Etnologo teigimu, kaimynai estai suvenyrų versle gerokai išradingesni ir turi originalesnį asortimentą nei lietuviai.
Lietuvos suvenyrų rinka – iškreipta?
„Mūsų suvenyrai daug metų turi savas tradicijas ir dar nuo sovietinių laikų atsimenu, kad daugelis žavėjosi mūsų saldainiais, kitais gaminiais. Manau, kad lietuvių tauta yra nepaprastai kūrybinga ir turime daug talentingų žmonių. Bet viena yra kai kalbame apie vidaus rinką, visai kas kita, kai galvoji apie užsienietį“, – LRT interneto tarnybai kalbėjo Seimo narė Agnė Zuokienė, komentuodama lietuviškų suvenyrų rinką.
Seimo narė tikino vargusi, kol išrinko, ką nusiųsti Lietuvos konsului Italijoje. „Žmogus puikiai žino Lietuvą, daugybę kartų čia buvęs. Galvojau apie jo šeimą, turėdama konkretų uždavinį nupirkti tai, ko nenumestų. Apėjau visas iki vienos suvenyrų parduotuves Vilniaus senamiestyje ir padariau išvadą, kad jos visos yra kaip vienas tinklas. 90 proc. arba valdomos tų pačių savininkų, arba aptarnaujamos tų pačių tiekėjų, nes parduotuvės viena nuo kitos nesiskiria“, – pastebi A. Zuokienė.
Pasak Seimo narės, sostinėje esančios parduotuvės dirba pagal vieną kurpalį ir jeigu su jų šeimininko skoniu nėra viskas gerai, visa Lietuvos suvenyrų prisistatymo pasauliui idėja būna iškreipta.
Ieško „neatrastų lobių“
Kad daugelis parduotuvių priklauso vienam tinklui, mano ir Eglė Miknevičienė, sostinės Senamiestyje įsikūrusios suvenyrų parduotuvės „Sauluva“ savininkė. Ji lrt.lt komentavo, kad dėl tokios padėties yra vienodas asortimentas. „Iš parduotuvių pavadinimų galima manyti, kad jos priklauso vienam ar keliems šeimininkams, jų asortimentą formuoja tas pats žmogus“, – sakė verslininkė.
„Ieškome autorių, bandome kažką surasti, kad skirtųsi suvenyrai. Konkurencija didelė ir yra daug panašumų. Siekiama surasti kažkokius iš kaimelių neatrastus lobius, tartis su tautodailininkais, kad mums gamintų, nesikartotų [suvenyrai]. Kažką naujo atrasti yra labai sunku, vieni nuo kitų [verslininkai] labai kopijuoja“, – sakė Erika Randienė, „Baltic Souvenir“ personalo vadovė, aiškindama, kodėl suvenyrų įvairovė tokia menka.
Tuo metu Vilniaus turizmo informacijos centro (VTIC) direktorė Jolanta Beniulienė išskiria dvi turistų grupes – tuos, kurie perka menkaverčius daiktus, smulkmenas, ir tuos, kurie ieško unikalių, retesnių, rankų darbo daiktų. „Ta pirmoji grupė mūsų pačių nežavi, bet pasiūla turi būti, nes yra paklausa“, – lrt.lt sakė VTIC direktorė.
Etnologas: suvenyras turi turėti praktinę reikšmę
Būdamas Estijoje, Taline etnologas Libertas Klimka teigė ten pastebėjęs kasdienį tautodailės darbų turgų, kuriame esą pardavinėjami praktiški dalykai: megztiniai, pirštinės, kojinės su tautiniais raštais. „Labai subtiliai padaryta ir parduodama didžiuliais kiekiais“, – patikina L. Klimka.
Lyginant su estais, pasak etnologo, lietuvių asortimentas gerokai prastesnis. Gintaro dirbiniai esą jau išsisėmė ir turistams nėra tokie įdomūs kaip anksčiau, masinė gintaro produkcija tapo nebeįdomi.
„Mano nuostata yra tokia, kad suvenyras turi būti naudojamas, turėti praktinę reikšmę. Tada jis nėra išmetamas tuoj po kelionės, o tampa ilgalaikiu prisiminimu. Mūsų tradicinė kultūra – medžio. Visi medžio dirbiniai buvo mieli širdžiai ir tai esam ištobulinę, bet kur tu šiuolaikiniame gyvenime pritaikysi tokius dirbinius?“, – teiraujasi etnologas.
VTIC direktorė J. Beniulienė tvirtina pastebėjusi įvairių šalių turistų suvenyrų pirkimo įpročius – amerikiečiai, ypatingai Amerikos lietuviai, esą perka kokybiškesnius daiktus ir tuos, kurie turi didesnę vertę. Kaimynai lenkai įsigija menkaverčius daiktus. „Lenkams turi būti lenkiškos atributikos – ant magnetuko ar kito suvenyro turi būti užrašas „Wilno“, – priduria VTIC darbuotoja Danguolė Kamarauskaitė.
Vokiečiai perka mažai suvenyrų, tačiau kokybiškesnius – plastiko gabalėlio esą jiems neįsiūlysi. Tuo metu rusai dažnai įsigija magnetukus su gintaru.
