Tekdavo sukti begalinius ratus, ieškant įkapių, karsto, vietos kapinėse ir aišku, kavinės paskutinei vakarienei. Seneliai kaimuose gąsdindami visokiais velniais neleisdavo anūkų lipti ant aukšto. Priežastis būdavo daug proziškesnė: anuo metu senoliai ten laikydavo…karstus. Pasidarydavo iš anksto – kaip sau, kartu pasiruošdami ir visas įkapes. Nes žinojo senieji, kokie vargai lauks vaikų ir vaikaičių. Tarybiniais metais net veikusi tokia Vietinės pramonės ministerija nelabai ką žmonėms čia galėdavo padėti, tad eilės, pažintys (pamenate dar tokį žodį “blatas”?), kyšiai klestėjo ir šioje sferoje. Neperdedant galima sakyti, kad laidotuvės bet kuriai elinei to meto šeimai būdavo tokia pat ‘stichinė nelaimė”, kaip ir buto remontas.
Užtat dabar apsilankymas bet kurioje laidojimo paslaugų firmoje primena apsilankymą supermarkete. Paslaugi vadybininkė tuojau išsitraukia užsakymo lapą ir kartu su klientu (net neapsiverčia šioje situacijoje vartoti tokį žodį) užpildo keliolika popieriaus lapo grafų. Dabar vienu apsilankymu čia galima užsisakyti praktiškai viską: nuo karsto bei įkapių – iki viešbučio numerių užsakymo iš toliau atvykstantiems į laidotuves.
Dabar kiekvienas gali pagal skonį (ir kišenę) pasirinkti ir laidojimo firmą. Jei tai sostinėje – galima pašarvoti kukliose patalpose Šiaurės miestelyje, arba rinktis impozantiškus Vilniaus laidojimo rūmus, ar – šalia sostinės arkivyskupijos tik prieš keletą metų įsteigtą laidojimo paslaugų centrą prie Matulaičio ar Petro ir Povilo bažnyčių. Pastarojo atsiradimas sukėlė visą seriją užsakomųjų straipsnių bei laidų žiniasklaidoje: girdi, ir kokia godi ta bažnyčia - ir iš laidotuvių dar nori uždirbti. Nieko stebėtino: nauji konkurentai niekur nelaukiami.
Tik laidojimo pašalpos (o ji jau nesikeičia keletą metų ir yra 750 litų) net ir kuklioms laidotuvėms niekaip neužteks. Pasak kalbintų laidojimo firmų darbuotojų, kaip minimum reikės dar tiek pat. O šiaip vidutiniškos laidotuvių išlaidos – 2-3-4 tūkstančiai. Ir tai – be raudonmedžio karstų ir susėdimo po laidotuvių prie ilgo gedulingų pietų stalo.
Laidoti? Kremuoti? Balzamuoti?
Kas buvo sostinės Karveliškių kapinių vidury, tas niekada nepamirš čia žmogų apimantį keistą jausmą. Atrodytų, kad Stalingrado mūšis vyko ne kažkur prie Volgos, o čia, prie Vilnelės. Ir ne prieš šešiasdešimt metų, o tęsiasi visus pastaruosius keliolika metų. O kiek tokių plotų iš viso vien Vilniuje? Juk sostinėje – net 32 kapinės (įskaitant ir jau uždarytas). Visažinis statistikos departamentas, deja, nieko negalėjo atsakyti į du paprastus klausimus: kiek šalyje yra kapinių ir kokį plotą jos užima. Aišku viena – milžinišką. Kol kas vis dar skiriami žemės sklypai naujoms kapinėms. Štai Vilniuje tuoj bus atidarytos naujos Žirnių gatvėje. Bet visi supranta: neužilgo žemės tam tikrai pritruks. Kas tuomet? Šeimyniniai kapai visų nepriims.
