LNVK generalinė direktorė Nijolė Uinskienė tvirtina, kad smulkiesiems mokesčių našta yra didesnė nei didiesiems tinklams.
Jos teigimu, Statistikos departamento duomenimis, 4 didžiausių prekybos tinklų apyvarta 2010 m. viršijo 8 mlrd. Lt, o mokesčių jie sumokėjo 450 mln. Lt arba mažiau nei 6 proc. nuo apyvartos. Tuo metu mažieji esą sumoka ir iki 25 proc. nuo apyvartos.
Didieji nesumoka mažiau
Tačiau Finansų ministerija, reaguodama į konfederacijos teiginius apie mažiau mokesčių sumokančius didžiuosius prekybininkus, tvirtina priešingai.
Ministerijos atlikta analizė parodė, kad keturi didieji prekybos centrai 2011 m. vienam apyvartos litui sumokėjo vidutiniškai 5,05 cento mokesčių. O mažmeninės prekybos įmonės, prekiaujančios tokiomis pat prekėmis ir kurių 12-os mėnesių apyvarta buvo 100-200 tūkst. Lt, vienam apyvartos litui pernai vidutiniškai sumokėjo 5,01 cento mokesčių.
„Analizė rodo, kad smulkios mažmeninės prekybos įmonės 2011 m. sumokėjo kiek mažiau mokesčių nei didieji prekybos centrai. Minėtą išvadą Finansų ministerija padarė išanalizavusi iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) gautus duomenis apie didžiųjų prekybos centrų ir apie 847 mažmeninės prekybos įmonių apyvartą bei sumokėtus mokesčius“, – rašoma ministerijos atsakyme DELFI.
„Jeigu Finansų ministerijai nuo 8,2 mlrd. Lt 5,6 proc. sumokėtų mokesčių yra viskas tvarkoje, tada viskas tvarkoje valstybėje. Tačiau mąstančiam ir ekonomiką išmanančiam žmogui nėra apie ką kalbėti. Jeigu jiems normalu, tada nėra ką kalbėti dėl susidariusios situacijos“, – piktinosi N. Uinskienė.
Jos teigimu, Latvijoje siūloma atsidaryti įmonę su 5 latų (apie 25 Lt) įstatiniu kapitalu ir leisti jai mokėti tik 9 proc. mokestį nuo apyvartos, jei ji neviršija 70 tūkst. latų (apie 350 tūkst. Lt), o įmonėje dirba mažiau nei 5 darbuotojai ir uždirba ne daugiau nei 2500 Lt.
„Taigi jeigu tokiai nedidelei įmonėlei sumokėti 9 proc. nuo apyvartos apsimoka, tai ką kalbėti apie didelį prekybos tinklą, kurios turi milijardines apyvartas“, – kalbėjo pašnekovė.
N. Uinskienės teigimu, Lietuvoje mažiesiems prekybininkams turėtų būti leista mokėti tik mokestį nuo apyvartos.
„Tokiu atveju būtų supaprastinta mokėjimo forma, atskaita ir būtų paprasčiau patikrinti. Dabar mes sulyginame didžiuosius su mažaisiais. Juk dabar yra lygiai tokia pati atskaita, lygiai toks pat instrukcijos, kaip galima sulyginti mažą įmonėlę su monstru? Tai yra nepalyginami dalykai. Net Baltarusijoje nedideli vežėjai gali pasirinkti mokėti mokesčius nuo apyvartos, berods, 7 proc. Suprantu, jeigu būtų uždirbami pinigai, galima būtų mokėti“, – sakė asociacijos vadovė.
Jos teigimu, dabar VMI negali patikrinti didžiųjų prekybos tinklų dėl jų apimties.
Būtų lengva išvengti mokesčių
„Tikrai reikia diskutuoti kaip skatinti smulkųjį verslą ir priimti protingus sprendimus, tačiau siūlymas taikyti tam tikrą procentą nuo apyvartos Lietuvoje nepasiteisintų, kadangi būtų labai nesudėtinga savo veiklą išskaidyti į kelias įmones, kurios, nors ir būdamos vienas verslo subjektas, naudotųsi mokestine lengvata, bet realiai tai būtų mokesčių vengimas, kuris iškraipytų konkurenciją ir taip darytų žalą ne tik prekybos sektoriui, bet ir valstybei per negautas biudžeto pajamas“, – DELFI sakė jis.
L. Vilimas taip pat tvirtina, kad tiek didieji, tiek mažieji pardavėjai sumoka vienodą dalį mokesčių nuo apyvartos.
„Kadangi mūsų asociacija atstovauja apie 70 proc. visos mažmeninės prekybos rinkos, įvertinus turimus duomenis, kompetetingai ir atsakingai galiu pareikšti, kad tiek didieji, tiek mažieji prekybininkai sumoka vienodą dalį mokesčių nuo savo apyvartų. Kitaip ir būti negali, ir jeigu kas dar to nežinojo, tai mokesčių tarifai taikomi visiems rinkos dalyviams vienodi. Lietuvoje yra tokia institucija kaip Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri administruoja mokesčių surinkimą, tai jų turimi duomenys privalo objektyviai parodyti tikrąją situaciją“ – dėstė jis.
