Tiems, kas niekada nesilankė „Užupio krautuvėje“, trumpai galima pasakyti, kad joje parduodami daugiausia maisto produktai, atvežti iš Viduržemio regiono. Yra ten ir ne maisto prekių, pavyzdžiui, keptuvių ispaniškai paelijai ruošti.
- Papasakokite apie save. Iš kur kilote, kur mokėtės, ką veikėte prieš pradėdama šį verslą?
- Esu kilusi iš Varėnos. Tai – nedidelis, bet gražus miestelis, kuriame ir baigiau mokyklą. Vėliau genama didelių svajonių ir siekių išvykau į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas – aut. past.). Ten 5 metus studijavau senovės Romos ir Graikijos istoriją, jų kalbą, lotynų ir šiuolaikinę graikų kalbą.
Baigusi studijas jau grįžau į nepriklausomą Lietuvą. Čia neturėjau nei daug pažįstamų, nei draugų. Darbo pagal specialybę rasti taip pat nesisekė. Tiesą sakant, aš jo labai ir neieškojau. Tuomet grūmiausi su šoku, kurį patyriau išvykusi iš didelio miesto ir atsidūrusi mažytėje Varėnoje. Po kurio laiko susitvarkiau ir pradėjau dirbti vadybininke. Mano užduotis buvo rūpintis statybinių medžiagų importu.
Dirbau keletą metų, kol supratau, kad mano gyvenimas stovi vietoje. Todėl nutariau išnaudoti tai, ką moku, ir tapau kelionių gide. Kadangi mokėjau graikų kalbą, dirbau Kretoje. Taip 4 metus blaškiausi tarp Lietuvos, Kretos ir Egipto. Galiausiai supratau, kad gyventi su lagaminais jau pabodo.
Tiesa, prieš pradėdama dirbti gide baigiau magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete ir įgijau komunikacijos diplomą, kuris kažkodėl vadinasi informacinių technologijų magistro diplomu, nors su kompiuteriais neturi nieko bendra.
Taigi iš Kretos grįžau į Lietuvą ir vėl pradėjau galvoti, ko imtis. Nutariau, kad būtų įdomu išbandyti politiką, ir kurį laiką dirbau Seimo nario padėjėja. Tačiau ilgai ten neužtrukau, nes nejaučiau, kad tai skirta man.
Taip ieškodama savęs prisiminiau, kaip patiko užsienyje matytos nedidelės krautuvėlės. Tuomet Lietuvoje tokių nebuvo, todėl ėmiau ieškoti patalpų, partnerių, produktų ir kitų dalykų. Šios paieškos truko metus.
Tuomet kaip tyčia duris atvėrė „Gourmet“ krautuvėlė ir dar kelios panašios. Sudvejojome, ar tęsti pradėtą pasirengimą ir apskritai ar kurti savo parduotuvę. Pasižiūrėję, kad mes krautuvėlę įsivaizduojame kiek kitaip, nutarėme judėti pirmyn.
Šiaip džiaugiamės, kad prieš mums pradedant veiklą Vilniuje atsirado keturios panašaus pobūdžio krautuvėlės. Tai atskleidė poreikį, be to, pirkėjai visada laimi, kai yra didesnis pasirinkimas ir sveika konkurencija.
- O kodėl pasirinkote Užupį ir būtent čia atidarėte pirmą savo krautuvėlę?
- Na, kai ieškojome patalpų, čia nebuvo didelio parduotuvių pasirinkimo. Tuomet vietos gyventojai džiaugėsi kiekviena atsiradusia krautuvėle. Be to, patys gyvenome šiame mikrorajone.
Dabar mes juokaujame, kad Užupio gyventojams dar trūksta nedidelės daržovių parduotuvės ir mėsinės. Taip susidarytų visa gama ir norint apsipirkti nereikėtų išeiti už rajono ribų.
- Kiek laiko gyvuoja „Užupio krautuvėlė“? Kaip sekėsi dirbti?
