Teoriškai teorija ir praktika yra tas pats, bet praktiškai – ne
Atrodytų, tiesiausias kelias siekiant rasti atsakymą į šį klausimą – pažvelgti, kokie ekonomikos sektoriai yra patys produktyviausi, tai yra tie, kuriuose vienas darbuotojas sukuria daugiausia pridėtinės vertės. Juk pridėtinė vertė, vaizdžiai tariant, yra ne kas kita, kaip ekonomikos medžio išauginti vaisiai, kuriuos, atėjus derliaus nuėmimo metui, dalijasi darbuotojai, gaudami atlyginimus, darbdaviai, gaudami pelną, ir valstybė, rinkdama mokesčius bei kitas rinkliavas. Tad akivaizdu, kad kuo didesnis derlius, tuo laimingesni ir sotesni darbuotojai bei darbdaviai, tuo pilnesnis biudžeto kraitis, iš kurio mokami valstybės tarnautojų atlyginimai, pensijos ir kitos išmokos.
Tiesa, neretai šių vaisių dalybos tarp darbdavių, valdininkų ir darbuotojų Antono Čechovo romano motyvais groteskiškai pašiepiamos kaip dalybos tarp Lemono, Danieliaus ir vargšo darbininko Pjero, tačiau iš tiesų ir darbuotojams, ir darbdaviams, ir valstybei atitenka daugmaž po trečdalį visų ekonomikos medžio užaugintų vaisių. Tiesa, Vakarų Europos gerovės šalyse šis balansas kiek palankesnis valstybei ir ne toks palankus darbdaviams, o mažų mokesčių šalyse, tokiose kaip Airija, santykinai didesnį kraitį gauna darbuotojai.
Lietuvoje kiek didesnę dalį derliaus gauna darbdaviai, tačiau tai lemia neproporcingai didelė darbuotojų apmokestinimo našta ir santykinai didesnė verslo rizika dėl biurokratizmo ir teisinės sistemos nestabilumo. Tad visai natūralu, kad darbdaviai turi teisę reikalauti didesnės derliaus dalies, ypač vertinant tai, kad pasitaiko ir tokių atvejų, kai dalis šio derliaus vis dėlto nusėda valdininkų kišenėse „kitų rinkliavų“ pavidalu.
Dalybos dalyboms, bet aišku viena – jei nebus ką dalytis, net ir tobula dalybų sistema neišgelbės šalies nuo nepritekliaus, tad, visų pirma, reikia užauginti daug saldžių vaisių duodančių medžių, o tik vėliau galvoti, kaip tuos vaisius teisingai padalyti visiems šalies gyventojams. Ši strategija galėtų būti apibūdinama vienu sakiniu: sodinti daugiau medžių, kurie duoda didelį derlių, ir genėti nederlingus medžius, kurie it piktžolės iš žemės siurbia vertingus išteklius, tačiau duoda mažai naudos.
Pažvelgus į Europos Sąjungos šalių darbo našumo duomenis, galima daryti išvadą, kad, norint tapti turtinga šalimi, reikia genėti žemės ūkio, miškininkystės, pramonės ir statybos medžius, sodinti kasybos, energetikos, telekomunikacijų ir nekilnojamojo turto jaunuolynus, nes būtent pastarieji keturi sektoriai sukuria daugiausia pridėtinės vertės vienam darbuotojui. Lietuva kasybos sektoriaus negali plėtoti dėl menkų žemės išteklių, energetikos sektoriaus renesanso dar reikės laukti ne vienus metus, o telekomunikacijų paslaugų sektorius ir taip yra gana efektyvus bei konkurencingas, tad belieka nekilnojamasis turtas.
Išties paradoksalu, kad didžiausią pridėtinę vertę Europos Sąjungoje kuria būtent nekilnojamojo turto paslaugos, tačiau čia kažkur turėtų būti pakastas šuo, nes nė viena šalis netapo turtinga teikdama nekilnojamojo turto paslaugas. Kitas į akis krintantis dalykas yra tai, kad dauguma paslaugų sektorių įmonių produktyvesnės negu pramonės įmonės. Tai lyg ir suponuoja mintį, kad šalys turėtų skatinti paslaugų sektorių plėtrą ir mažinti pramonės mastą. Tačiau ar tai išties yra visa tiesa?
