Vokietijos Federalinio statistikos biuro duomenimis, 2011 m. šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) ūgtelėjo 3 proc., prognozė šiems metams – 0,5 proc. augimas. Turint omenyje, kad 2009 m. Vokietijos ekonomika susitraukė 5,1 proc., o 2010 m. augo 3,7 proc., krizės nuostoliai jau padengti. Bet svarbiausia ne tai. 2011 m. Vokietija išsiskyrė didžiuliu optimizmu, kurio neužgesino net ir milžiniškos bėdos euro zonoje bei graikiškas galvos skausmas. Praėjusių metų birželį Diuseldorfo Makroekonomikos ir konjunktūros tyrimų instituto (Instituts für Makroökonomie und Konjunkturforschung, IMK) analitikai tvirtino, kad šalies ekonomika augs 4 proc. ir tai bus absoliutus rekordas per visą suvienytosios Vokietijos istoriją. IMK vadovas Gustavas Hornas „Deutsche Welle“ tvirtino, jog augimą lems didėjanti paklausa eksporto rinkose Azijoje. „Tai kibirkštis, kuri sukels gaisrą“, – manė analitikas. 2012 m. buvo prognozuojamas 2,3 proc. augimas.
2011-ieji Vokietijoje buvo stabilūs ir prognozuojami: BVP augo, nedarbas sumažėjo 0,6 proc. (iki 6,9 proc.), realios žmonių pajamos padidėjo 2 proc. (nominalios – 4,1 proc.), vidutinis darbo užmokestis siekė 3 264 eurus, infliacija – 2,3 procento. Jau pernai vokiečiai pajuto savo gaminamos produkcijos paklausos augimą: iš Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos, Čilės, Indonezijos, Meksikos, Kolumbijos, Lenkijos ir kitų šalių užsakymų gauta net 22 proc. daugiau nei 2010-aisiais. 2011 m. fiksuotas didelis produkcijos gamybos augimas automobilių pramonėje (125,3 proc.), metalurgijoje (121 proc.), elektrotechnikos sektoriuje (117,6 proc.), chemijos pramonėje (117,6 proc.) ir kitose srityse.
Vertinant 2011 m. sausio–rugpjūčio užsienio prekybos duomenis, matyti, kad ji augo 15 proc. (iki 1,292 trln. eurų). Eksporto augimas – 14 proc. (696,8 mlrd. eurų), importo – 16,1 proc. (595,3 mlrd. eurų). Teigiamas užsienio prekybos saldo sudarė 101,5 mlrd. eurų ir vertinamu laikotarpiu išaugo 3,5 procento. Žinodami, kad pramonės produkcijos užsakymams vykdyti reikia iki pusės metų, vokiečiai optimistiškai prognozavo, kad eksportas 2011 m. augs apie 23 procentus.
Praėjusių metų kovą Vokietija pasiekė savo rekordą – eksportas sudarė 98,3 mlrd. eurų ir buvo didžiausias nuo statistikos skaičiavimo pradžios 1950 metais. Pagal prekių ir paslaugų eksporto mastą Vokietija pasaulyje nusileidžia tik Kinijai. Vokiečių banko „Berenberg“ analitikas Christianas Schulzas tikino, kad vokiečiai stovi ant „aukso dešimtmečio“ slenksčio. Kitų analitikų teigimu, Vokietija eina pirmyn „užtikrintai stabiliai“, ir tai – pats geriausias kelių greičių Europos įrodymas.
Deja, optimizmas pasitvirtino ne iki galo – 2011 m. Vokietijos eksportas išaugo „tik“ 11,4 proc., tačiau pasiekė 1 trln. eurų. Teigiamas užsienio prekybos saldo – 158 mlrd. eurų. Jį gerokai apkramtė išaugęs importas (13,2 proc. – 902 mlrd. eurų). Šiokių tokių nerimą didinančių žinių šių metų pradžioje pranešė ir Vokietijos Federalinis statistikos biuras: esą 2011 m. gruodį mažmeninės prekybos mastas šalyje sumažėjo 1,4 proc., nors buvo tikėtasi 0,8 proc. augimo. Tačiau padėtis darbo rinkoje ir stabilios gyventojų pajamos vis dar labai palaiko vidaus paklausą ir tai yra tas kertinis akmuo, ant kurio laikysis šalies ekonomika.
