Vyresnio amžiaus padavėjų dažniau sutiksi aukšto lygio restoranuose. Tuo metu paprastesnėse maitinimo įstaigose daugiausia dirba jaunimas.

Restoranuose „La Provence” bei „Žemaičių smuklė“ padavėjais dirba ir 20-mečiai, ir tie, kam per 60. „Manyčiau, amžius nei duoda, nei atima. Mano tėvas sakydavo: jeigu žmogus durnas, tai ilgam arba visados, o jei protingas, tai amžius nieko nesako. Tie, kurie dirba pas mus, dirba šį darbą visą savo gyvenimą ir gerbia savo profesiją, kuri verta lygiai tiek pat pagarbos kaip ir bet kuri kita“, – teigia restoranų savininkas Arūnas Oželis.

Pasak A. Oželio, geras padavėjas – visų pirma protingas žmogus. Jis turi būti ir psichologas, ir sociologas, mokėti užsienio kalbas.

Vyriausiam verslininko restoranuose dirbančiam padavėjui Kazimierui netrukus sukaks 62-eji. A. Oželio teigimu, tai bus pirmas Lietuvoje pensinio amžiaus padavėjas.

Kalbėdamas apie pagarbą padavėjo darbui, pašnekovas pastebi, kad Lietuvos žmonės apskritai nelabai ką gerbia. Dalis jų, atėję į restoraną, mano restoranui savo apsilankymu padarę garbę.

„Niekada nebus abipusės pagarbos, jei negerbsi vietos, į kurią atėjai, ar padavėjo. Jeigu pagyvenusį ar nepagyvenusį padavėją kviesi „ė“, spragsėsi pirštais, švilptelsi jam, tai parodysi savo kultūros lygį. Kai nėra pagarbos, kartais padavėjus apkaltina arogancija, susireikšminimu – jie tiesiog suaugę brandūs žmonės, kurie tave gerbia ir nori pagarbos sau. Tai nėra specialybė, ant kurios galima pilti visas šiukšles, o tu turi nuryti“, – kalbėjo A. Oželis.

Jaunimui tampa tarpine stotele

„Turbūt viskas dėl mūsų ekonomikos. Padavėjų atlyginimai nėra aukšti – manau, jei būtų aukštesnis atlyginimas, tikrai žmonės dirbtų ir būtų viskas gerai“, – kodėl padavėjais nedirba vyresnio amžiaus žmonės, aiškina restoranų „Esse“ vadovė ir savininkė Veronika Nevoina.

Lietuvoje padavėjai daugiausia gauna minimalų atlyginimą. Likusią atlygio dalį sudaro arbatpinigiai.

„Jaunimui šis darbas laikinas. Ateina, metus dvejus padirba, baigia mokslus ar išvažiuoja į užsienį ir išeina. Visi nori dirbti aukštesnio lygio darbą. Darbo, kai reikia lakstyti, bėgioti, niekas rimtai nepriima. Anksčiau buvo nedaug restoranų, jie buvo neblogo lygio ir šis darbas buvo vertinamas labiau“, – mano pašnekovė.

Ji pastebi, kad šiuo metu Lietuvoje daug įvairių maitinimo tinklų, picerijų – šiems reikia daug jaunų, neaukšto lygio padavėjų.

Vyriausiam „Esse“ padavėjui – 42-eji. „Jie restoranui suteikia solidumo, jie žino aptarnavimo kultūrą, žmogaus filosofiją – ko jis atėjo į restoraną, ko nori gauti. Jaunimas to nesupranta, kiekvienas jų dar nori pateikti save. Vyresnieji myli klientus, jiems atiduoda savo sielą“, – sako V. Nevoina.

Visgi ji tvirtina kreipianti dėmesį ne į žmogaus amžių, o profesionalumą. „Iš pradžių į vyresnius žiūrėjau atsargiai. Paskui turėjau vieną, pamačiau, kad tai nuostabus žmogus, paskui priėmiau kitą. Aš jais labai patenkinta, jie nuostabūs žmonės – su jais nėra problemų, jie viską supranta, jiems nereikia kažko įrodinėti, pasakai ir viskas aišku“, – teigė pašnekovė.

Kaltas sovietmetis?

„Dar nuo sovietinių laikų vyrauja požiūris, kad padavėjo, virėjo darbas – ne prestižinė specialybė. Kai keliauji po JAV, Europą, ateini pusryčiauti, o vyresnio amžiaus moteriškė tau pila kavą – jauku tarsi pas mamą namuose. Tikrai gaila, kad pas mus tokios tradicijos nėra“, – apgailestauja Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė.

Visgi E. Šiškauskienė pastebi, kad per daug metų pavyko išugdyti pagarbą virėjui. Dabar daug žmonių supranta, kad virėjas – labai svarbus žmogus, praktiškai antras asmuo po generalinio direktoriaus.

„Tuo metu padavėjo darbas labiau orientuotas į laikinumą, nėra žmonių, kurie savo ateitį sietų su pastoviu padavėjo darbu. Praktiškai tai tik jaunimas, kuris studijų metais prisiduria prie stipendijos. Ir yra labai nedidelis kiekis iš senosios kartos – tokių solidžių padavėjų yra „Le Provance“, „Stikliuose“, – kalbėjo E. Šiškauskienė.

Asociacijos vadovė įvardija dar vieną problemą – padavėjai ir viešbučių administratoriai – paklausiausia specialybė užsienyje. „Mūsų savininkai tikrai negali mokėti tokių algų kaip Europoje. Mes esame kadrų kalvė – mes apmokome, paruošiame, o jaunimas išvažiuoja užsidirbti į užsienį. Neturime moralinės teisės jų stabdyti, nes ten jie uždirba daugiau. Ir vėl mes liekame su studentais – vėl ateina nauja karta, mes juos apmokome, jie dirba“, – sakė E. Šiškauskienė.

Pasak jos, dėl to kenčia aptarnavimo lygis, o savininkai nenori per daug investuoti į neilgai dirbsiančio personalo paruošimą.