Apie globalią talentų migraciją N. Kelpšaitė kalbėjo organizacijos „GLL | Globalios Lietuvos lyderiai“ Vilniuje organizuotoje diskusijoje.
– Lietuvoje diskutuojama apie globalią talentų migraciją, „protų cirkualiaciją“. Ar užsienyje studijavę, dirbę lietuviai paklausūs Lietuvos darbo rinkoje?
– Užsienyje mokęsi ir darbo ieškantys lietuviai pirmiausia norėtų likti užsienyje. Tačiau užsienyje labai didelė konkurencija – ne visi jie pasiruošę konkuruoti, ypač tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė (JK). Čia gauti darbą pagal išsilavinimą – labai sunkus uždavinys, bet jie tai nelabai supranta.
Jei esi labai gabus ir turi šiek tiek patirties, kartais grįžti į mūsų rinką ir padaryti karjerą lengviau nei konkuruoti JK. Jei žmonės baigia patrauklius mokslus JK, jie dar gali konkuruoti, nors tai pakankamai sunku. Tačiau tiems, kurie baigė Lietuvos universitetus ir bando išvažiuoti, šiandien užsienyje konkuruoti ir rasti darbą pagal specialybę arba bent jau šiek tiek artimą – labai sunki misija.
Dažnai jie užstringa dirbdami padavėjais picerijose. Jie turi kreiptis dėl darbo kiekvieną dieną, dalyvauti šimtuose konkursų ir dažnai nebūna pakviesti. Tai labai sunku. Jei nori veikti Vakarų darbo rinkoje, turi būti išskirtinis, turėti, ką pasiūlyti – daugeliu atvejų Lietuva nieko nereiškia ir mūsų patirtis tikrai labai maža.
– Ar užsienyje įgytas diplomas – privalumas?
– Lietuvoje užsienietiškas diplomas nelabai ką reiškia. Čia verslas pakankamai smulkus – įmonės dar per silpnos samdyti stažuotojus. Jie samdo žmones, kurie turi duoti greitą rezultatą. Tai gali padaryti patirties turintis žmogus. Jei žmogus turi tik išsilavinimą ir jokių praktinių įgūdžių, kaip dažniausiai būna po universiteto, jam tikėtis gauti pasiūlymą labai sunku.
Problema ta, kad jei ir siūlomas darbas, tai už labai mažą atlyginimą. Tada jie nusivylę, jų mokslas visiškai neatitinka darbo rinkos poreikių. Nes mokytis administravimo, teisės ir vadybos reiškia nesimokyti to, ko reikia darbo rinkoje. Nesulaukus darbo pasiūlymo, susiruošiama į užsienį, tačiau ir ten rasti darbą labai sunku.
Darbą galima rasti paslaugų srityje – padavėjo, pardavėjo, valytojo. Bet man tokiu atveju liūdna, nes taip veltui švaistome pinigus. Juk tokioms specialybėms nereikia aukštojo išsilavinimo.
Manau, mūsų švietimo sistema turėtų pergalvoti, kiek mums reikia specialistų su aukštuoju išsilavinimu, o kiek paslaugų vadybininkų. Manau, paslaugų sfera – puiki darbo vieta už pakankamai gerą atlyginimą.
– Lietuva lyderiauja Europoje pagal emigruojančių piliečių skaičių. Kokias šalies darbo rinkos perspektyvas dėl to matote?
– Tai, kad labai daug išvažiuoja ir nepalyginamai mažai grįžta – didelis disbalansas, reiškiantis, kad darbo rinkoje tikrai turėsime skylę. Jau dabar trūksta kvalifikuotų darbininkų logistikos centruose, gamyklose, paslaugų sferoje. Trūksta žmonių pirmo lygio pareigybėms netgi tarptautinėse pardavimų kompanijose – pavyzdžiui, nenorime eiti dirbti prekių išdėstymo specialistais.
