Evelina tikisi sėkmės, nes lietuvių Airijoje sparčiai daugėja. Manoma, kad jų skaičius jau peržengė 50 tūkstančių.
Jauni ir brandesni žmonės skuba pas draugus, anksčiau ten išvykusius sutuoktinius ir atidėlioja kelionę atgal į Lietuvą. “Daugelis sako, kad grįš vėliau, po kelerių metų, dabar dar reikia užsidirbti. Kai kas, šiek tiek užsidirbęs Airijoje, Lietuvoje nusipirko nebaigtus statyti namus be langų ir vėl atvyko dirbti”, - sako Evelina. Ji džiaugiasi, kad lietuviams jau pavyko sukurti net savą krepšinio komandą.
Laimi nebijantys rizikuoti
Airijoje viena darbo valanda apmokama kur kas geriau nei Lietuvoje. Normali darbo diena, trunkanti aštuonias valandas, Airijoje duoda pajamas, už kurias įmanoma nusipirkti maisto produktų visai savaitei.
Septyni eurai dabar yra minimalus vienos darbo valandos įkainis, tačiau ne vienas lietuvis uždirba daugiau - po 9-10 eurų per valandą ir dirba ne pačius juodžiausius bei nuobodžiausius darbus.
Dvidešimt dvejų metų Ramunė Mikalauskaitė iš Plungės kurį laiką prižiūrėjo neįgalią mergaitę, dabar dirba boulingo klube. Vadybininke tame klube dirba kita lietuvaitė iš Kauno.
Birutė Maškytė pradėjo nuo padavėjos darbo, tačiau vėliau susirado darbą, tokį, kokį buvo dirbusi ir Kaune: jau dvejus metus ji dirba sekretore daržovių fabrike šalia Dublino.
Dvidešimt ketverių metų Neringa Ionescu iš Pravieniškių Airijoje susipažino su savo būsimuoju vyru ir susilaukė sūnelio Gabrieliaus. Dabar ji dirba padavėja.
Dvidešimt septynerių metų Olga Kleinaitytė iš Kėdainių nuo pat atvykimo į Airiją dirba pagal Lietuvoje įgytą profesiją. Ji - kirpėja aukštos klasės salone “Bankz”. Tačiau dabar ketina studijuoti kalbas ir pasinerti į vertėjos darbą.
Tautvydas Pocius iš Jurbarko rajono beveik prieš 3 metus Dubline gavo darbą metalo apdirbimo gamykloje. Kaune jis dirbo turizmo agentūroje. Gamykloje jis pradėjo nuo žemiausių pareigų: šlifuodavo detales. Dabar jis jau vadybininkas, atsakingas už kitų darbuotojų darbą.
Baimė sukausto
Prieš trejus metus Evelinai Šaduikytei tebuvo dvidešimt dveji. Airijoje jau metus dirbo Evelinos draugas Laurynas Bertašavičius, o įdarbinimo agentūra tikino, kad vos nuvykusi ji iškart galės pradėti darbuotis.
Dubline iš Lietuvos atvykusias merginas pasitiko viešbučio, kuriame jos turėjo dirbti, vairuotojas, o po trijų valandų kelionės merginos atsidūrė senovinėje pilyje.
Tai buvo trijų žvaigždučių viešbutis, kuriame jas ir apgyvendino. “Ten dirbo beveik vien užsieniečiai - lenkai, švedai, čekai, vokiečiai, rumunai, tailandiečiai. Vėliau supratome, kad airiai ten nedirba dėl bjaurumo ir priekabumo”, - juokiasi Evelina.
Kitą dieną jas įvedė į didžiulę salę, kurioje telpa 400-600 svečių ir liepė dirbti. “Personalo buvo daug, tačiau mums nieko nepaaiškino, tik liepė žiūrėti, ką daro kiti. Svečiai, senelių namų gyventojai, šnekėjo su ryškiu airišku akcentu ir mes buvome suglumusios, nesupratome, ką daryti. Tačiau bendradarbiai greitai paragino netinginiauti”, - prisimena Evelina.
Po trijų dienų merginoms pasakė, kad viešbutyje jos nebegali gyventi ir nuvežė į nuomojamą kotedžą.
Buvo gruodžio mėnuo, o kotedžas nebuvo šildomas. Po dviejų mėnesių darbo viešbutyje Evelina pakėlė sparnus, nutarė, kad blogiau niekur nebus.
Išbandymai sėkme
Nuvažiavusi paviešėti pas draugus į Airijos viduryje esantį miestelį ir nuėjusi pasišnekėti dėl darbo į vienintelę vietą, Evelina iškart jį gavo. “Nespėjau net kitur apsidairyti, dar nebuvau išėjusi iš ankstesniojo darbo, o draugas taip pat tebedirbo šiltnamiuose aname miestelyje”, - pasakoja Evelina, kuriai teko labai greitai apsispręsti.
Naujoje vietoje jiems pradėjo sektis. Laurynas gavo darbą lentpjūvėje, o paskui dar geresnį - parduotuvėje. Per dvejus metus jis tapo mėsininko padėjėju ir uždirba 9 eurus per valandą. “Airiai netiki, sako, kad pasirengti tokiam darbui įmanoma tik per ketverius metus”, - juokiasi Evelina. Evelina susipažino su statybos firmos vadybininku, kuris pakvietė ją dirbti vertėja darbo saugos kursuose.
Firmoje buvo daug statybininkų, temokančių lietuviškai ir rusiškai. Padirbėjusi vieną savaitgalį ir gavusi 10 eurų per valandą užmokestį, Evelina buvo pakviesta dirbti sekretore administratore. Po dviejų savaičių darbo jai pranešė, kad nori pakelti pareigose ir pasiūlė sukurti užsieniečių įdarbinimo biurą.
Evelinos parengtas verslo planas buvo įvertintas gerai ir jai žadėjo aukso kalnus - gerą algą ir automobilį. Tačiau greitai paaiškėjo, kad panaikinti darbo leidimai ir sukurti legaliai užsieniečius įdarbinančios agentūros nebebus galima. Eveliną atradęs vadybininkas po konfliktinės situacijos iš darbo išėjo ir per du mėnesius ta firma išvis iširo. Viltis, kad ji Lietuvoje ne veltui mokėsi, tąsyk užgeso.
Evelina nuėjo ieškoti darbo į kitą įdarbinimo agentūrą. Ją priėmė pavaduojančia sekretore - administratore, o paskui rado kitą darbą. “Dirbau ten metus. Tačiau vadybininkas išėjo iš firmos, įkūrė savo verslą, o ta agentūra užsidarė. Dar kartą netekau darbo, kuris atrodė buvęs labai perspektyvus. Tada ir pradėjau galvoti apie savo laikraštį. Lietuvių daugėjo, atsidarė naujos parduotuvės, o aš jau ne kartą turėjau pradėti nuo nulio. Buvau leidusi laikraštį mokykloje ir kolegijoje. Kol turėjau darbą, neturėjau kada galvoti apie laikraštį. Trumpai pasidarbavusi logistikos firmoje ir spaustuvėje, nutariau, kad laikas realizuoti sumanymą”, - sako Evelina.
