– Pradėkime mūsų pokalbį nuo visų ekonomikų kertinio akmens – bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo kitais metais prognozių.
– Deja, 2012 metais pasaulio ekonomika nedžiugins gerais rezultatais. Euro zonoje fiksuojama akivaizdi recesija. Bene pagrindinėje jos partnerėje Rytuose – Rusijoje – augimas tesudarys apie 3,8 proc. Kiek geresnis vaizdas viso Žemės rutulio „fabrike“ – Kinijoje. Čia numatomas apie 8 proc. augimas. Tiesa, Europoje gana neblogus rezultatus gali pademonstruoti Lenkija (3,4 proc.). Tačiau pagrindinis visos Europos Sąjungos (ES) „lokomotyvas“ – Vokietija – lėtėja tiesiog akyse: 2010 m. jos ekonomikos augimas siekė beveik 4 proc., šiemet „trauks“ vos 0,4 proc. O juk ši šalis – pagrindinis daugelio mūsų eksportuotojų tikslas.
– Akcijų rinkose padėtis tikriausiai dar pesimistiškesnė?
– Deja, taip. Nuo praėjusių metų vidurio beveik viso pasaulio akcijų kursai nervingai čiuožia žemyn. Mus, aišku, labiausiai domina padėtis euro zonoje. Turiu nuliūdinti: kol politikai posėdžiaus kas porą savaičių ar dažniau, tačiau jų priimami politiniai sprendimai nesitransformuos į technokratinius, kuriuos verslo pasaulis priims kaip ilgalaikio veikimo planą, tol tas nervingumas biržose išliks. Beje, ne tik biržose...
– Ką turite omenyje?
– Bankus. Ir centrinius ES valstybių, ir stambiuosius komercinius. Nuo pat 2008 metų krizės beveik visos ES šalys pradėjo įgyvendinti visuotines viešųjų finansų taupymo programas. O tai ne tik mažina BVP augimą. Iškyla ir visai kito pobūdžio problema: darosi vis sunkiau pasiskolinti. Ir ne tik valstybėms (turiu omenyje ne tik skolų skandinamas Graikiją, Ispaniją, Italiją, bet ir kur kas geriau besilaikančius šiaurės ir vidurio europiečius), bet net ir bankams. Štai Europos centrinis bankas (ECB) yra įsigijęs probleminių vertybinių popierių (pirmiausia, aišku, iš mano minėtų šalių) už 200 mlrd. eurų. Tačiau, kad rinkos nusiramintų, ECB turi supirkti tokių popierių dar maždaug už 500 mlrd. eurų. Deja, arba nėra tokių pinigų, arba ECB nenori taip giliai klimpti su probleminiais vertybiniais popieriais. Visgi net ir įvykdyta minėta operacija tik atitolintų problemą, o ne išspręstų.
– Kodėl vis sunkiau gali pasiskolinti valstybės, dar galima suprasti, ypač turint omenyje, kokioje situacijoje atsidūrė kone visos Pietų Europos valstybės. Tačiau kodėl ES šalių komerciniai bankai jau nebenori skolinti vieni kitiems?
– Todėl, kad vien šiemet jie privalės išpirkti kone du kartus daugiau obligacijų, nei jų įsigijo pernai. Ir kalbama taip pat apie šimtus milijardų eurų. Dėl to bankininkai taip kietai ir elgiasi: jie patys gali pritrūkti pinigų. O didinti bankų nuosavą kapitalą akcininkai šiais laikais, aišku, neskuba. Visiems reikia grynųjų, o ne akcijų, vekselių ar obligacijų! Šioje situacijoje, mano spėjimu, labiausiai kentės Rytų Europos šalių ekonomikos. Vakariečiai kaip nors pasiskolins vieni iš kitų, o ES naujokėms kreditų gali nebedalyti. Štai dėl ko mūsų Premjeras su finansų ministre taip atsargiai kalba apie skolinimosi užsienyje galimybes: skolintis tikrai reikės, tačiau kokia kaina? Ir dar nežinia, ar šiemet ir kitąmet, 2013-aisiais, Lietuvai pavyks pasiskolinti. Jau pernai tai buvo neįsivaizduojama situacija.
– O paskutinė institucija šiuo atveju yra Tarptautinis valiutos fondas (TVF)?
– Jo galimybės, deja, taip pat yra ribotos. Vien šiemet ir vien tik Italija su Ispanija (apie Graikiją jau net nekalbu) privalo grąžinti milžinišką sumą – apie 600 mlrd. eurų. Kaip jos sugebės tai padaryti – jau kita kalba. Kaip jau minėjau, TVF skolinimo galimybės – ribotos: jos tesiekia 400 mlrd. eurų, be to, ši finansų institucija pati turi įsipareigojimų už 250 mlrd. eurų. Taigi Europoje pinigai tampa vis sunkiau gaunami. Visiems.
– Jūs pabrėžėte žodį „Europoje“ tikriausiai turėdamas omenyje žemyninę jos dalį. Juk štai britai taip ir stengiasi nuolat pademonstruoti savo išskirtinumą, taip pat ir finansų srityje.
