– Rinkos ekonomikos kelias, kurį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki dabar nuėjo Lietuva, vertinant rinkos santykių šimtmečius skaičiuojančių šalių mastais, tėra trumpa kelio atkarpa. Tačiau šis lyginimo standartas atskleidžia nueito kelio unikalumą: Lietuva ir kitos socialistinės respublikos ne tik ištrūko iš sovietų imperijos, bet ir transformavo buvusias komunistines ekonomikas į rinka pagrįstą demokratinę santvarką. Žmonijos civilizacijos istorijoje to dar nebuvo.
Be vidinės transformacijos, trapiai Lietuvos ekonomikai nuolat teko ir išoriniai iššūkiai: sovietinės ekonomikos sistemos griūtis, Rusijos finansų krizė, bendrosios rinkos keliami reikalavimai dėl integracijos į Europos Sąjungą (ES) ir kt. Šiandien šalies ekonomika įtraukiama į dar globalesnius procesus – pasaulio finansų rinkas apėmusią krizę. Taigi per minėtą laikotarpį mūsų ekonominis gyvenimas kardinaliai pasikeitė – iš uždaro sovietinio lagerio mes patekome į atvirą pasaulinės ekonomikos vandenyną.
– Kaip vertinate mūsų pirmuosius žingsnius kuriant kapitalizmą?
Laikotarpį nuo 1990-ųjų iki 1993 m. pabaigos pavadinčiau mokėjimo už svetimas klaidas, tiksliau – primestos sovietinės ekonomikos sistemos trūkumus, etapu. Šis laikotarpis išsiskyrė kelis šimtus (1991 m. – 383) ir net daugiau nei tūkstantį (1992 m. – 1 163) procentų per metus siekiančia infliacija bei didžiuliu ūkio nuosmukiu, kurį tiksliai įvertinti trukdo sovietinės ir pirmųjų nepriklausomybės metų oficialiosios statistikos ypatybės. Dauguma iki šiol mano, kad infliaciją ir ūkio nuosmukį lėmė politikos klaidos, tačiau tam didžiausią įtaką turėjo mūsų buvimas 46 metus sovietinės ekonomikos sistemos dalimi.
– Kodėl tuomet taip siautėjo infliacija?
Gręžiantis nuo planinės prie rinkos ekonomikos, įmonės ir gyventojai puolė atsikratyti „tirpstančių“ sovietinių rublių. Tuoj pat ėmė brangti visi energijos ištekliai, o kur dar rublio infliacinė emisija byrančioje Sovietų Sąjungoje... Taip žaibiškai įsisuko darbo užmokesčio ir kainų spiralė. Tačiau rekordinės to laikotarpio infliacijos aš nesiečiau tik su mūsų Vyriausybės sprendimu liberalizuoti kainas.
Sovietų Sąjungoje darbo užmokesčio būdavo išmokama daugiau, nei uždirbama. Taip kaupėsi santaupos, tačiau jų išleisti nebuvo kur. Iki 1990 m. daugelį ilgalaikio vartojimo prekių (automobilius, baldus) žmonės įsigydavo tik už specialius talonus. Žlugus „socializmui“, santaupų perteklius plūstelėjo į vartojimo rinką. Tad hiperinfliaciją sukėlė ne tiek „paleistos“ kainos, kiek pajudėjusi milžiniška sovietinių neuždirbtų santaupų lavina.
– Mažas ekskursas į praeitį – kodėl bent kiek didesnės infliacijos nebuvo sovietinėje sistemoje?
Ji buvo slopinama valstybiniu kainų reguliavimu. Jų didėjimas buvo maskuojamas pasitelkiant triukus, tokius kaip kokybės ar naujumo ženklas. Pateikiant rinkai naują ar neva geros kokybės produkciją, ji automatiškai pabrangdavo.
– Pirmaisiais nepriklausomybės metais ėmė merdėti kai kurios didelės gamyklos ir net pramonės šakos...
Nemaža dalis Lietuvos pramonės priklausė sovietiniams industriniams tinklams, kurie buvo orientuoti į karo sektorių. Paskutiniais planinės ekonomikos metais kariniams tikslams buvo skiriama apie ketvirtadalį bendrojo vidaus produkto (BVP). Pasitraukus iš sovietų bloko, šis specifinis kapitalas tapo bevertis. Bandymai reorganizuoti Lietuvos karinę pramonę į vartojimo produktų gamybą pavyko tik iš dalies. Nemažai pramonės (ypač elektronikos, mašinų) milžinų, nepaisant Vyriausybės finansinės pagalbos, žlugo. Manau, kad išsaugoti 1989-ųjų Lietuvos BVP lygį 1990–1993 m. nebūtų padėjusi jokia ciklinė vidaus paklausos skatinimo politika.