Britų visuomeninis transliuotojas BBC konstatuoja: euro zonos krizės akivaizdoje Vokietijos ekonomikos rodikliai įgyja ypatingą reikšmę, nes būtent nuo šios šalies priklausys viso regiono ateitis ir pinigų, kurių tikisi gauti probleminės Europos Sąjungos valstybės, kiekis.
Socialinė vokiečių valstybė
Vokietija tapo bene pirmąja šalimi, kuri ėmėsi įgyvendinti šias idėjas. 1871 m. konstitucijoje buvo įtvirtinta mintis, kad valstybė rūpinasi vokiečių tautos gerove. 1883 m. vokiečiai pradėjo mokėti pašalpas bedarbiams ir sergantiems darbininkams, 1884 m. atsirado draudimas nuo nelaimingų atsitikimų gamybos sektoriuje, 1889 m. – darbuotojų pensinio aprūpinimo sistemos elementų. 1910 m. Vokietijoje įvestas privalomasis pensinis draudimas. Žinoma, vėliau vyko du pasauliniai karai, tarp jų dar buvo ir nacizmo era, tačiau 1949 m. pokarinėje Vokietijos konstitucijoje vėl grįžta prie L. von Steino idėjų – įtvirtinti socialinės valstybės kūrimo pamatai. Šis procesas buvo susijęs su Ludwigo Erhardo asmenybe – politiku, Vokietijos ekonomikos ministru ir federaliniu kancleriu. Būtent L. Erhardas vadinamas vokiečių ekonominio stebuklo tėvu.
Vokietijai įgyvendinti socialinės valstybės viziją sekėsi neblogai, tačiau su naujais iššūkiais neišvengiamai teko susidurti XX ir XXI a. sandūroje. Šalį kankino infliacija, augo kainos ir mažėjo darbo užmokestis, iki rekordinių aukštumų šoktelėjo naftos kainos, o socialinės išlaidos sudarė 60 proc. valstybės biudžeto. 1982–1998 m. valdančioji Vokietijos koalicija su kancleriu Helmutu Kohliu priešakyje bandė pradėti reformas, tačiau nieko įspūdingo nuveikti taip ir nepavyko. Krizė didėjo. Tada į valdžią atėjo socialdemokratų ir žaliųjų koalicija, federaliniu kancleriu tapo Gerhardas Schröderis – būtent jo dėka 2003 m. Vokietijoje buvo patvirtintas reformų paketas, į istoriją įėjęs kaip „Darbotvarkė 2010“ (vok. „Agenda 2010“). Buvo nuspręsta reformuoti darbo santykių, mokesčių, socialinio draudimo ir finansų sistemas.
Tačiau bene svarbiausias dalykas buvo tas, kad socialdemokratas G. Schröderis garsiai įvardijo tai, kas tapo visų problemų priežastimi: socialinės valstybės kūrimas priėjo liepto galą. Turint omenyje Vokietijos demografinę padėtį (visuomenės senėjimas), nedarbo mastą, struktūrinius sunkumus ekonomikoje, gerovės valstybės – tokios, kokią šalis kūrė ilgus metus – vystyti nebeįmanoma. Socialdemokratai pradėjo skausmingas permainas: iki 2003 m. vokiečių bedarbiams trejus metus buvo mokama 60 proc. jų ankstesnio uždarbio, o po reformos – tik metus, sutrumpintas medicininių paslaugų sąrašas turintiesiems privalomąjį sveikatos draudimą, sumažintas pajamų fiziniams asmenims ir korporacijų mokesčio tarifas, bet atsisakyta įvairių lengvatų ir valstybės subsidijų.
