– Kai susiruošiau pas jus į Kauną, jūs pats netikėtai atvažiavote į Vilnių...
– Turėjau svečią iš JAV, ne pelno siekiančios organizacijos „Carbon War Room“, kuriai priklausau ir aš, narį. Ši organizacija – tarsi katalizatorius, kuris sujungia verslumą, verslininko energiją su šiuolaikinėmis technologijomis ir finansais tam, kad sparčiau išvystytume verslus, tausojančius išteklius, saugojančius gamtą, stabdančius klimato kaitą.
– Kaip atsidūrėte tarp šios organizacijos kūrėjų?
– Aš senokai domiuosi inovatyviais dalykais, esu TED.com (angl. Technology, Entertainment and Design) konferencijos, kurios misija apibrėžiama šūkiu „Idėjos, vertos skleisti“, rėmėjas ir dalyvis. Būtent ten susipažinau su daugeliu įdomius dalykus darančių žmonių, tarp jų ir su britų verslininku Ričardu Bransonu. Jis ir pakvietė dalyvauti įgyvendinant vieną iš, pasak jo, svarbiausių iniciatyvų. Ji tiesiogiai nėra susijusi su verslu, tačiau mūsų kartai atveria didžiules galimybes kuriant didelį turtą ir vertę ateičiai. Prisiminkime, kokie pokyčiai prieš 20 metų vyko kompiuterijoje, informacinėse technologijose. Šiuo metu tokie pat radikalūs pokyčiai, tik dar didesniu mastu, yra pribrendę energetikos, apskritai žaliųjų technologijų srityje. Dalyvaudami šiame procese galime sukurti daug gerų dalykų. Kai prieš keliolika metų Lietuvoje pradėjo brangti šildymas, ėmėmės taupyti ir aktyviai keisti langus į šiltesnius ir kokybiškesnius. Ir tikrai daug sutaupėme. Dabar reikia žengti kitus, dar svarbesnius, žingsnius.
– Ar šiandieniame komunikacijų pasaulyje verslo reikalai dažnai aptarinėjami vadinamuosiuose gyvuose susitikimuose?
– Naudoti įvairias ryšių priemones – verta ir svarbu, tačiau jos negali pakeisti to gyvo rankos paspaudimo, bendravimo, kuris suteikia daug naudos ateičiai, bendradarbiavimui, supratimui. Verslo pradžioje teko pasimokyti britiško bendravimo – pokalbis gali trukti dvi valandas, ir nė žodžio apie darbą ar susitikimo tikslus. Tiesiog žmonės bendrauja, stengiasi kiekvienas atrasti tai, kas jam įdomu, aktualu, kuo gyvena jo partneris, kokios patirties jis turi, kokia jo aplinka ar šeima. Ir jei atsiranda pasitikėjimas, toliau viskas labai greitai sprendžiama komunikacijos priemonėmis.
– Ar prieš pradedant rimtai tartis būtina potencialų partnerį pažinti gyvai?
– Priklauso nuo aplinkybių. Kartais būna, kad bendrauji ilgai, bet susitinki tik po ilgo laiko. Su savo kolega iš UPS centrinės būstinės, JAV lietuviu Rimu Kapesku, aš bendrauju jau beveik 20 metų, tačiau gyvai pirmą kartą susitikome tik prieš kelis mėnesius...
– Šiandien daugelis jus pažįsta kaip bendrovės „Skubios siuntos“ direktorių...
– Mūsų bendrovė – skubių siuntų kompanijos UPS atstovė Lietuvoje. Su dviem draugais šį verslą pradėjome prieš 22 metus. Viskas netgi prasidėjo ne nuo verslo, o nuo bandymo išspręsti skubaus susisiekimo su pasauliu problemą. Juk žinome, kaip būdavo su tuo paštu – kai išsiųsdavai laišką su pageidavimu dalyvauti konferencijoje, atsakymo sulaukdavai po pusės metų... Tai mano pirmasis, be to, labai mielas verslas. Tačiau ne vienintelis. Esu bandęs daugelį dalykų, ne visus pavyko išplėtoti. Tačiau turi bandyti kažką naujo, nors ir negauni tokio rezultato, kokio tikiesi. Pavyzdžiui, „Google“ netgi laikomasi savotiško ambicingo požiūrio į sėkmę – manoma, kad jeigu kuriam nors skyriui pernelyg gerai sekasi, vadinasi, jo žmonės nėra pakankamai nusiteikę rizikuoti, bandyti naujus dalykus, nes tokiu atveju turėtų kartais ir nepasisekti.