- Krautuvę Užupyje atidarėme prieš trejus su puse metų. Įdomiausia, kad tai buvo pats ekonomikos krizės įkarštis. Manau, tas laikotarpis mums išėjo į naudą, nes pradėjome dirbti sunkmečiu ir mums tai atrodė natūralu. Išmokome gyventi nepalankioje aplinkoje. Jei būtume verslą pradėję anksčiau, būtų buvę daug sunkiau mažinti ir karpyti išlaidas.
- Kiek jums buvo metų, kai pradėjote savo verslą ir ar neatrodė baisu imtis savarankiškos veiklos?
- Man buvo 38-eri. Tikrai nieko nesibaiminau. Manau, tai lėmė tikėjimas idėja ir tuo, ką darau. Iki tol išbandžiau kelis darbus ir supratau, kad noriu dirbti sau.
Žinoma, vizija, koks bus verslas, gerokai skiriasi nuo realybės. Prieš pradėdama veiklą viską įsivaizdavau kaip filme „Šokoladas“ – moteris dirba savo krautuvėlėje, šį tą parduoda ir laimingai gyvena. Iš tiesų, kai verslas mažas, aibę darbų tenka atlikti pačiam, o daugelio jų svajonėse tikrai nebuvo. Pavyzdžiui, tenka patiems dirbti krovikais ir iš automobilio nešti produktus į sandėlį, valyti parduotuvę. O kur dar visokios higienos, darbo saugos, mokesčių inspekcijos. Apie jas filme tikrai neužsiminė!
Tiesa, turime dabar jau tris samdomus darbuotojus: vienas Užupyje padeda mums, o kiti du dirba Dominikonų gatvėje esančioje mūsų krautuvėlėje. Tai palengvina darbą, bet laikas dingsta atliekant kitas užduotis. Pavyzdžiui, tikėjomės rasti vieną produktų tiekėją užsienyje ir iš jo užsakinėti visas reikalingas prekes, bet klydome. Viską reikia vežtis iš skirtingų kompanijų. Dabar bendradarbiaujame daugiau nei su 20 tiekėjų, todėl prekių paieška ir atranka atima daug laiko.
- O dabar, po kelerių metų darbo, jau išmokote verstis be klaidų?
- Oi, ne. Tikrai klystame. Pavyzdžiui, paragauji kokio naujo produkto ir nusprendi, kad jis labai geras, skanus, todėl jo reikės ir kitiems. Pasirodo, kad ne. Antra vertus, niekas nepasakys, kuris pasirinkimas teisingas, todėl turi pats atrasti reikiamas prekes. Jei nebandysi, niekada ir nesužinosi. Visgi formulė vežti tuos produktus, kuriuos patys renkamės vartoti namuose, pasiteisina. Pavyzdžiui, nesirenkame labai gerų, bet labai brangių produktų. Kadangi verslą pradėjome būdami paprasti vidutiniokai ir piniguose nesimaudėme, žinome, ką reiškia brangus produktas. Taigi, jei manau, kad pati tokio produkto nepirkčiau, aš jo ir neužsakau, nes tikiu, jog daugeliui jis irgi bus per brangus.
Mes neskaičiuojame lentynose sustatytų prekių atsiperkamumo, jų judėjimo ir panašių dalykų, kuriuos praktikuoja didieji prekybos centrai. Jei taip darytume, pusę prekių iš savo parduotuvių turėtume išmesti.
- Susidaro įspūdis, kad turite slaptą misiją – šviesti klientus ir plėsti jų akiratį, padėti atrasti daug naujų produktų...
- Teisybė. Todėl daug bendraujame su savo klientais. Dauguma jų yra nuolatiniai pirkėjai. Taip pat yra tokių, kurie ateina apsipirkti visai savaitei.
Darbas su dažnai krautuvėje besilankančiais žmonėmis yra ypatingas. Juk kai įpranti prie parduotuvės ir to, kaip joje išdėstytos prekės, bėgant laikui pradedi toje erdvėje judėti autopilotu. Siekdami išvengti tokio atbukimo gana dažnai keičiame produktų vietas ir taip klientams rodome naujus produktus, kurių jie galbūt dar nėra ragavę ir bandę.
- Kada buvo sunkiausia dirbti ir plėtoti šį verslą? Ar nekilo minčių, kad veltui ėmėtės prekybos?
