankroto įstatymą jau priėmė, tačiau tai, skirtingai nei kartais įsivaizduojama, nereiškia, kad skolos bus tiesiog nurašomos. Fizinio asmens nemokumas Lietuvoje bus skelbiamas tuomet, kai jis negali įvykdyti skolų įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias algas, tai yra apie 20 tūkst. litų. Įstatymas bus taikomas ir fiziniams asmenims, įsiskolinusiems prieš jo priėmimą.
Fizinio asmens bankroto procesas vyktų teismo tvarka, o jį inicijuoti galėtų tik pats fizinis asmuo. Nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos fizinio asmens turtu ir visomis gaunamomis fizinio asmens pajamomis disponuotų bankroto administratorius. Fizinio asmens kreditorių reikalavimams tenkinti ir jo mokumui atkurti turėtų būti parengtas planas, kurio įgyvendinimo trukmė negalėtų būti ilgesnė nei 5 metai. Jei per šį laikotarpį, per kurį žmogus jaus didžiulius finansinius suvaržymus, įsiskolinimų nepavyks padengti, jie bus nurašyti.
Be to, įstatymas suteikia galimybę bankrutuoti kelis kartus per gyvenimą, nes bankrutuoti galima kas 10 metų. Kitaip sakant, žmogus galės suklupti ir vėl keltis.