Verslininko nuomone, sunkmetis nesibaigė nei algoms, nei pensijoms, todėl šiandien reikėtų kalbėti ne apie jų grąžinimą į ikikrizinį lygį, o apie gyventojų išlaidų būstui naštos palengvinimą. Valstybė šioje srityje nieko gero nenuveikė: suskystintų dujų terminalo projektas buvo sustabdytas ir lėtai juda, todėl šiandien, kaip ir prieš keletą metų, tebesame priklausomi nuo monopolinio dujų tiekimo.

„Suskystintų dujų terminalo turėjimas leistų visai kitaip derėtis su dabartiniu dujų tiekėju. A. a. Bronislovas Lubys jau buvo pradėjęs derinti kontrakto sąlygas su Kataru ir Olandijos dujų tiekimo bendrove. Dujų kaina būtų buvusi dvigubai mažesnė už tą, kurią šiandien mokame“, - DELFI tvirtino R. Dargis.

- Seimo kadencija prasidėjo „naktine“ mokesčių reforma. Panašiai ir baigiasi. Kaip vertinate dabartines politikų pastangas spręsti finansines šalies problemas?

- Kuo pradėjo, tuo ir baigia. Pradėjo be sisteminio požiūrio į valstybės mokesčius ir baigė lygiai taip pat. Juk mokesčiai yra viena svarbiausių valstybės vystymosi sričių. Viskas prasideda nuo mokesčių ideologijos. Suvokdami mokesčių poveikį žmonių elgsenai, galime prognozuoti valstybės ateitį. Žmogaus elgesys priklauso nuo to, kas užtikrina jo ekonominę gerovę – nuo tam tikrų ekonominių dėsnių.

Nekilnojamojo turto mokesčio svarbiausias tikslas turėtų būti miestų ir būstų plėtros orientavimas. Tam tikras nekilnojamojo turto mokesčio diferencijavimas gali paskatinti žmones statytis ar renovuotis namus pagal valstybės numatytą koncepciją.

Mūsų netolimi kaimynai švedai puikiai tai suvokia ir daro. Jei jie nusprendžia iki 2020 m. atsisakyti iškastinio kuro, tai paskelbia prioritetu būsto geoterminį šildymą. Žmonės į tai investuoja, o valstybė per mokesčius jiems grąžina 30 proc. investuotų pinigų. Yra aiški valstybės politika, nukreipianti tam tikra raidos vaga. Panašiai būtų galima numatyti ir mūsų valstybės prioritetus bei spręsti prioritetines problemas. Tam turėtų tarnauti gerai apgalvota mokesčių sistema.
Kalbu ne tik apie nekilnojamąjį turtą, bet ir apie mūsų automobilių parką, švietimą, sveikatos apsaugą, pensijas. Bet norint vykdyti apgalvotą mokesčių politiką, reikia turėti proto ir mokytis iš kaimynų patirties. Geri sprendimai reikalauja laiko – per naktį jie nepadaromi.

- Dabartinė valdžią kėlė sau kuklesnius tikslus – užkimšti ūmai atsiradusias biudžeto skyles. Gal pasirinktos priemonės pateisina šį tikslą?

- Reikia geriau suvokti skylės dydį ir atsakingiau vertinti pasirinktas priemones. Ir nemanau, kad keliamais mokesčiais jie bando kamšyti biudžeto skyles. Manau, kad jų veiksmų tikslas – artėjantys Seimo rinkimai. Būtent į rinkimus yra orientuotas dabartinis socialinio teisingumo šaukimasis ir su juo susijęs populizmas.

Apie kokias biudžeto skyles ir jų kamšymus galima kalbėti, jei iš minėtų mokesčių mes surinksime vos keliolika milijonų litų? Valdžia nusitaikė į žmonių indėlius, į pinigus, kuriuos žmonės taupo jau sumokėję mokesčius nuo savo atlyginimų. Turėtume atsižvelgti į tai, kad infliacija sudaro ne mažiau kaip keturis proc. per metus, o patikimuose bankuose laikomi žmonių pinigai uždirba geriausiu atveju du proc. per metus. Vadinasi, kaupiami pinigai nuvertėja dviem proc., o valstybė dar mėgina pasiimti iš jų mokestį.

Yra ir kitų svarbių aplinkybių, kurių nevalia „pamiršti“. Per trejus dabartinės valdžios kadencijos metus „Sodros“ mokėtojų bazė susitraukė 300 tūkst. žmonių. Jei tie žmonės gautų bent po 1 tūkst. litų algos ir mokėtų „Sodrai“ po 300 litų mėnesio įmokų, tai per mėnesį biudžetas būtų papildomas 90 mln. litų. Per metus ši suma sudarytų arti 1 mlrd. litų. Jei valdžia būtų sugebėjusi tais dalykais pasirūpinti, tai biudžeto skylė nebūtų tokia didelė.

Pažvelkime ir į valstybės išlaidų racionalumą. Vien į laisvąsias ekonomines zonas valstybė per tuos metus investavo apie 240 mln. litų. Tačiau nepasiekė jokio rezultato: kaip pripažino pats ūkio ministras, nebuvo sukurta nė viena darbo vieta. Pinigai paprasčiausiai švaistomi.

- Ar galite pateikti daugiau neefektyvaus pinigų naudojimo pavyzdžių?

- Vienas ryškesnių pavyzdžių – Generalinės prokuratūros pastatas. Mokesčių mokėtojams jis kainavo 100 mln. litų. Pinigai šiam pastatui buvo pasiskolinti. Valstybė ir toliau skolinasi, nes to 100 mln. litų atiduoti negalime, neturėdami pinigų, o grąžintinos palūkanos sudaro apie septynis mln. litų per metus.