Vokiečius ištiko šokas. Ši kanclerio pozicija buvo priimta kaip atvira išdavystė, spjūvis į veidą. Prasidėjo ne tik nervų, kaltinimų, bet ir politinių praradimų metas. Struktūrinės reformos buvo labai skausmingos ir socialdemokratai, be jokios abejonės, rinkimus pralaimėjo. 2005 m. lapkričio 22 d. aštuntąja Vokietijos kanclere tapo Angela Merkel. Krikščionims demokratams socialdemokratų radikalios reformos atrodė nepriimtinos. Reikia paminėti, kad dar būdama opozicijoje, 2000 m., A. Merkel parengė didelį dokumentą apie „naują socialinę rinkos ekonomiką“ Vokietijoje, paremtą L. Erhardo doktrina. Partijos suvažiavimas šį dokumentą patvirtino 2001 m. – jis tapo krikdemų programa, kurios pagrindinė mintis – kapitalizmo ir socialinės gerovės sintezė.
Taigi, atėjusi į valdžią, A. Merkel 2006 m. pateikė siūlymus reformuoti federalinę administravimo sistemą, mažinti biurokratiją, numatė pakeitimus mokslinių tyrimų, energetikos, sveikatos apsaugos, mokesčių politikos srityse. Tačiau valdžios kritikai buvo negailestingi – kas čia naujo, palyginti su G. Schröderio politika?
2009 m. A. Merkel pradėjo antrą savo kadenciją ir tęsė socialinės valstybės politiką. Tik dabar analitikai pastebi permainas: siekdami pusiausvyros tarp kapitalizmo, laisvosios rinkos ir socialinės gerovės, Vokietijos krikdemai daug dėmesio skyrė mokesčių bazės mažinimui mažiau uždirbantiesiems ir vaikus auginančioms šeimoms, taip pat didesnes pajamas gaunančiųjų apmokestinimui. 2011 m. Vokietijos ekonomikos rodikliai tapo puikia spaudimo priemone: mažiau kalbų, atėjo metas viską įgyvendinti tikrovėje, reikia mažinti mokesčius. Finansų ministras Wolfgangas Schäuble optimistams atkirto: „Aš patarčiau susilaikyti nuo diskusijų, kurios kuria nepagrįstas iliuzijas, o vėliau tampa nusivylimo priežastimi.“ Mokesčių reforma buvo pažadėta 2013–2014 m., vadinasi, tada ji ir bus įgyvendinta. Jos esmė – mažesnis pajamų mokesčio tarifas mažesnes pajamas gaunantiems šalies gyventojams. Ekonomistai jau apskaičiavo, kad tarifo mažinimas nuo 2013 m. sausio šalies iždui kainuos apie 2 mlrd. eurų, o nuo 2014 m. sausio – dar 4 mlrd. eurų. Tačiau valdžia įsitikinusi, kad mokesčių mažinimas mažas ir vidutines pajamas gaunantiems asmenims pagyvins vartojimą šalies viduje, tad biudžeto įplaukos padidės iš vartojimo mokesčių. Be to, Vokietija įsipareigojo iki 2014 m. sutaupyti 80 mlrd. eurų biudžeto lėšų karpydama valstybės išlaidas.
Reikėtų priminti, kad vokiečiai pajamų mokestį moka ne tik nuo darbo užmokesčio, bet ir nuo pajamų, gaunamų iš kapitalo.