– Vėliau sulaukėme ir pinigų reformos, ir tam tikro ekonomikos stabilizavimo.
Antras mūsų ekonomikos raidos etapas prasidėjo maždaug 1994-aisiais. Pagrindinės pinigų reformos – lito įvedimas (1993 m. birželio 25 d.) ir perėjimas prie valiutų valdybos režimo (1994 m. balandžio 1 d.) – stabilizavo ekonomiką. Iki tol, nuolat svyruojant Lietuvos pinigų (talono, lito) ir užsienio valiutų santykiui, plėtoti verslą buvo sudėtinga.
Vyriausybė, ieškodama paprasto ir veiksmingo būdo stabilizuoti šalies ekonomiką, pasirinko fiksuotą lito kursą, kartu tikėdamasi „importuoti“ bazinės valiutos šalies makroekonomikos stabilumą. Tam buvo pasirinktas JAV doleris: gyventojai daugiausia taupė JAV doleriais, be to, ši valiuta cirkuliavo šešėlinėje ekonomikoje. Manau, tai buvo vienas išmintingiausių ekonominės politikos sprendimų per šiuos 20 metų.
Šalies ūkis ėmė atsigauti, didėjo gyventojų optimizmas: 1995 m. realusis BVP padidėjo 3,3 proc., 1996 m. – 4,7 proc., 1997 m. – net 7,3 proc. Biudžetas pildėsi, nors ir 1995–1996 m. kilo komercinių bankų griūtis. Ėmusis „žiauriųjų akcijų“ prieš vengiančiuosius mokėti mokesčius padidėjo lėšų perskirstymas, dėl to gerokai kilstelėjo kai kurių biudžetininkų darbo užmokestis.
– Ar nebuvo tuomet pervertintas doleris, už jį „duodant“ net 4 litus?
Lito ir JAV dolerio kursas 4:1 buvo JAV dolerio rinkos kursas prieš pat įvedant valiutų valdybos režimą. Vis dėlto litas su JAV doleriu buvo susietas, litą nepakankamai įvertinant. Vieno JAV dolerio perkamoji galia tuo metu buvo panaši kaip vieno, o ne 4 litų. Todėl mūsų prekės sėkmingai konkuravo su importinėmis, net šalyje vyraujant nemažai infliacijai.
Šito nesuprato Premjeras Gediminas Vagnorius, nuolat skelbęs, kad litas tampa per brangus ir tuoj valiutų valdyba žlugs. Susiejus litą su JAV doleriu, vienaženklė infliacija atsirado tik po 3 metų. Mat nuvertintas lito kursas verslininkus skatino pasinaudoti Lietuvos ir Vakarų Europos šalių kainų skirtumais ir ten eksportuoti pigias žaliavas bei prekes – pradedant metalo laužu ir baigiant vartojimo prekėmis. Tai pamažu didino visas kainas. Taigi infliacija nežlugdė mūsų konkurencingumo – eksportas sėkmingai didėjo iki pat Rusijos finansų krizės.
– Ir tokiam gražiam augimui smogė 1998 m. Rusijoje įvykęs „defoltas“...
Nuvertintas lito kursas leido sėkmingai eksportuoti ne itin aukštos kokybės prekes į Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalis. Deja, tai nutraukė 1998–1999 m. Rusijos finansų krizė, netikėtai užklupusi ir mūsų eksportuotojus, ir Vyriausybę, kuri, atsižvelgdama į spartų ankstesnių metų BVP didėjimą, pernelyg optimistiškai vertino 1999-ųjų biudžeto pajamas, todėl tais metais Lietuva susidūrė su biudžeto krize.
Iki Rusijos finansų krizės dauguma lietuviškų prekių keliavo į Rytus – į NVS šalis, pirmiausia į Rusiją. 1998 m. Lietuvos eksportas į NVS šalis sudarė 36 proc. viso prekių eksporto. Nuostoliai, be abejo, buvo patirti milžiniški: jau 1999-aisiais Lietuvos eksportas į NVS šalis sumažėjo 59 proc. ir tesudarė 18 proc. viso prekių eksporto. O buvusiai pagrindinei užsienio prekybos partnerei Rusijai jau teko vos 7 proc. mūsų eksporto (rusiškų prekių importas sudarė 20 proc.).