Jei tokios kvadratūros pastatas būtų perkamas rinkoje kaip paslauga, tai valstybei kainuotų ne septynis, o tris su puse mln. litų per metus. Nebūtų reikėję skolintis 100 mln. litų ir po to kasmet skolintis dar po septynis mln. litų skolos palūkanoms sumokėti.

Deja, taip yra valdoma mūsų valstybė. Užuot racionaliai naudojusi pinigus, valstybė skuba apmokestinti anaiptol ne prabangų burinį laivelį, hobį, kuriam žmogus daug metų taupė pinigus. Juk vidutinis mūsų jachtų parko amžius yra per 30 metų. Jame vyrauja sovietiniais laikais Lenkijoje pagaminti laivai, kurie kasmet reikalauja brangaus remonto ir žmogiškųjų resursų. Prabangių laivų yra gal viso labo 15.

Jei norima įvesti prabangos mokestį, tai tegul valstybė apmokestina naujesnius perkamus laivus ir automobilius. Tegul žmogus susimoka mokestį pirkdamas prabangos prekę. Beje, Didžiojoje Britanijoje apmokestinamas ir nekilnojamojo turto įsigijimas – ten nėra kasmetinių mokėjimų praktikos. Sumokamas 4 proc. turto vertės mokestis, ir pirkėjas šią sumą gali iškart įskaičiuoti į sąnaudas.

- Ar socialiai teisinga, Jūsų manymu, apmokestinti automobilius, kaip siūlė kai kurie mūsų parlamentarai?

- Apie teisingumą šiuo atveju būtų sunku diskutuoti. Problema yra ta, kad neaiškūs apmokestinimo tikslai. Ar norime tiesiog apmokestinti automobilius su galingais varikliais? Paprastai apmokestinamos yra išmetamosios dujos. Kriterijus yra ne automobilio amžius, bet tarša. Ką apmokestini, to ir išvengi. Jei apmokestini senus automobilius, tai natūraliai ima atsinaujinti automobilių parkas. O jei prabangos mokesčiu yra apmokestinamas naujas automobilis, tai teisingiausia būtų rinkti tą mokestį perkant automobilį.

Tačiau kai norima apmokestinti automobilius remiantis socialinio teisingumo argumentais, tai liudija nesisteminį požiūrį ir populizmą.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija visada palaikė nekilnojamojo turto mokesčio idėją, bet tą mokestį suvokė kaip visuotinį ir kaip miesto pajamų šaltinį. Norint, kad mokestis tarnautų miestui, reikalingas didesnis savivaldybių savarankiškumas.

Savivaldai reikia atiduoti valdyti visą miesto nekilnojamąjį turtą, įskaitant žemę. Jei miestai galėtų patys susirinkti pinigus, būtų galima jiems skirti mažiau pinigų iš biudžeto. Deja, mūsų įstatymai ir toliau liudija „demokratinio centralizmo“ principą: renkame pinigus į valstybės biudžetą, o tada skirstome.

Lietuvoje mokesčiai yra tarsi „robinhudiški“ pajamų šaltiniai: ką per naktį valdžia sugalvoja, tą ir apmokestina.

- Kaip vertinate Seimo opozicijos ir net kai kurių konservatorių propaguojamą progresinį gyventojų pajamų apmokestinimą?

- Turėtume neatimti iš žmogaus noro siekti karjeros, tobulėti, naudoti savo žinias tam, kad taptų tikru profesionalu ir daugiau uždirbtų. Esminė mūsų valstybės bėda – noras atimti iš žmogaus kuo daugiau pinigų ir juos perskirstyti.

- Kaip vertinate politikų siekį jau dabar atkurti ikikrizines pensijas?

- Jei dabar yra sunkmetis, tai jis turėtų vienodai sunkus visiems. Juk ikikrizinių atlyginimų negrąžiname. Mūsų įmonėse po 2008 m. atlyginimai buvo sumažinti perpus, ir nuo tada nedidėjo. Šiandien nėra jokių prielaidų didinti atlyginimus. Reikėtų labai atsargiai kalbėti apie įvairius grąžinimus ir grįžimus į ikikrizines būsenas.

Kita vertus, mažai padaryta, kad išgyvenimo našta žmonėms būtų palengvinta. Nusikalstama būtų sakyti, kad pensininkams pinigų nereikia. Bet juk didžiąją dalį gaunamų pinigų jie išleidžia savo būstų išlaikymui, o taip tikrai neturėtų būti. Valstybė turėtų daug aktyviau veikti prieš monopolines paslaugas ir atstovauti vartotojų interesams. Jei valstybė šiuo atžvilgiu būtų buvusi aktyvesnė, tai būtų gerokai palengvinę gyvenimą sunkiai besiverčiantiems žmonėms.

Vien suskystintų dujų terminalas, jei jį turėtume, leistų sutaupyti apie vieną milijardą litų kasmet žmonių išleidžiamų pinigų. Jei 2007-2008 m. pradėtas suskystintų dujų terminalo projektas nebūtų buvęs sustabdytas, šiandien mes jau būtume turėję rezultatą. Suskystintų dujų terminalo turėjimas leistų visai kitaip derėtis su dabartiniu dujų tiekėju.

A. a. Bronislovas Lubys jau buvo pradėjęs derinti kontrakto sąlygas su Kataru ir Olandijos dujų tiekimo bendrove. Dujų kaina būtų buvusi dvigubai mažesnė už tą, kurią šiandien mokame.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)