– Taip, britai minėtoje srityje ypač saugo savo suverenitetą. Juk jie kartu su pirmosiomis ES šalimis galėjo kuo ramiausiai įsivesti eurą, tačiau to nepadarė ir vietoj besąlygiškos sąjungos pasirinko asocijuoto nario teises. Dabar anglai minėtoje situacijoje tik laimi: Didžiosios Britanijos centrinis bankas turi kur kas didesnius rezervus nei kitų didžiųjų ES valstybių centriniai bankai.
– Ar jums neatrodo keista dėl dabar kylančios naujos krizės bangos? Juk dar pirmąjį 2011 metų pusmetį niekas iš ekonomistų nežadėjo griaudėjančio dangaus. Ir ar tokia situacija negriauna viso iki šiol vykusių krizių ir klestėjimo laikotarpių cikliškumo?
– Tai akivaizdu, tačiau taip yra. Juk viso pasaulio ekonomistai, o su jais – ir visas pasaulis jau antras šimtmetis buvo įpratę gyventi maždaug pagal tokią schemą: 5–7 metai gana gero augimo, paskui – 1–2 metų stagnacija, vėl toks pat augimas, vėl stagnacija. Kitaip sakant, kapitalizmas vystosi visąlaik tarsi tūpčiodamas. Vadinasi, ir 2008-ųjų rugpjūtį kilusi finansų krizė, tų pačių metų rudenį peraugusi į ekonomikos, turėjo baigtis maždaug 2010 metų pavasarį. Taip, beje, ir buvo. Tačiau antrąjį praėjusių metų pusmetį, kai jau atrodė, kad ekonomikų atsigavimas vėl įgauna pagreitį, staiga netikėtai, bet visiškai akivaizdžiai ėmė formuotis dar viena krizės banga. Ir, atrodo, ganėtinai ilgalaikė. Tai griauna visas iki šiol laikytas „teisingomis“ ekonomistų schemas apie pasaulio ekonomikos potvynius ir atoslūgius.
– Jūs savo tradicinėje makroekonomikos apžvalgoje, vykusioje praėjusių metų pabaigoje, išskyrėte Lenkijos fenomeną: zlotas nuvertėja būtent tada, kai šios šalies ūkiui to labiausiai reikia...
– Lenkijos centrinis bankas, rūpindamasis savo šalies finansais ir ekonomika, taip praktiškai sprendžia jam tuomet kylančią dilemą: ar šitaip skatinti ekonomiką ar užsienio kapitalo srautą. Kadangi pastarasis plūsta į Rytų Europą ne tokiais tempais, kaip norėtųsi ES naujokėms, lenkai renkasi mano jau minėtą pirmąjį šios problemos sprendimo būdą. Ir, sakyčiau, gana sėkmingai. Pirma, nuvertėjęs, o gal sąmoningai nuvertintas zlotas lenkų prekes daro dar labiau konkurencingas užsienyje. Antra, pingančios prekės Lenkijos viduje vilioja aplink šią šalį gyvenančius kaimynus. Štai ir mūsų žiniasklaida jau trimituoja, kad lietuviai vėl „atranda“ Lenkijos parduotuves ir taip sutaupo pinigų. Tačiau taip elgiasi ir vokiečiai: jiems pirkti šioje šalyje atsieina dar pigiau, mat tie patys produktai Vokietijoje kainuoja eurais tiek, kiek zlotais Lenkijoje.
– Briuselyje vykstant tokiems karštiems debatams dėl euro ateities, Vilniuje kai kas jau skuba svarstyti, kokią naują „inkaro“ valiutą rinktis?
– Ko gero, ši diskusija ne tiek pirmalaikė, kiek apskritai beprasmė. Manau, kad euras išliks, tik gal mažesniame skaičiuje valstybių. O jei, įsivaizduokime, euro nebeliks, tuomet vėl atsiras, pavyzdžiui, Prancūzijos frankas ar Vokietijos markė. Pastaroji ir gali būti ta valiuta ar viena iš valiutų galimame valiutų krepšelyje, su kuriuo ir būtų susietas litas. Juolab kad Vokietija – viena iš pagrindinių mūsų eksporto krypčių.
– Jūs taip akcentuojate eksporto svarbą, tarsi nuo mūsų pačių pagerėjimas šalies viduje nelabai priklausytų...
– Deja, taip ir yra. Visa tai, kokios bus artimiausioje ateityje pasaulinės naftos ir dujų kainos, kaip bus sprendžiamas euro zonos likimas, kaip vystysis krizė Europoje, Užatlantėje ir Azijoje, lems pagrindinį mūsų ekonomikos augimo faktorių – eksportą. Mūsų vidaus vartojimas, palyginti su tuo, ką gamina (juo labiau – kiek gali pagaminti) mūsų pramonė, yra išties menkas. Beje, nors tuo galime „guostis“: Lietuvos pranašumas yra tas, kad ji daugiausia eksportuoja į skolų krizės menkiau pažeistas šalis. Taip pat galime „guostis“ ir tuo, kad krizė paprastai prislopina infliaciją.