- Jau trejus metus iš eilės sunkiausias laikas yra Kalėdos. Tuo metu visiems visko prireikia vienu metu. Tenka pakuoti daug dovanų. Iš verslo pusės tai džiugina – didėja apyvarta, tačiau fiziškai yra beprotiškai sunku. Nekalbu apie tai, kad trejus metus neturėjome Kalėdų.
Sunku ir sausį, nes po švenčių bumo atrodo, kad patekai į vakuumą. Nors vėliau, pasižiūrėjus pardavimo ataskaitą, paaiškėja, kad pirmas metų mėnuo neišsiskiria dideliu nuosmukiu.
O mintis, kad parduotuvė kainuoja per daug jėgų ir reikalauja per daug dėmesio, ateina per žiemos šventes ir apsilankius buhalterei. Jai suvedus balansą pasirodo, kad nedaug ir uždirbome. Tačiau abejonės greitai praeina ir viskas stoja į savo vietas.
- Bet dirbate nenuostolingai?
- Sunku vienareikšmiškai atsakyti, nes reikėjo nemažai investicijų atidarant krautuvėlę. Daug teko sumokėti už patalpų remontą ir įrengimą. Iki šiol stengiamės grąžinti paskolą.
- Norint pradėti verslą teko imti paskolą iš banko?
-Ne, į bankus nesikreipėme. Turėjome galimybių pinigų pasiskolinti iš... sakykime, rėmėjų.
- Verslą pradėjote ne viena, kartu su partneriu. Kas jis?
- Tai mano gyvenimo draugas Vitas. Tiesa, jis nemėgsta bendrauti su žiniasklaida ir viešintis, tad apie šeimos verslą pasakoju viena.
- Ar sudėtinga derinti asmeninius ir verslo santykius?
- Ir sunku, ir lengva. Sunku, nes ištisą parą būname kartu. Darbo ginčai persikelia į namus. Kartais tenka dirbti ir sekmadieniais. Kita vertus, lengva, nes bet kuriuo metu galime aptarti rūpimus klausimus ir greičiau priimti sprendimus.
- Kaip manote, kodėl jums sekasi auginti savo verslą ir jį plėsti?
- Bene pagrindinis dalykas – mes nesame gobšūs. Mūsų prekių antkainiai yra palyginti nedideli, todėl galima pasiūlyti gerų produktų už nedidelę kainą.
Neturėjome tikslo greitai parduoti, uždirbti milijono ir anksti išeiti į pensiją. Aš tiesiog nemačiau savęs kitur, ši veikla padeda save realizuoti.
Siekiame nuosekliai plėtoti verslą, todėl sutinkame geriau mažiau uždirbti, bet turėti daugiau klientų.
Be to, Vitas jau anksčiau turėjo savo verslą, todėl jo patirtis ir žinios labai pravertė įgyvendinant šį sumanymą, sprendžiant sunkumus ir priimant sudėtingus sprendimus.
- Atrodo, kad jūsų antroji pusė yra svarbi šio verslo dalis. Nors ir nemėgsta viešumos, gal šiek tiek papasakosite apie jį?
- Įdomiausia, kad Vitas baigė filosofijos studijas Sankt Peterburgo universitete, kuriame pirmą kartą su juos ir susitikau. Tačiau mūsų bendras gyvenimas prasidėjo gerokai vėliau, kai keliai susitiko antrą kartą.
- Ar norintys bendradarbiauti arba atidaryti savo krautuvėlę kitame Lietuvos mieste turi galimybių susitarti su jumis? Gal leidžiate norintiems įsigyti jūsų franšizę?
- Ne, franšizės neparduodame. Tačiau buvo atvejų, kai žmonės mus susirado, pasakė, kad nori prekiauti mūsų atvežamais produktais, ir mes sutarėme. Parduotuvės, kuriose galima rasti mūsų produktų, veikia jau keliuose Lietuvos miestuose. Manau, tai nebloga regioninio verslo niša.
Straipsnių „Pažinčių verslas Lietuvoje“ ir „TOP turtingiausi Rusijos verslininkai“ ieškokite „bzn start“ kovo mėnesio verslo žurnalo numeryje.