Ekonomikos baobabai ir vijokliai
Merfio dėsniai sufleruoja, kad jei kas nors atrodo per gerai, turbūt taip ir yra – taip tik atrodo. Tiesa yra tai, kad pramonės sektoriaus įmonės pačios sukuria santykinai nedaug pridėtinės vertės, tačiau gamindamos produkciją jos duoda darbo kitiems sektoriams. Pavyzdžiui, automobilius gaminanti įmonė naudojasi informacinių technologijų, dizaino, finansinėmis, konsultacinėmis, teisinėmis, mokslinių tyrimų ir kitomis paslaugomis. Be to, ši įmonė duoda darbo kitoms aukštųjų technologijų pramonės įmonėms, tiekiančios gamybos įrenginius ar tam tikras dalis. Taip pat nereikia pamiršti, kad pagaminti automobiliai turi būti transportuojami, tad transporto sektorius taip pat atsiriekia nemažą dalį pyrago.
Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje pramonės sektorius 2007 m. sukūrė 2,2 trln. eurų, arba vos 19 proc. visos ekonomikoje sukurtos pridėtinės vertės. Tačiau pramonės sektorius davė darbo kitiems sektoriams net už 5,1 trln. eurų. Taigi, jei Europa nuspręstų tapti paslaugų ekonomika ir visiškai atsisakytų pramonės, ekonomika susitrauktų ne 19, o mažų mažiausiai visais 63 procentais. Tad pramonės svarba ekonomikai gerokai didesnė, negu formaliai jai priskiriami 19 proc., todėl ji pagrįstai gali būti vadinama ekonomikos baobabu, prie kurio šliedamiesi užuovėjos ieško gležnesni paslaugų medeliai bei aplink jį besivyniojantys nekilnojamojo turto vijokliai.
Pagal tai, kiek kuris sektorius sukuria „darbo“ kitiems sektoriams, jie gali būti skirstomi į sektorius darbdavius, kuriems priklauso pramonė, energetika, statyba bei žemės ūkis, ir į sektorius darbuotojus, kuriems priklauso didelė dalis paslaugų sektorių bei kasybos sektorius. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad nekilnojamojo turto sektorius labai priklausomas nuo kitų sektorių veiklos, o pats duoda labai mažai „darbo“ kitiems sektoriams, tad pagrįstai gali būti vadinamas sektoriumi vijokliu, besivejančiu aplink kitus sektorius. Akivaizdu, kad vijoklis be medžio negali augti, tad, smunkant pramonei ir kitiems „darbo“ duodantiems sektoriams, smuks ir nekilnojamojo turto bei kitų paslaugų sektoriai.
Pramonės sektoriaus svarbą ekonomikai puikiai iliustruoja Vokietijos pavyzdys – jos pramonės įmonės sunaudoja trečdalį visų aukštos pridėtinės vertės ir trečdalį visų transporto paslaugų. Suomijos elektronikos pramonė, kurios liūto dalį sudaro „Nokia“ ir antrinės įmonės, suformuoja daugiau negu du trečdalius mokslinių tyrimų paslaugų sektoriaus užsakymų, tad be šio sektoriaus Suomija taip pat prarastų didžiąją dalį savo mokslinio potencialo.
Deja, iššvaistyto mokslinio potencialo pavyzdys gali būti Lietuva, kurioje mokslinių tyrimų paslaugų sektoriaus efektyvumas yra vienas mažiausių ir nusileidžia net statybos bei prekybos sektoriams. Tai gali būti paaiškinta tuo, kad šis vijoklinis sektorius, kitaip negu Suomijoje ar Vokietijoje, neturi savo medžio, į kurį galėtų įsitvirtinti ir kuris galėtų parodyti augimo kryptį. Taigi, peršasi išvada, kad, norint užtikrinti darnaus ir derlingo ekonominio sodo augimą, visų pirma, reikia skatinti pramonės sektorius, kurie ne tik patys kurtų didelę pridėtinę vertę, bet ir duotų „darbo“ kitiems aukštą pridėtinę vertę kuriantiems sektoriams.
