Kainų duobes užlygina tiesioginėmis išmokomis
Žemutinės Saksonijos žemės ūkio ministras Gertas Lindemannas pranešė, kad daug ūkininkų Vokietijoje jaučia didelį spaudimą, kurį daro su žemės ūkiu nesusiję veiksniai. „Žemės ūkio ir maisto produktų kainos formuojamos pasauliniu mastu, jas veikia naftos kainos, tačiau dar didesnę įtaką daro spekuliacija biržose. Ūkininkams prognozuoti svyravimus sunku, o gal net neįmanoma“, – teigė jis.
Todėl, anot Žemutinės Saksonijos žemės ūkio ministro, ES planuoja savo finansinių rinkų reguliavimo reformą. „ES bendroji žemės ūkio politika peržiūrima ir šia prasme. O kol kas siekiame, kad tiesioginės išmokos stabilizuotų kainų svyravimus“, – priminė G.Lindemannas.
Ministras žino, ką sako. Štai per paskutinius penkerius metus tiesioginės išmokos sudarė net 66 proc. Žemutinės Saksonijos ūkininkų pelno. Taigi daugelis Vokietijos ūkininkų rinkoje išsilaiko tik todėl, kad gauna dideles tiesiogines išmokas.
Ūkininkų mažėja
Kritikai pasakys: jei brangsta maisto produktai, tai kodėl dejuoja ūkininkai, juk tada turėtų didėti ir žemės ūkio produktų supirkimo kainos. Turėtų didėti, tačiau iš tikrųjų yra kitaip. Deja, didėjant maisto produktų kainoms vis labiau mažėja žemės ūkio produktų gamintojų, tačiau auga perdirbėjų ir prekybininkų skaičius. Be to, ūkininkų pelnas mažėja ir dėl energijos šaltinių brangimo.
„Didžiausią įtaką kainų šuoliams daro ne pamatiniai rinkos veiksniai, t. y. pasiūla ir paklausa, o spekuliantų veikla biržose. Tokią išvadą padarė EP“, – pritarė kolegai iš Vokietijos žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius.
Padėtį rinkose stebintys Europos Komisijos atstovai padarė išvadą, kad finansų ir žemės ūkio rinkos šiuo metu labiau susijusios negu kada nors anksčiau. Pastaraisiais metais išaugusios maisto kainos tampa rimta problema ne tik skurdžiausioms šalims, bet ir ES rinkai. Vidutiniškai kiekvienas ES gyventojas maisto produktams skiria apie
15 proc. visų savo lėšų. Tačiau padėtis įvairiose šalyse skiriasi, pavyzdžiui, Lietuvoje vienas gyventojas maistui skiria apie 26 proc. uždirbamų lėšų. ES rinkoje mes nesame paskutiniai: rumunai ir bulgarai maisto produktams skiria per 35 proc. atlyginimo.
Gyventojų daugės, jie norės valgyti
Brangstantis maistas bei didėjantis skirtumas tarp žemės ūkio produktų supirkimo ir maisto produktų pardavimo kainų kelia nerimą ES institucijoms. „EP pripažino, kad spekuliacinio kapitalo įtaką būtina suvaldyti. Kaip? Vienas iš tokių būdų – įmonių arba fondų, kurių veikla siekiama monopolizuoti rinkas, veiksmų ribojimas. Šių metų sausio 19 d. EP priėmė rezoliuciją dėl žemės ūkio produktų gamybos grandinės struktūros ir pajamų. Reikalaujama imtis skubių priemonių, neleisti, kad spekuliacinis kapitalas ūkiams keltų grėsmę“, – sakė K.Starkevičius.
G.Lindemannas viliasi, kad problemą išspręsti padės besikeičianti padėtis besivystančiose rinkose. „Perprodukcijos laikai jau baigiasi. Priminsiu, kad planetoje gyvena per 7 milijardus, o 2050-aisiais gyvens daugiau nei 9 milijardai žmonių. Jie norės valgyti. Besivystančių valstybių ekonomika augs, žmonės gyvens geriau ir norės geresnių maisto produktų. Planuojama, kad iki 2050 m. maisto produktų poreikis išaugs net 70 proc. Be to, dar 15 proc. augalininkystės derliaus bus skirta atsinaujinantiems energijos šaltiniams“, – suteikė vilties ūkininkams Žemutinės Saksonijos žemės ūkio ministras.