Kai kalbama apie Vokietijos daugiau nei šimtmečio socialinės valstybės politiką, negalima nepastebėti, kad krizių išvengti nepavyko, tačiau vokiečiai visuomet sugebėdavo imtis reikiamų reformų ir atsitiesdavo. Jų socialinės sistemos stiprybė paremta solidarumu, pavyzdžiui, privalomojo sveikatos draudimo įmokos priklauso nuo konkretaus žmogaus pajamų, tačiau tai, kad sumoki mažiau už turintįjį daugiau, nereiškia, kad gausi mažiau paslaugų. 2010 m. birželį A. Merkel konstatavo: „Dabartinės Vokietijos ekonomikos politikos principai turėtų tapti pavyzdžiu visam pasauliui.“ Anot jos, pastarąją finansų krizę sukėlė tai, kad valstybė per silpnai arba visai nereguliavo ekonomikos. O ekonomikai reikia valstybės reguliavimo – jo, pasak Vokietijos kanclerės, reikia visame pasaulyje. Tik tada bus pasiektas stabilumas.
Faktai
Vokietija, nepaisydama iškylančių ir aiškiai suvokiamų iššūkių energetikos sektoriuje (vokiečiai priėmė sprendimą atsisakyti branduolinės energetikos), 2011 m. gegužę priėmė valstybinę elektromobilių plėtros vidaus rinkoje programą (vok. „Elektromobilität“), kuria numatoma 2012–2013 m. iš biudžeto skirti 1 mlrd. eurų baterijų, elektros variklių ir pan. gamybai. Federalinė vyriausybė numatė, kad iki 2013 m. iki 10 proc. tarnybinių automobilių sudarys elektromobiliai. Siekdama motyvuoti vokiečius nuosavus elektromobilius naudoti tarnybos tikslais, vyriausybė žada pajamų mokesčio lengvatų, o naudojantieji elektromobilius asmeniniais tikslais galės dešimt metų nemokėti kelių mokesčio. Tikslas – 2020 m. Vokietijoje turėtų riedėti milijonas elektromobilių.
Numatomas ir grandiozinis pastatų sanavimo projektas: siekdama motyvuoti piliečius, Vokietijos valdžia numatė, kad nuo 2012 m. energetiškai sanuotų pastatų savininkai (pateikę gautus sertifikatus) galės 10 proc. savo investicinių išlaidų kompensuoti mokėdami mažesnius mokesčius.
Faktai nr. 2
2011 m. rudenį paskelbtas naujausias „Vokietijos laimės atlasas“ (vok. „Glückatlas Deutschland 2011“), kurį specialistai apibūdino kaip formulę 4G. Mat vokiečiams gyvenime svarbiausi keturi veiksniai: sveikata (vok. Gesundheit), bendravimas (vok. Geselligkeit), pinigai (vok. Geld) ir genetika (vok. Genetik). Tyrimu nustatyta, kad laimingiausi žmonės gyvena Hamburge, o geros savijautos koncentracija pastebėta šiaurinėje ir pietinėje Vokietijos žemėse. O Tiuringijoje, Brandenburge, Saksonijoje-Anhalte ir Meklenburge-Pomerarijoje vokiečiai jaučiasi ne tokie laimingi. Šiaip ar taip, Freiburgo universiteto profesorius Berndas Raffelhüschenas tikina, kad pastaruoju metu vokiečiai išgyvena savotišką laimės protrūkį, tad šios šalies, nors ji ir išgyvena krizę, sunkumų euro zonoje tikrai nepavadinsi liūdesio lopšiu.
Įdomi ir vokiečių laimės bei amžiaus santykio statistika. Patys laimingiausi jaučiasi dvidešimtmečiai (mažiausiai rūpesčių ir įsipareigojimų, pakankamai galimybių), ties 30 metų riba laimės pojūtis pradeda mažėti, o 40–60 metų vokiečiai liūdi labiausiai, tačiau atsigauna išėję į pensiją. Kas nėra girdėjęs pasakojimų apie laimingus po pasaulį keliaujančius vokiečių pensininkus? Taip pat įdomi detalė, kad vokiečių moterys visą gyvenimą jaučiasi kur kas laimingesnės už vyrus, išskyrus senatvę. Vokiečių vyrai, kaip ir daugelyje kitų šalių, gyvena trumpiau, tad likusios našlėmis vokietės laimingos nesijaučia.