Deindustrializacijos mitas
Suvokiant, kokia didelė pramonės sektoriaus svarba ekonomikai, gamybos iškėlimas į pigesnės darbo jėgos šalis, atrodytų, nieko gero nežada nei Europai, nei kitoje Atlanto vandenyno pusėje esančioms JAV. Merfio dėsniai šįkart sufleruoja, kad jei gali atsitikti kas nors negero, tai būtinai taip ir atsitiks. Ir išties, tos šalys, kuriose deindustrializacijos procesai vyko gana intensyviai, šiuo metu susiduria su rimtomis ekonomikos problemomis. Uždaromos ar svetur iškeliamos pramonės įmonės be darbo palieka ir nemažą būrį kitų įmonių, kurioms dažnai nieko kito nelieka, kaip tik užverti duris ar sekti įkandin pramonės įmonių ir taip pat emigruoti į kitas šalis.
Užsidarius stambioms pramonės įmonėms, ekonomika tampa panaši į Antano Baranausko apdainuotą Anykščių šilelį, kuriame „skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą, kepina saulė nenaudingą plotą“. Tiesa, kurį laiką ekonomika iš inercijos dar gali augti, tačiau praradusi savo atsvarą ilgainiui ji bus priversta trauktis. Be to, mažėjant pramonės gamybai, prastėja šalies prekybos balansas, nes šalis nebeturi ką pasiūlyti mainais į importuojamus produktus (Europoje energetikos žaliavos sudaro liūto dalį importo, kurį nėra taip paprasta sumažinti). Deindustrializacijos nulemtas ekonomikos problemas neretai bandoma spręsti daugiau skolinantis iš kitų valstybių, tačiau, kaip rodo periferinių euro zonos šalių patirtis, toks sprendimas tik atitolina neišvengiamą ekonomikos nuosmukį.
Tačiau gera žinia ta, kad iš esmės Europos Sąjungoje pramonės sektorius nesitraukia – per pastaruosius dešimt metų pramonės gamyba mažėjo vos aštuoniose valstybėse, tad teiginys, kad visa Europa išgyvena deindustrializacijos epochą, viso labo yra mitas. Įdomu tai, kad deindustrializacija sparčiausiai vyko Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Kipre – būtent tose šalyse, kurios šiuo metu patiria didžiausias ekonomikos problemas ir yra slegiamos sunkiausios skolų naštos.
Štai ant bankroto slenksčio atsidūrusioje Graikijoje per dešimt metų pramonės gamyba sumažėjo kone trečdaliu. Siekdama palaikyti panašų ekonomikos lygį, Graikija buvo priversta skolintis iš užsienio valstybių ir taip beviltiškai įklimpo į skolas, tačiau, skolinimosi galimybėms išsekus, ji priversta veržtis diržus ir drastiškomis priemonėmis stabdyti savo ekonomiką. Kitoje barikadų pusėje yra Vokietija, Austrija, Šveicarija, Beniliukso ir Skandinavijos šalys, kurios, nepaisydamos globalizacijos iššūkių, sugebėjo padidinti pramonės gamybą. Atitinkamai šių šalių ekonomikos šiuo metu atrodo sveikiausiai, o skolų lygiai – mažiausi.
Eksportas vėl madingas
Pramonės svarbą ekonomikai puikiai iliustruoja tai, kad nors pramonė Europos Sąjungos šalyse sukuria vos 19 proc. visos pridėtinės vertės, jos gaminiai sudaro daugiau negu du trečdalius viso eksporto. Taigi pramonės sektoriaus augimas – pats efektyviausias būdas didinti šalies eksportą. Didžiosiose pramoninėse Vakarų Europos valstybėse didžiąją dalį eksporto sudaro būtent pramonės gaminiai. Štai Vokietijoje paslaugų eksportas sudaro vos 15 proc. viso eksporto, Italijoje ir Prancūzijoje – atitinkamai 19 ir 22 proc., ir tik milžinišką finansinių paslaugų sektorių turinčioje Jungtinėje Karalystėje paslaugų eksportas siekia 36 procentus.