Dėl to mes turėsime ir jau turime atsivežti darbininkų. Tačiau pirmiausia turime galvoti, kaip Lietuvoje vystysime ekonomiką ir verslą.
Darbo jėga ir darbo resursai turi būti planuojami ir vystomi nuosekliai. Nebus taip, kad pašauksime ir darbuotojų turėsime. Atsivežtus darbuotojus reikės adaptuoti. Mes jau dabar bandome atsivežti. Mūsų siuvimo įmonės bandė atsivežti iš Ukrainos, Baltarusijos – nebuvome labai patrauklūs.
Reikalaujame dirbti produktyviau, tačiau nesiūlome didesnių atlyginimų. Atsivežame šaltkalvių, darbininkų laivų gamyklose, tačiau už labai gerą atlyginimą. Šiandien nesame labai patrauklūs netgi mūsų artimiausiems kaimynams – kaip sako baltarusiai, mes tą patį gauname savo šalyje, o čia dar reikės dirbti ir išvažiuoti iš namų.
– Užsienio diplomas nereiškia, bet jie visi grįžta su visai kitokiu požiūriu į darbą, į pasaulį, santykius tarp žmonių. Ir tai labai naudinga. Ar jie mokosi universitete, ar jie dirba kažkur, čia atsiveža gerų dalykų.
Tai, kad žmonės migruoja, gerai, tačiau būtų gerai, kad tai būtų laikina. Štai Švedijoje migruojama 4 metų laikotarpiui – žmogus dirba, ieško savęs, išmoksta tam tikrų dalykų, efektyvaus darbo.
Štai užsienyje dirbantis stalius išmoksta efektyvaus darbo. Duok Dieve, jis grįš į Lietuvą.
Kartą skrisdama lėktuvu kalbėjau su fabrike Airijoje dirbančiu paprastu dažytoju. Jis sako – ten gerbia visus, ten visi vienodi – ar darbininkas, ar viršininkas. Gal toks žmogus parvažiuos, įkurs verslą ir savo darbuotojus vertins kitaip.
Mūsų tikslas – kad būtume patrauklūs ir norintys galėtų grįžti. Nes visi negrįš ir tai normalu – globalizacija. Tačiau norintiems turime suteikti sąlygas grįžti. Dažniausiai jie grįžta ne dėl darbo, o dėl santykių, dėl šeimos, giminės. Teko sutikti žmonių, kurie grįžo iš JAV palikę ten gerus darbus. Jie sako, kad Lietuvoje tiesiog maloniau gyventi.
Su JK ir kitomis valstybėmis konkuruojame dėl talentų, darbo jėgos. Tą turime suprasti. Tačiau dabar mes nekonkuruojame – mes atiduodame. Tai yra blogai.
– Ką patartumėte karjerą planuojančiam jaunimui? Siekti išsilavinimo Lietuvoje ar važiuoti į užsienį?
– Manau, pirmiausia reikia mokytis to, kas ateityje bus perspektyvu. Bakalaurą studijuoti galima ir Lietuvoje, tačiau reikia pagalvoti, ar verta. Išvažiuoti į užsienį nereiškia išvažiuoti visam. Žinau daug žmonių, kurie norėtų grįžti į Lietuvą, tačiau kol kas jiems nėra darbo pasiūlymų.
Svarbu turėti rinkoje reikalingų kompetencijų ir įgūdžių. Žinios greitai pasensta, bet įgūdžiai išlieka – turi mokėti bendrauti, būti atviras, priimti naujoves, būti pakankamai kūrybiškas, greitai adaptuotis.
Išvažiavęs į užsienį – ar studijuoti, ar dirbti – tai turi išmokti. Kitaip tau nepasiseks. Jaunimui siūlyčiau būti atviram ir naudotis visomis vykimo į užsienį galimybėmis, bet visada galvoti, ką iš to turėsiu, koks mano tikslas. Jie turi planuoti karjerą, nes visada turės konkuruoti.