Svarbu išvengti tarpininkų
Kokių veiksmų turėtų imtis lietuviai žemdirbiai? Akivaizdu, kad svarbiausia – išsilaikyti per artimiausius 10–15 metų. Mažos ir atviros Lietuvos ekonomikos laukia nauji išbandymai: ekonomikos globalizacija, klimato pasikeitimas ir energijos išteklių brangimas. Šie veiksniai nuo mūsų pastangų nepriklauso, prie jų reikės prisitaikyti. Tačiau kai ką galime padaryti ir patys. „Reikia padidinti konkurenciją žemės ūkio ir maisto produktų gamybos bei prekybos srityse. Reikia didinti vidutinių ir smulkių ūkių gyvybingumą. Kaip tai daryti? Didinti tiesioginius pardavimus. Pavyzdžiui, šiuo metu mobiliuosiuose turgeliuose savo produkciją parduoda apie 600 ūkininkų“, – sakė K.Starkevičius.
Iki šiol Lietuvoje konkurencingais laikyti tik stambūs ūkiai. Ministras mano, kad padaryta klaida. Nors šalyje oficialiai veikia apie 220 kooperatyvų, kol kas jie daugiausia užsiima tik pieno supirkimu ir pardavimu. Galima net suabejoti, ar kai kurie atitinka kooperatyvams keliamus reikalavimus.
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius Edvardas Makelis mano, kad šiuo metu su spekuliacinio kapitalo įtaka lietuviai ūkininkai gali kovoti tik susijungę į kooperatyvus. „Be to, reikėtų, kad kooperatyvai ne tik užsiimtų rinkų paieška derliui parduoti, bet ir patys imtųsi produkciją perdirbti“, – patarė jis.
Deja, ilgai planuotos ūkininkų pieno perdirbimo įmonės statyba stringa. Artėjant rinkimams padėtis bus dar keblesnė, nes į rinkos reikalus pradės kištis politikai. Tai – taip pat spekuliavimo rinkose veiksnys. Laikinas, tačiau darantis daug žalos, nes paprastai politikai nevykdo pažadų, kurių ir neįmanoma įvykdyti, pavyzdžiui, reguliuoti pieno supirkimo kainas.
Komentarai
Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas
Produkcijos supirkimo ir maisto produktų pardavimo kainų svyravimus lemia pasikeitimai Europos ir pasaulio biržose, o kai kuriais atvejais įtaką mums daro ir kaimynai lenkai. Tam tikrais atvejais įtaką kainoms daro ir padėtis vidaus rinkoje, ypač tose srityse, kuriose veikia oligopolija, pavyzdžiui, pieno rinkoje, duonos ir miltų rinkoje, maisto produktų prekybos srityje.
Kokia išeitis? Padėtų didesnė konkurencija ir perdirbimo, ir prekybos srityse. Tačiau neverta kalbėti apie kai kurių politikų siūlymus reguliuoti kainas ar antkainius. Realiai to padaryti neįmanoma, nes sutartys yra konfidencialios. Žinoma, Kainų konkurencijos taryba turėtų daugiau dėmesio skirti maisto produktų kainų tendencijų tyrimui. Tik ši taryba tai gali atlikti ir išsiaiškinti kainų struktūrą. Tačiau tyrimus reikia atlikti ne epizodiškai, o nuolat, kol rinka bus oligopolinė.
Algirdas Laurikietis, Pakruojo r. ūkininkas, kooperatyvo „Joniškio aruodas“ narys
Mes radome išeitį, kaip išvengti ar nors sušvelninti spekuliantų sukeliamų kainų svyravimo poveikį, – susibūrėme į kooperatyvą, pasamdėme rinkoje mokančius dirbti specialistus, išmanančius ir žemės ūkio reikalus. Ir nesigailime jiems mokėdami palyginti nemažus atlyginimus, nes jie stebi padėtį rinkose ir geriausiu metu siūlo nusipirkti trąšų, chemikalų bei esant geriausioms kainoms parduoti derlių. Atskirai kiekvienas ūkininkas taip dirbti nesugebėtų, jis paprasčiausiai neturėtų tiek laiko. Kokia nauda? Kai užsakome ar parduodame didesnius kiekius, gauname didesnes nuolaidas. Be to, kai kuriuos veiksmus deriname su latvių kooperatyvu „Latraps“. Naudinga ir mums, ir latviams.