– Tačiau jei surizikavus pasiseka, tada sėkmė būna dviguba?..
– Rizikuojant sėkmė nėra garantuota, tačiau jeigu ji ateina, tai daug didesnė negu ta, kuri pasiekiama nerizikuojant.
– Ką jūs laikote savo didžiausia sėkme?
– Mano didžiausia sėkmė – šeima. Taip pat komanda, su kuria dirbu. Daug šaunių talentingų žmonių yra aplinkui – ir bendrovėje „Skubios siuntos“, ir vykdant daugelį kitų projektų, susijusių su inovacijomis tobulinant kompiuterinės regos, elektromobilių technologijas, bendrovėje „Elinta“.
– Labai intriguojamai nuskambėjo jūsų bendrovėje įdiegta sistema „Pasiskirk sau atlyginimą“...
– Tai buvo labai įdomi iniciatyva. Tai nėra nekintamas ar visiškai universalus projektas, bet tiesiog išjudinantis, skatinantis pagalvoti, ką galima padaryti kitaip ir geriau, kad būtų naudinga visiems, dalyvaujantiems tame procese. Iš tikrųjų kiekvienas, ieškodamas darbo, jau pats pasiskiria sau atlyginimą, kurį norėtų gauti. Savo įmonėje mes nusprendėme, jog nesamdysime jokių konsultantų, kurie išanalizuotų, kiek kas turėtų uždirbti, tiesiog patikėsime patiems darbuotojams įvertinti save ir nuspręsti, kiek jie norėtų uždirbti geriausioje Lietuvoje kompanijoje, kokia mes ir norime būti tiems darbuotojams. Kiekvienas atliko savo rinkos tyrimą, ir rezultatai didele dalimi sutapo su tuo, ką mes manėme.
– Nebuvo atvejų, kad darbuotojas pasiskyrė sau daugiau, nei jūs galite mokėti?
– Vienas kitas atvejis buvo. Mes tiesiog kartu aptarėme, kad Lietuvoje dar, deja, negalima uždirbti tiek, kiek Norvegijoje, nes ten kitokia aplinka. Mes norime konkuruoti ir pasiūlyti geriausias sąlygas, kokios tik yra galimos Lietuvoje. Gal ne visu 100 proc. mūsų sumanymas buvo tobulas, galbūt galima jį patobulinti, tačiau tai buvo įdomus žingsnis į priekį.
– Ką laikote savo verslo pradžia?
– Sunku pasakyti, nuo kokio viskas prasidėjo. Prisimenu, kaip mane, mokinuką, tėtis paragino pardavinėti alyvų puokštes prie Žaliakalnio funikulieriaus. Nedrąsiai, bijodamas, ar pasiseks, kaip mane priims, ryžausi. Prisiskyniau žydinčių alyvų ir vakare pardaviau dešimt puokščių po penkiolika kapeikų. Tokie epizodai priverčia pabandyti, pasitikrinti, ar tu tai gali ir ar tau tai pavyks.
– Ar sėdėdamas mokyklos suole jau mąstėte apie savo verslą?
– Prasimanydavau visokių įdomių dalykų, nebūtinai tai būdavo susiję su verslu. Verslas dažnai yra ir iššūkis, ir pašaukimas, ir mėginimas mokytis pačiam bei kitus patraukti tobulintis. R. Bransonas sako, kad reikia žaisti dirbant ir dirbti žaidžiant, ir iš to justi pasitenkinimą bei galimybę dar daugiau pasiekti.