Tačiau yra kelios mažesnės šalys, kuriose paslaugų eksportas atlieka gerokai didesnį vaidmenį. Kipre transporto, turizmo ir finansinės paslaugos sudaro net 84 proc. viso šalies eksporto. Liuksemburge dėl finansinių paslaugų eksporto šis rodiklis siekia 75 procentus. Trečioje vietoje įsitaisiusi Graikija, kurioje turizmo ir transporto paslaugų eksportas sudaro apie du trečdalius viso šalies eksporto, tačiau šis procentas veikiau yra didelis ne dėl gerų paslaugų sektoriaus, o dėl labai prastų pramonės sektoriaus eksporto rezultatų.
Vis dėlto pakartoti Kipro ar Liuksemburgo sėkmės istoriją Lietuvai būtų misija neįmanoma, nes šių šalių sėkmės paslaptis yra jų, kaip mokesčių rojaus, statusas. Graikijos istoriją taip pat būtų naivu tikėtis pakartoti, vertinant vien tai, kad sezonu per dieną šioje šalyje apsilanko daugiau užsienio turistų negu Lietuvoje per Europos krepšinio čempionatą. Tačiau kur kas įdomesnis pavyzdys yra Airija, kurioje informacinių technologijų, finansinių ir kitų verslo paslaugų eksportas sudaro kone 40 proc. viso šalies eksporto. Airija prieš gerus 20 metų sugebėjo prisivilioti informacinių technologijų gigantų, ir tai lėmė kone eksponentinį aukštųjų technologijų elektronikos gaminių bei informacinių technologijų paslaugų eksporto augimą.
Vos per pastaruosius dešimt metų jis išaugo nuo 15 iki 30 mlrd. eurų ir taip parodė, kad paslaugų sektorius gali tapti greitkeliu į išsvajotąjį ekonomikos Eldoradą. Turint omenyje, kad visas Lietuvos eksportas 2011 m. sudarė vos 20 mlrd. eurų, pakartojusi Airijos sėkmės istoriją, Lietuva sugebėtų per trumpą laiką kone padvigubinti savo eksportą. Deja, šiuo metu Lietuvoje paslaugų eksportas, kurio pagrindas – transporto paslaugos, sudaro vos penktadalį viso šalies eksporto, o informacinių technologijų paslaugų eksportas siekia vos 100 mln. eurų.
Lietuva – ekonominis bestuburis?
Norėdama sustiprinti savo ekonomikos stuburą ir prisivyti išsivysčiusias Vakarų Europos valstybes, Lietuva turi pasirinkti vieną iš dviejų strategijų. Pirmoji – tvaraus ekonomikos augimo – strategija turėtų būti paremta didelę pridėtinę vertę sau ir kitiems sektoriams kuriančiais pramonės sektoriais. Ilgainiui toks procesas leistų išauginti stiprius medžius – baobabus, aplink kuriuos galėtų glaustis aukštą pridėtinę vertę kuriančios paslaugų įmonės.
Jei Lietuva turėtų ne po vieną, o po kelias ar keliolika achemų, amilinų, argintų ar stambių farmacijos įmonių, ekonominis landšaftas būtų gerokai malonesnis. Deja, gamyklos per vieną naktį nepastatysi, tad šiai strategijai įgyvendinti reikėtų didelių laiko ir finansinių sąnaudų. Geriausi tokios strategijos pavyzdžiai galėtų būti Suomija, Pietų Korėja, Japonija ir dar besitransformuojančios Slovakija bei Čekija.
Kita strategija – skatinti aukštą pridėtinę vertę kuriančių paslaugų eksportą. Tam nereikėtų tiek daug investicijų, o Airijos pavyzdys rodo, kad galima pasiekti išties įspūdingų rezultatų per gana trumpą laiką. Jei Lietuva turėtų bent po kelias „Barclays“, IMB ar „Western Union“ atstovybes, informacinių technologijų ir verslo paslaugų eksportas atliktų didesnį vaidmenį Lietuvos ekonomikoje.
Didžiausias iššūkis įgyvendinant šią strategiją – kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, kurios, deja, mūsų švietimo sistema nesugeba tinkamai parengti. Tačiau įkvepiantis Airijos pavyzdys rodo, kad einant šia kryptimi galima gauti apčiuopiamų rezultatų. Vis dėlto, siekiant užtikrinti tvarų ekonomikos augimą, reikėtų siekti prisivilioti ne tik paslaugas, bet ir gamybą.