Taip per metus lietuviškų prekių eksportas į Rusiją sumažėjo 66 proc. Tačiau iš karto šoktelėjo Lietuvos eksportas į Vakarus: 1999 m. Lietuvos eksportas į ES šalis sudarė 50 proc., importas – 47 proc. viso prekių eksporto ir importo. Per metus Lietuvos eksportas į ES šalis padidėjo 7 proc., ir pagrindine užsienio prekybos partnere tapo (ir yra iki šiol) Vokietija (antroje vietoje – Lenkija). Taip mūsų eksportas persiorientavo iš nestabilių, nemokių Rytų rinkų į kur kas patrauklesnes, nors ir reiklesnes Vakarų rinkas. Ir tas persiorientavimas į Vakarus vyko stebėtinu greičiu, todėl mūsų ekonomikos nuosmukis tada buvo gana nedidelis.
– Tačiau valstybės finansai...
Jie balansavo ties labai pavojinga riba. 1999 m. biudžeto pajamų buvo surinkta 13 proc., arba 856,8 mln. litų, mažiau, nei planuota. Didėjo ir valstybės skola: 2001 m. sausio 1 d. ji jau siekė 12 mlrd. litų, arba 28,5 proc. BVP, ir per metus padidėjo 25,5 proc. Lietuvos Vyriausybė tuo metu daugiausia skolinosi vidaus rinkoje litais ir trumpam laikotarpiui. Iš komercinių bankų jau buvo skolinamasi už 10–12 proc. palūkanų, vėliau – ir už dar didesnes. Todėl bankininkai ėmė manyti, kad valdžia bandys „atsikratyti“ skolos devalvuodama litą.
Tai dar labiau komplikavo ir taip sudėtingą šalies ekonomikos padėtį: 1999-aisiais neįvyko net du valstybės vertybinių popierių aukcionai – komerciniai bankai jau nebetikėjo lito stabilumu. Ir tik pasikeitusios Vyriausybės pastangomis (1999 m. lapkričio 3 d. dešimtosios Vyriausybės Ministru Pirmininku tapo Andrius Kubilius) bei pasiskolinus užsienio rinkose kilusią paniką pavyko užgniaužti.
– Tuomet mes išgyvenome dar vieną ekonomikos augimo periodą...
Šios Vyriausybės ryžtingi veiksmai padėjo atkurti Lietuvos tarptautinį pripažinimą ir greičiau atsigauti jos ekonomikai. Mažėjo palūkanų normos, aktyvėjo verslas, gerėjo įmonių finansinė būklė. 2000 m. realusis BVP padidėjo 3,3 proc. BVP labiausiai didino prekių eksportas į po Rusijos finansų krizės atrastas Vakarų rinkas. 2000-aisiais Lietuvos eksportas į ES šalis, palyginti su 1999 m., išaugo 21 proc.
Tačiau fiksuotas lito kursas JAV dolerio atžvilgiu buvo nesuderinamas su ilgalaike Lietuvos integracijos į ES strategija. Tad nuo 2002 m. vasario 1 d. Lietuvos bankas pakeitė bazinę valiutą – JAV dolerį į eurą rinkos kursu, t. y. 3,4528 lito už eurą. Tačiau antrojo tūkstantmečio pradžioje iškilo nauja problema. Iš nedidelio, palyginti su šalies išsivystymu, biudžeto užsimota finansuoti ir sveikatos apsaugą, ir švietimą bei mokslą, ir socialinę apsaugą, ir t. t.
Tokia užmojų ir valstybės finansinių galimybių neatitiktis lėmė laipsnišką viešojo sektoriaus degradavimą. Mokytojų darbo užmokestis buvo gerokai mažesnis nei šalies darbo užmokesčio vidurkis, pensija prilygo tik trečdaliui vidutinio darbo užmokesčio (Vakaruose – maždaug dviem trečdaliams) ir pan. Pavyzdžiui, dabar beveik pusę sveikatos apsaugos finansavimo sudaro pacientų įteikiami vokeliai, tad de facto sveikatos apsauga – jau pusiau privatizuota, nors valstybė vis dar vaidina, kad ji – viešoji.
2000–2004 m., norint išspręsti šią valstybės sektoriaus identiteto krizę, buvo galima rinktis vieną iš dviejų strategijų: mažinti finansavimą iš biudžeto, tam tikras finansuojamas sritis (pavyzdžiui, aukštąjį mokslą ir kt.) privatizuojant, arba pagerinti mokesčių surinkimą.