– Tad ką realiai galime padaryti mes – pradedant vartotojais ir baigiant Vyriausybe? Tik taupyti?
– Šiuo metu – iš esmės taip. Tai rodo ir mūsų banko atlikti tyrimai: galutinio vartojimo ir taupymo kreivės nuo 2009 metų pradžios ir toliau tolsta viena nuo kitos. O dar 2008-ųjų viduryje vartojimo kreivė tiesiog karaliavo virš taupymo kreivės. Vėliau, situacijai kiek pagerėjus, dar buvo vilties, kad iki 2012 metų vidurio vartojimas vėl ims augti. Tačiau nuo praėjusios vasaros mūsų ekonomikos apyvartumo ratas sukasi į priešingą pusę: mažėjant išorės paklausai, įmonės nebesamdo daugiau darbuotojų ir nedidina algų, todėl namų ūkiai mažiau išleidžia ir daugiau taupo, valstybės biudžetas dėl to, aišku, surenka mažiau mokesčių. O ką reiškia mažesnės įplaukos į biudžetą, manau, aiškinti nereikia. Tad dabar taupo visi: ir valdžia, ir verslas, ir gyventojai. Todėl reikia suprasti Premjero pastangas subalansuoti valstybės biudžetą, tepaliekant jame skylę, prilygstančią 3 proc. BVP. Tai reiškia, kad skolintis šiemet gali tekti mažiau, kreditoriams vis labiau griežtinant paskolų teikimo sąlygas. Jeigu vis dėlto tikrovė bus niūresnė už prognozes ir Seimo patvirtintą valstybės biudžetą, pavasarį galimi nauji biudžeto karpymai. Taip pat ir nauji mokesčiai...
– Jums neatrodo, kad Vyriausybė iki šiol blaškosi – didinti visuotinius (pridėtinės vertės mokestį (PVM), akcizus) ar selektyvius (turto, automobilių ir pan.) mokesčius?
– Be jokių abejonių. Juk iš pradžių buvo iškelta idėja 2 proc. didinti PVM. Vėliau, kilus pasipiktinimo audrai Seime ir visuomenėje, buvo pasirinkti „tiksliniai“ mokesčiai. Vienas iš jų – prabangaus nekilnojamojo turto mokestis – jau įvestas. Tačiau šis ir ateityje galimi tokio pobūdžio (automobilių, brangenybių, antikvarinių daiktų ir pan.) mokesčiai pagal surenkamas lėšas nė iš tolo neprilygsta bent 1 proc. padidintam PVM. Tad jau pavasarį, priklausomai nuo ekonomikos padėties, bus aišku, ar Vyriausybė toliau įvedinės tam tikroms gyventojų grupėms taikomus mokesčius, ar bus pasirinktas visuotinis variantas – PVM didinimas.
– Dabar atsigręžkime į pačius žmones. Kokių pokyčių numatote nedarbo srityje?
– Deja, nieko gero neprognozuojame: nedarbo lygis šiemet sieks apie 14 proc. visų darbingų Lietuvos gyventojų. Tai vos 1 proc. mažiau nei pernai. Taigi ilgalaikės prognozės – neguodžiančios: gana aukštas nedarbo lygis išliks bet jau trumpalaikėje perspektyvoje. Situacijos negelbsti ir gana didelė mūsų gyventojų emigracija į Vakarus. Mat ieškotis darbo už „normalų atlyginimą“ dažniausiai išvyksta kvalifikuoti, palyginti jauni ir, aišku, iniciatyvūs asmenys. O kas lieka, tikriausiai patys suprantate. Todėl jau kuris laikas mūsų pramonė reiškia nepasitenkinimą: nedirbančių žmonių – daugybė, o kai reikia priimti dirbti kvalifikuotą specialistą, pasirodo, kad tai – didžiulė problema. Tokią padėtį atspindi ir mūsų tyrimai: ilgalaikių bedarbių ir gaunančiųjų bedarbio pašalpą kreivės vis labiau išsiskiria. Tai reiškia, kad ilgalaikių bedarbių armija tik didėja, o ją maitina, savaime suprantama, ta pati šešėlinė ekonomika. Antraip žmonės turėtų masiškai imti mirti badu. Tačiau to, kaip patys matote, nevyksta.
– Ir tų asmenų į „dienos šviesą“ tikriausiai nebeištrauks net padidinta minimali alga?
– Vargu... Vyriausybė planavo minimalią mėnesinę algą nuo šių metų vidurio didinti labai nežymiai – iki 850 litų. Manau, net ir po „Snoro“ žlugimo valdantieji šio savo sumanymo neatsisakys. Deja, vis daugiau privataus kapitalo įmonių vietoj, regis, dar neseniai puoselėtų planų didinti darbo užmokestį – bent jau infliacijos mastu – dabar renkasi status quo politiką. Kitaip tariant, taupome ir čia. Tad šiuo imperatyvu – taupyti – veikiausiai bus paženklinti visi 2012-ieji.