Daug galimybių sumažinti mokamus mokesčius
Mokesčių konsultacijų bendrovės „Fidexperta“ direktorė Rūta Bilkštytė DELFI sakė, kad stambūs prekybininkai turi galimybę dalį savo pelno skirti investicijoms, todėl gali taikyti Pelno mokesčio įstatyme numatytas lengvatas, tokias kaip investiciniams projektams ar mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP).
„Pavyzdžiui, investicinio projekto lengvata leidžia įmonei net iki 50 proc. susimažinti apmokestinamąjį pelną. Pritaikius MTEP lengvatą įmonei suteikiama teisė net tris kartus iš pajamų atskaityti MTEP projektui patirtas išlaidas, tokias kaip darbo užmokestis, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokos, žaliavų, medžiagų ir paslaugų įsigijimo sąnaudos, patalpų nuomos, komunalinių paslaugų pirkimo bei panašios sąnaudos, taip pat neatskaitytas pirkimo ir importo pridėtinis vertės mokestis (PVM)“, – komentavo ji.
Pasak mokesčių konsultantės, kalbant apie PVM, didelėms ir mažoms įmonėms šio mokesčio našta neturėtų skirtis, nes prekybos įmonės įsigydamos įvairių prekių ir paslaugų savo veiklai vykdyti sumoka pirkimo PVM, kurį susigrąžina, o mokėtinas į biudžetą PVM visoms įmonėms susidaro vienodai, priklausomai nuo įmonės sukuriamos pridėtinės vertės.
„Tarp mažųjų ir didžiųjų prekybininkų mokėtino PVM atžvilgiu skirtumas galėtų susidaryti tuo atveju, kai, pavyzdžiui, didieji prisitaiko aukščiau aprašytas pelno mokesčio lengvatas. Tokiu atveju didieji susigrąžina sumokėtą PVM, tačiau mokėtino PVM į biudžetą jiems nesusidaro“, – kalbėjo R. Bilkštytė.
Taip pat, pasak jos, didieji prekybininkai, turėdami pažangesnę techniką bei investuodami į naujausias technologijas, mažina žmogiškųjų išteklių poreikį: dalį savo veiklos kompiuterizuoja, taip mažindami darbo užmokesčio išlaidas, o tuo pačiu ir gyventojų pajamų mokestį bei Sodros įmokas.
„Nekilnojamojo turto mokesčio aspektu, mokesčio našta sąlyginai didiesiems prekybininkams gali susidaryti mažesnė vien dėl to, kad turimos patalpos išnaudojamas efektyviau. Be to, didesni prekybos centrai padaro didesnes apyvartas, kas savo ruožtu lemia, kad mokamas nekilnojamo turto mokestis sudaro tik nežymią dalį nuo apyvartos, priešingai nei mažoms įmonėms“, – dar vieną pavyzdį pateikė mokesčių konsultantė.
Taip pat didelės įmonės turi galimybes į pagalbą pasitelkti įvairius konsultantus. „Be to, kuo didesnės įmonėms apyvartos, tuo didesnės galimybės mokesčius optimizuoti, todėl stambieji prekybininkai pasitelkę specialistu, pavyzdžiui, mokesčių konsultantus, atranda šias galimybes, ką vargu ar galėtų padaryti nedidelės įmonės buhalterė“, – kalbėjo R. Bilkštytė.
Vakaruose mokesčius tikrina visus metus
Mokesčių konsultantas Artūras Kapitanovas dar atkreipė dėmesį, kad nuosavus pastatus turintys prekybininkai gali laisviau daryti amortizacinius atskaitymus.
„Didelis prekybos centras gali turėti savo pastatus, visą įrangą, taigi jis visai kitaip gali skaičiuoti nusidėvėjimą nei tas, kuris nuomojasi. Pagal amortizacinių atskaitymų taisykles pastatą gali dėvėti ir 10 metų, ir 100 metų, taigi atskaitymų ir mokėtino pelno mokesčio skirtumas bus. Tuo metu nuomos suma visuomet yra aiški“, – DELFI komentavo jis.
Taip pat mokesčių konsultantas tvirtino, kad vertinant sumokamų mokesčių dalį reikėtų žiūrėti ne į pavienes įmones, o į visą grupę, jei tokia yra.
„Pavyzdžiui, pardavėjas, norėdamas parduoti savo prekę parduotuvėje, turi mokėti lentynų mokestį, tačiau jis gali būti sumokamas visai kitai įmonei. Jeigu lyginame tik įmones, vaizdas vienoks, o jeigu lygintume įmonių grupes, vaizdas gal būtų kitoks“, – pavyzdį pateikė A. Kapitanovas.
Tačiau pašnekovas pripažįsta, kad su didelių įmonių tikrinimu Lietuvoje yra problema, nes VMI netaiko Vakaruose įprastos praktikos.
„Užsienyje dideliame prekybos tinkle mokestininkas sėdėtų kokius metus, nes taip paprastai viską sutikrinti nėra lengva. Pas mus tai kol kas nėra įprasta, užsienyje tai yra įprasta praktika. Lietuvoje patikrinimai vyksta pagal gautą informaciją, jeigu kažką sužino“, – sakė jis.