Imtis sveikatos apsaugos, aukštojo mokslo ir kitų sričių privatizavimo, mūsų ekonomikai tik atsigaunant po Rusijos finansų krizės, buvo rizikinga. Biudžeto būklę būtų pagerinusi patobulinta mokesčių surinkimo sistema. Deja, atsitiko priešingai – lengvatos, iki tol suteiktos kūrybiniams darbuotojams (jiems taikytas gerokai mažesnis nei dirbantiesiems pagal darbo sutartis gyventojų pajamų mokesčio tarifas – tik 15 proc.) ar su verslo liudijimais dirbantiems asmenims, išplito taip, kad nuo mokesčių tapo atleisti ištisi ekonomikos sektoriai, įskaitant ir žemės ūkį.
– 2004–2007 m. kai kas įvardija kaip mūsų aukso amžių ir prarastas galimybes...
Dar vienas ekonomikos kilimo etapas prasidėjo 2004 m., kai Lietuva kovo 29 d. įstojo į NATO, gegužės 1 d. – į ES. Į mūsų ekonomiką pasipylė ES milijardai. Tuomet šalies BVP didėjo vidutiniškai 8 proc., infliacija tebuvo apie 3,3 proc. Lietuva turėjo realias galimybes įsivesti eurą, tačiau dėl savo klaidų, susijusių su nepagrįstai didinamomis reguliuojamomis kainomis (elektros, viešojo transporto), Algirdo Brazausko Vyriausybė apkaltino pačią... ES.
Vyraujant nepagrįstiems lūkesčiams, neva įstojus į ES, jos piliečiai ims čia pirkti nekilnojamojo turto (NT), 2004-aisiais ėmė kilti NT kainų burbulas. Tai skatino ir mokesčių lengvatos būsto paskoloms bei neįvestas NT mokestis. Deja, minėtu laikotarpiu toliau didėjo šalies biudžeto ir finansavimo užmojų neatitiktis, pasireiškusi, pavyzdžiui, mokytojų streikais ir aukštojo mokslo degradavimu.
Trūkstant lėšų, aukštosios mokyklos atvėrė duris beveik visiems norintiesiems ir, aišku, mokantiesiems už studijas. Imtos masiškai kurti abejotinos kokybės mokymo programos.
Šis ekonomikos kilimo laikotarpis buvo palankus metas vykdyti struktūrines reformas. Deja, politikai per daug susikoncentravo į kontroversišką energetikos projektą „Leo LT“, kurio tikslas buvo išmainyti privataus partnerio dirbtinai pabrangintas akcijas į valstybės valdomos dalies dirbtinai nupigintas akcijas.
Tai – įsisenėjusi Lietuvos piktžaizdė: natūriniai mainai, anksčiau pasireiškę sovietinių įmonių direktorių turimų paskolų mainymu į akcijas ar žemės „kilnojimu“. „Liūtas“ padidino ir taip didelį neteisingumo jausmą visuomenėje, ir būtent tai yra svarbiausia Lietuvos problema.
– Ir pabaigai – apie naujų iššūkių laikotarpį.
2008 m. sprogo NT kainų burbulas, didelę grėsmę ėmė kelti pasaulinė finansų krizė. Maža to, vyravo įtempta padėtis energetikos sektoriuje: nepasiruošta nei Ignalinos atominės elektrinės uždarymui, nei brangstančių dujų bei naftos kainų šuoliui. Būsto renovacijos programa, kuri būtų gerokai sumažinusi dujų importo poreikį ir įdarbinusi darbą praradusius statybininkus, patyrė fiasko.
Be to, šalies ekonomiką nuo 1996-ųjų trikdo politinis verslo ciklas. Artėjant 2008 m. Seimo rinkimams, politinės partijos, gerindamosi rinkėjams, vėl skolinosi pinigų pensijoms, socialinėms išmokoms, biudžetinių įstaigų tarnautojų atlyginimams didinti.
Deja, nėra veikiančių politikus įpareigojančių taisyklių, kurios tai ribotų. Tad dabar Lietuva išgyvena dar vieną biudžeto krizę: tenka veržtis diržus. Politinis elitas dar nesusikūrė fiskalinės drausmės kultūros kaip, pavyzdžiui, estai. Todėl biudžeto, valstybės skolos problemos gali tapti artimiausio laikotarpio iššūkiu – nors nepaveldėjome sovietinių skolų, jau esame pasiekę tokį valstybės skolos lygį, kai finansų rinkos pradeda į visa tai įtariai žiūrėti...