– Būdamas abiturientu jau tvirtai žinojote, ko sieksite?
– Mano mokykloje buvo nuostabūs mokytojai ir draugai, su kuriais iki šiol nenutrūko ryšiai. Tuo metu labiausiai domėjausi elektronika, kompiuterija ir technologijomis. Įstojau į tuometį Kauno politechnikos institutą, o baigęs jį likau dirbti institute, su kolegomis pradėjome mokslinius kompiuterinės regos, tais laikais naujo dalyko, darbus. Tai mums buvo ne tik darbas, bet ir iššūkis, kurį siekėme įveikti su dideliu užsidegimu. Norėjome tas problemas išspręsti geriau už kitus, tokio principo laikomės ir dabar.
– Nuo ko reikėtų pradėti savo verslą?
– Sunku vienareikšmiškai patarti. Kiekvienam savaip. Tačiau kiekvienas turi galvoti apie tai, kas jam tikrai artima, kokia idėja ar koks tikslas jį uždega. Tai gali būti nebūtinai verslas. Daugelis dalykų gali duoti puikių rezultatų. Vienam tai gali būti moksliniai tyrimai, kitam – pomėgis skaniai gaminti. Žmogui svarbu pajusti ir pabandyti vieną ar kitą dalyką, kad būtų aišku, kuris ateities scenarijus – geriausias.
– Ar jūsų gyvenime buvo nepasisekusių projektų?
– Nesakyčiau, kad jų buvo daug, ir nesakyčiau, kad visai nepasisekusių. Juk kiekvienu atveju gauni atsakymą – neigiamą arba teigiamą. Jeigu kažką bandai ir gauni atsakymą „neperspektyvu“, tai irgi yra sėkmė. Kažkada su draugais mes vieni pirmųjų sukūrėme picų gamybos verslą. Tai nebuvo nepasisekęs projektas, bet tiesiog neišvystėme jo tiek, kad jis turėtų ilgalaikę ateitį.
– Kokie sumanymai šiuo metu sukasi jūsų galvoje?
– Su draugais skatiname, kad tų naujų idėjų rastųsi kuo daugiau ir tai nebūtų vieno ar dviejų žmonių reikalas. Lietuvoje plečiasi „startuolių“ (jauno verslo – angl. startup) judėjimas, kuriame Lietuva imasi iniciatyvos būti regiono lydere. Su kolegomis britais esame įsteigę Springboard.com programą jaunam verslui. Šios programos tikslas – suteikti jaunimo komandoms darbo sąlygas, profesionalias konsultacijas, padedančias išgryninti idėją, sukurti pradinę produkto versiją ir naują verslą pristatyti potencialiems investuotojams. Entuziastų dėka tokia programa – „StartupHighway“ – jau atsirado ir Vilniuje. Dar vienas uždegantis dalykas yra kosmosas, kuris bendrąja prasme jungia daugybę sričių ir technologijų. Pasitelkus šiuolaikinę informaciją ir kitas technologijas šioje srityje daug ką gali nuveikti net ir nedidelės įmonės. Buvo malonu susipažinti ir paremti moksleivį iš Molėtų rajono Ernestą Kalabucką, sugebėjusį savarankiškai sukonstruoti įrangą, pritvirtintą prie meteorologinio baliono, su kuria padarė Lietuvos nuotrauką iš artimojo kosmoso (33 km aukštyje).
– Manote, kad Lietuvoje yra geros sąlygos verslui vystyti?
– Manau, kad jos nėra nei išskirtinai palankios, nei išskirtinai nepalankios. Galbūt mes patys galime susikurti geresnes sąlygas. Daug kas nuo mūsų pačių priklauso – imkime ir darykime, o ne laukime, kol mums atneš kažką paruoštą. Šioje srityje matau vis daugiau gerų pokyčių, drąsos ir iniciatyvos.
– Esate pirmasis ir kol kas vienintelis lietuvis, pelnęs tarptautinę verslo Taikos premiją, skiriamą už verslo sėkmę, neatsiejamą nuo socialinės atsakomybės ir socialinio solidarumo principų...