Vienas šios problemos sprendimo būdų – privačios kapinės. Pirmosios tokios – Kairėnų - jau treti metai veikia Vilniuje, už Studentų miestelio. Galima pasirinkti kapo vietą: nemokamą (suprantama, kapinių pakraštyje); kainuojančią 400-600 litų ir vietą, ‘traukiančią” 1300 litų (suprantama, geriausioje vietoje).Kapinės aptvertos, vakare – rakinamos. Jokių įrankių kapų priežiūrai nereikia – viskas suteikiama nemokamai. Čia pat – ankapių ekspozicija, gėlių pavyzdžiai. Nuo pat atsidarymo kapinės sparčiai ‘pildosi” – visose kainų kategorijose.
Apie kramatoriumą kol kas vis dar tik kalbama. Nors, beje, vis garsiau. Bet tam visų pirma reikia įstatymo, kurį tikriausiai priims naujasis Seimas. O kol kas pagal mirusiojo ar artimųjų pageidavimą velionis vežamas kremuoti į Rygą (“senukas”, dar prieškarinis krematoriumas Kaune jau senokai nebekuriamas). Mūsų kaimynai latviai šiuo požiūriu yra pažengę žymiai toliau. Gal ir todėl, kad jie liuteronai, o Lietuvos katalikų bažnyčia į kremavimą žiūri gana kreivai. Nors, jei prisiminti istoriją, mūsų protėviai (tuomet dar, aišku, pagonys) daugiau kaip tūkstantį metų degino mirusiuosius. Taigi, mirusiojo kūno kelionė į Rygą karste ir atgal (jau urnoje) kainuoja apie 2 tūkstančius litų. Tuomet iškyla kita praktiška (ir moralinė) problema: o kur gi tą urną laikyti? Tam skirtų kolumbariumų mūsų kapinėse kol kas nėra. Tad vėliau vieni urnas su mirusiojo pelenais... laidoja, kiti laiko jas …namuose. Abu pasirinkimo būdai, aišku, gana savotiški, bet ką daryti, jei šis laidojimo būdas išspręstas tik dalinai?
Dalinį mirusiojo kūno balzamavimą atlieka Vilniuje jau minėti sostinės laidojimo rūmai. Kai reikia į tolimą šalį laidoti gabenti kūną (tai kainuoja, suprantama, daug tūkstančių) ar kai laukiama iš svečių šalių į laidotuves atvykstant artimųjų. Visiškas kūno balzamavimas, koks yra atliktas su vienu piliečiu, ir nūnai dar tebegulinčiu pagrindinėje Maskvos aikštėje, Lietuvoje dar neatliekamas. Nors kaip patikino šios laidojimo firmos vadovas, jie esą pasirengę (kartu su Santariškių medikais) tai atlikti. Ir niekuo nenusileistų Rusijos sostinei, kur kai kurie milijonieriai jau renkasi ir tokį laidojimo būdą. To Lietuvoje, matyt, dar teks palaukti: pirmoji šalies turtuolių karta yra pakankamai gyvybinga.
Mirusieji mylimi labiau už gyvuosius
Kas nors kiek keliavo po pasaulį, negali nepalyginti kitų šalių kapinių su mūsiškėmis. Skandinavų (apskritai vakariečių) pabrėžtinai kuklios: akmeninė stela su mirusiojo pavarde (net data ne visada rašoma) ir - trys kvadratiniai metrai pievelės. Musulmonai apskritai po laidojimo kapu nesirūpina. Mes gi neretai savo artimu imame “rūpintis”, šiam atgulus į amžinojo poilsio vietą. Įvairiausių dydžių, formų, svorių ankapinės plokštės, kolonos, stelos taip ir stengiasi išsiskirti iš tos nenusakomos mūsų kapinių architektūrinės maišalynės. Kalbinti kapinių darbuotojai buvo vieningi: jokios meilės ar pagarbos mirusiam artimui čia nėra. Tiesiog tai – dar vienas iš mūsų būdų pasipuikuoti prieš kitus: štai ką mes galime.
Ir dar. Nenustebkite, kai už gedulingų pietų stalo sėdės ir jums bei jūsų artimiesiems visai nepažįstamu žmonės. Kai kas taip dabar sprendžia savo asmeninę “maisto programą”. Nors kai kur provincijoje tai virsta visai nejuokinga problema mirusiojo artimiesiems: ateinama vos ne visu kaimu, nors mirusysis – visai iš kito kaimo...