Prieš porą savaičių Trišalė taryba Vyriausybei pasiūlė MMA kelti 100 litų, tačiau ši, motyvuodama smulkiojo ir vidutinio verslo nuogąstavimais bei galimais nuostoliais valstybės biudžetui, sutinka ją kelti tik 50 litų. Premjero Andriaus Kubiliaus teigimu, MMA didinimas turi būti nuosaikus ir susietas su verslo sąlygomis, o finansų ministrė Ingrida Šimonytė pridūrė, kad, pakėlus minimalią algą daugiau nei 50 litų, šalies biudžetas patirtų nuostolių, nes didesnius atlyginimus tektų mokėti ir viešajame sektoriuje, kur dirba beveik ketvirtadalis visų MMA gaunančių Lietuvos piliečių. Padidinus MMA 50 litų, iš šalies biudžeto papildomai reikėtų skirti 52,9 mln. litų algoms ir su jomis susijusiems mokesčiams išmokėti.
Verslas pelnui ar žmonėms?
Kur kas griežtesnės pozicijos dėl MMA didinimo laikosi Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), anot kurio, MMA didinimas yra kišimasis į rinką, galintis sukelti visai priešingų padarinių nei tikimasi. LLRI specialiosios ekspertės Rūtos Vainienės teigimu, MMA didinimas neigiamai atsilieps verslui, nes toli gražu ne visi gali mokėti didesnes algas, o požiūris, esą sunkiau besiverčiantis verslas yra nereikalingas, dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis yra netinkamas. Jos manymu, smulkesniems darbdaviams ilgainiui gali tekti atleisti dalį darbuotojų vien tam, kad galėtų mokėti didesnius atlyginimus, nors tokie atleidimai oficialiai ir nebus siejami su MMA pakėlimu. Ji siūlo Vyriausybei sumažinti mokesčius ir taip palengvinti finansinę naštą mažiau uždirbantiesiems.
Su tokia LLRI pozicija sutinka nemažai verslininkų, ypač smulkiųjų, tačiau esama ir tokių, kurie mano, kad save ir darbuotojus gerbiantis verslininkas privalo mokėti „padorius“ atlyginimus. „Lietuva nėra kažkokia Afrikos šalis. Jei mes negalime mokėti bent 1000 litų, tai ką mes čia tada apskritai veikiame?” – teiravosi Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus. Jo teigimu, jeigu darbdavys negali mokėti bent 1000 litų algos darbuotojui, tai kažkas, matyt, yra negerai arba su jo verslu, verslo niša, arba su jo verslo etika ir kultūra, arba tada tikriausiai mokama „juodais“ pinigais.
Garbės siekia ne visi
Pašnekovas taip pat atkreipė dėmesį, kad kai kurie darbdaviai, siekdami didesnio pelno ir naudos sau, net nesivargina darbuotojams mokėti bent minimalius gyvenimo standartus atitinkančius atlyginimus, todėl Vyriausybė esą privalo įstatymais užtikrinti minimalią darbuotojų socialinę ir finansinę apsaugą. „Matote, pinigai ir garbė yra skirtingos sąvokos, nes vieni žmonės praturtėti siekia garbingai, kiti – ne. Visada bus tokių, kurie pelno sieks negarbingai. Bet tam ir yra valstybė bei įstatymai, nustatantys minimumą, kurį visi turi mokėti“, – sakė V.Sutkus.
Jis pripažino, kad savo darbuotojus gerbiantys verslininkai ir taip moka didesnius nei minimalius mėnesinius atlyginimus, tačiau dėl to jie esą nukenčia konkurencinėje kovoje su nesąžiningais verslininkais. „Labai paprastas dalykas – viešieji pirkimai. Jei konkurse dalyvauja dvi statybos įmonės, viena jų moka minimumą savo darbuotojams, o kita – vidutinį atlyginimą, tai akivaizdu, kad viena bendrovė yra skaidri, o kita nemoka mokesčių, todėl gali pasiūlyti palankesnes konkurso sąlygas. Tada ji laimi konkursą, o ta, kuri dirba skaidriai, pralaimi“, – paaiškino jis.
Tikrovės neatitinkantis apibrėžimas
Bet koks tada turėtų būti MMA, kad žmogus galėtų patenkinti bent jau pačius elementariausius savo poreikius? 1990 metais įstatymuose buvo įtvirtintas labai įdomus minimalaus gyvenimo lygio (MGL) apibrėžimas: „Šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiems minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius.“ Paskutinį sykį MGL buvo didintas 2007 metais ir siekė 130 litų. Šiuo metu šis dydis ekonomikoje beveik nefigūruoja.
Akivaizdu, kad nei 2007 metais, nei juo labiau dabar už 130 litų vienam asmeniui apibrėžime išvardytų minimalių poreikių patenkinti neįmanoma. „Man šis rodiklis dvelkia mistika. Gal su tokiais pinigais galima išgyventi kur nors Afrikoje, kur nereikia šildytis, bananai auga ant medžių, bet ne Lietuvoje“, – sakė V.Sutkus. Jam pritarė ir Lietuvos vartotojų instituto prezidentė Zita Čeponytė: „Aš manau, kad tai dar vienas teisinis apibrėžimas, kuris kaip ir lieka kaboti ore, nes realybės jis visiškai neatitinka.“
Alga žemiau skurdo ribos
Kiek dabartinis MMA (800 litų) patenkina MGL apibrėžime išvardytus poreikius? „Nežinau, labai sunku komentuoti. Maisto produktų dalis sudaro 30–40 proc. darbo užmokesčio, komunalinių paslaugų – dar 20–25 proc., o atsižvelgiant į pastarųjų mėnesių šildymo kainas, ir daugiau. Todėl manau, kad tie, kurie gauna mažas pajamas, minimalų atlygį, turi labai taupyti. Šie žmonės gyvena beveik ant skurdo ribos, turint galvoje būtinų produktų krepšelį ir paslaugas, už kurias jie turi mokėti, matyti, kad tokia alga neatitinka minimalių poreikių“, – teigė Z.Čeponytė. Pašnekovė taip pat paneigė viešojoje erdvėje išsakytus argumentus, esą MMA padidinimas yra pernelyg sureikšminamas, o 50 litų padidinimo skurdžiau gyvenantys žmonės iš viso nepajaus: „50 litų tikrai yra nemažai. Aišku, ne visiems, bet daliai žmonių tai tikrai yra pakankami pinigai.“
Lietuvoje buvo atlikti keli socialiniai eksperimentai apie galimybę išgyventi iš MMA. Visai neseniai tokį eksperimentą atlikęs ir jo eigą naujienų portale „Delfi“ aprašęs Kęstutis su šeima atsisakė geresnio maisto, pramogų, dovanų ir net Naujųjų metų šventimo, bet per tris mėnesius taip ir nesugebėjo įtilpti į 670 litų (MMA „į rankas“). Panašų bandymą prieš dvejus metus atlikusiai „Šiaulių krašto“ žurnalistei Loretai Lipskytei sekėsi šiek tiek geriau, tačiau ir ji į minėtą sumą neįtilpo.
MMA Lietuvoje paskutinį kartą didintas 2008 metais. Šiuo metu jis yra mažiausias tarp visų ES valstybių, išskyrus Rumuniją ir Bulgariją, nors BVP augimas pastaruosius kelis ketvirčius mūsų šalyje yra vienas sparčiausių. MMA Latvijoje siekia apie 1000 litų, Estijoje – kiek daugiau nei 1000 litų.