– Man tai buvo didelis netikėtumas ir džiugus įvertinimas. Į šias išrinktųjų gretas pateko tik septyni žmonės iš įvairių pasaulio šalių, o kandidatūrų buvo pateikta net devyniasdešimt. Džiugu, kad tarp išrinktųjų yra ir Lietuva. Jaučiuosi taip, lyg savo srity būčiau laimėjęs olimpinį medalį. Nors premija skirta man, iš tikrųjų tai yra visos komandos ir visos Lietuvos verslo bendruomenės įvertinimas.
– Kokių jausmų apimtas ruošiatės į Oslą?
– Tai didelis įpareigojimas. Ir toliau Lietuvoje turime daryti tai, kas vertinama pasaulyje, kad būtume šalis, ne tik sekanti kitų pavyzdžiu, bet ir pati rodanti pavyzdį.
– Iššūkių jums užtenka ne tik versle, bet ir atitrūkus nuo jo: akmenų griūčiai netikėtai atskyrus jus nuo grupės kitados užkopėte į Monblaną (4 808 m), su draugais mažiuku lėktuvu ryžotės perskristi Atlantą... Ar tie iššūkiai stimuliuoja ir verslo idėjas?
– Dalis tų dalykų nėra iš anksto suplanuoti, tačiau susitikimai su naujais žmonėmis labai daug duoda ateičiai. Kartais norisi išbandyti tas ribas, kurios kartais mums pasirodo neįveikiamos vien dėl to, kad niekada nesame to išbandę. O kai pabandai, pasirodo, kad gali. Panašiai atsitiko ir su šiuo mano laimėjimu. Kai Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai mane pasiūlė tam apdovanojimui, iš pradžių pamaniau, kad neįmanoma laimėti. Man patinka rizikuoti ir imtis atsakomybės. Turiu knygą „50 pavojingų dalykų, kuriuos turime leisti vaikams daryti“, kurioje kalbama, kad gyvenimas kupinas įvairių pavojų ir suaugusieji turi išmokyti vaikus leisti daryti pavojingus dalykus, su kuriais jie vis tiek kažkada susidurs. Pavyzdžiui, žaisti su degtukais ar paliesti karštą lygintuvą.
– Koks laisvalaikis jums geriausias?
– Kelionės, laikas su vaikais, važinėjimas dviračiu, bėgiojimas...
– Ar savo vaikus pavyko uždegti tuo entuziazmu, kokiu trykštate pats?
– Man atrodo, kad taip. Mano vaikai jau suaugę. 27-erių dukra Dalia, baigusi Stokholmo ekonomikos mokyklą Rygoje, su bendraminčiais iš Latvijos ir Estijos prieš metus įkūrė informacinių technologijų ir interneto verslo bendrovę „Campalyst.com“, kurią toliau plėtoja Baltijos šalyse, JAV ir Didžiojoje Britanijoje. 24-erių sūnus Vaidotas, baigęs tą pačią mokyklą, metus stažavosi kosmetikos bendrovėje „L’Oreal“, metus dirbo Lietuvos elektromobilių asociacijoje vystydamas elektromobilių projektą, o šiuo metu keliauja aplink pasaulį ir darbuojasi Naujojoje Zelandijoje.
– Suaugusių vaikų vietą jūsų namuose užėmė du įvaikiai. Ar maži vaikai jums nėra vargas?
– Dabar Pauliui – dešimt, o Vaidai – devyneri. Ne, tai nėra joks vargas. Tai įpareigoja, bet kartu yra labai įdomu ir naudinga. Man ir žmonai tai suteikia drausmės, rimtų iššūkių, verčia susitelkti ties tikromis problemomis. Antai vakar abu vežiau į chorų perklausą. Tie dalykai mums tikrai suteikia daug džiaugsmo.
– Juos taip pat bandysite orientuoti verslo kryptimi?
– Nežinia, kaip pavyks, kam jie jus potraukį. Verslo pasaulyje praėjusi sėkmė negarantuoja ateities sėkmės.