Kainos bėga, algos velkasi
Daugiau nei penkerius metus, kaip skelbia „Eurostat“, Lietuvos gyventojai iš visų Europos Sąjungos šalių maistui išleidžia didžiausią savo pajamų dalį. „Tačiau esmė yra ne kainos, – įspėja Laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas Žilvinas Šilėnas. – Kadangi žmonės uždirba nedaug pinigų, juos pirmiausia išleidžia būtiniems poreikiams patenkinti. Visam kitam paprastai jų nebeužtenka.“
Lietuvos gyventojai, jau įpratę sudėtingas situacijas spręsti prisitaikydami, ekonominį sunkmetį tveria apkarpydami savo kuklų šeimos biudžetą. Tik štai kainos kyla greičiau, nei planuojamos mėnesinės šeimos išlaidos. Pavyzdžiui, 2,5 proc. riebumo pienas kas savaitę reguliariai pabrangsta maždaug 1 proc. (per metus – iki 9 proc.). Kiek spartesniu žingsneliu šuolių aikštelėje sukasi liesos varškės kaina, per metus išauganti apie 12,48 proc. O štai aukščiausios rūšies miltų kilogramas kas savaitę brangsta net 1,4 proc. (per metus – 15,16 proc.).
Veikia kitų šalių rinkos
Tikėtis, kad atlyginimai greitu laiku pasivys maisto produktų šuolius, kol kas neverta. Mat, marketingo specialisto Donato Joniko teigimu, norint pakelti atlyginimus, reikia turėti iš ko tai daryti, o maisto produktų kainas galima kelti praktiškai be jokių apribojimų – žmonės juk nenustos valgyti. Jei maisto kainos pasirodytų per didelės ir staiga sumažėtų pirkimas, visada galima jas sumažinti paskelbiant akciją. „Kuo didesnė konkurencija tiek tarp maisto produktų gamintojų, tiek tarp prekybininkų, tuo mažesnės galimybės kainoms kilti“, – sako D. Jonikas.
Agrarinės ekonomikos instituto produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys išskiria keletą pagrindinių maisto produktų kainų kilimo priežasčių: tai tikros konkurencijos vidaus rinkoje stoka ir pasaulinių rinkos kainų augimas. „Esame didelės rinkos dalis, todėl pasaulinis vartojimo augimas ar mažėjimas, taip pat gamtos pokyčių įtaka derliui neišvengiamai veikia ir mūsų produktų kainas. Pavyzdžiui, pernai lietuviškų daržovių kainos išaugo dėl to, jog daug didesnėmis jas pirko Rusija, dėl sausros neišsiauginusi savų daržovių. Mūsų žemdirbiai žinojo, kad jeigu derliaus brangiau neparduos Lietuvoje, jį nupirks Rusija. Kadangi šiemet tokio eksporto kaip pernai nėra, daugelis daržovių gerokai atpigo“, – sako A. Gapšys ir priduria, kad kita produktų kainų kilimo priežastis – tai realios konkurencijos nebuvimas tiek tarp Lietuvos perdirbėjų, tiek tarp prekybininkų. Tačiau ir kitose šalyse vyksta panašūs procesai, tad Lietuvos situacija šiuo atveju nėra išskirtinė.
Politikai – bejėgiai
Pastaruoju metu galima išvysti bei išgirsti vis daugiau politikų, narsiai pasiruošusių stoti į kovą su šalį niokojančiomis maisto produktų kainomis. Štai socialdemokratų partijos frakcijos narys Bronius Pauža siūlo, kad Konkurencijos tarnyba atrinktų maisto produktus, būtiniausius žmogaus mitybai, ir Vyriausybei leistų reguliuoti šių produktų antkainius. O seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Valentinas Mazuronis siūlo nustatyti tam tikras antkainių lubas.
Laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas Ž. Šilėnas įsitikinęs – reguliavimas kainų nemažina. Politikų veiksmus jis priskiria populistiniams, o ne ginantiems vartotojų interesus. „Pažiūrėję atidžiau, pamatytume, kad politikai kalba ne apie kainų, o apie antkainių reguliavimą. Kitaip tariant, rūpinasi ne tuo, kad prekių kainos būtų mažos, bet kad pardavėjai neuždirbtų per daug. Ir apskritai kainų reguliavimas nieko nekeičia – šilumos kainos taip pat reguliuojamos. O ar šilumos išlaidos tenkina gyventojus? Pastaruoju metu pateikti seimo narių siūlymai nėra nei naudingi, nei veiksmingi vartotojui. Vienas iš paskutiniųjų jų siūlymų ragina prekybos centrams uždrausti išsiderėti nuolaidų iš tiekėjų. Tačiau jeigu parduotuvės produktus gaus didesnėmis kainomis, natūralu, kad brangiau ir pardavinės. Čia panašiau ne į bandymus spręsti vartotojų problemas, o išsiaiškinti skirtingų verslo atstovų tarpusavio santykius. Tarkime, tiekėjų ir prekybininkų“, – sako Ž. Šilėnas.
Vienos konkrečios priežasties, kodėl kyla kainos, atrodo, įvardyti neįmanoma. Akivaizdu viena – jų didėjimo negalima paaiškinti tik žaliavų brangimu. Kylančių maisto kainų situacija, kaip ir elektros energijos bei šildymo, panašėja į gana sudėtingą šachmatų partiją. Tiesa, visiškai neaišku, kas žaidžia reikšmingiausiomis figūromis. O tai svarbu, nes jų rankose didžiausia galia. Vartotojai, deja, tikriausiai čia tampa tik bereikšmiais pėstininkais, galinčiais paeiti vos po vieną ėjimą į priekį. Galiausiai užpulti priešininką, grasindami jį pašalinti. Bandymų būta.
Šį rudenį iš vienos elektroninės pašto dėžutės į kitą keliavo laiškas, raginantis nebesitaikstyti su, pasak jo autoriaus Algimanto Leonavičiaus, prekybos centrų dirbtinai sukeltomis maisto produktų kainomis. Kaip kovos priemonė siūloma savaitę neapsipirkinėti prekybos centruose.
Ž. Šilėno nuomone, jeigu tokiais veiksmais ir pavyktų sumažinti produktų kainas, tai labai nežymiai, mat nuo prekybos centrų priklauso tik dalis galutinio produkto kainos.
„Pyktis dėl kylančių kainų pirmiausia liejamas ant prekybos centrų todėl, kad jie yra arčiausiai vartotojų. Lygiai taip pat brangstant benzinui vairuotojai dažnai pyksta ant degalinių, kalba, kad reikėtų jas boikotuoti. Tačiau daugiau nei pusę benzino kainos sudaro mokesčiai, kurie niekaip nesusiję su degaline“, – paaiškina Ž. Šilėnas.
Dalis produktų pinga
Agrarinės ekonomikos instituto produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys įspėja: neverta kurti iliuzijų, kad kada nors atpigs visi maisto produktai. „Integruojamės į Europos Sąjungą. Vyksta kainų suartėjimas“, – paaiškina ekspertas.
Tiesa, kai kurių maisto produktų kainos vis dėlto krinta. Tačiau, pasak Ž. Šilėno, to nepastebime, nes sumažėjimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką. „Kiekvienas žmogus turi savo individualų biudžetą ir perka skirtingas prekes. Taigi į pirkinių krepšelį gali ir nepatekti tų prekių, kurių kainos mažėja ar gerokai išauga, natūralu, kad tuomet kainų pokytis ir nepajuntamas. Tą akivaizdžiai parodė prieš metus smarkiai pabrangę grikiai. Kainų šuolį labiau pajuto tik jų pirkėjai“, – komentuoja Ž. Šilėnas.
Jo teigimu, išeitis viena: reikia, kad žmonės daugiau uždirbtų. Tačiau dirbtinis atlyginimų kėlimas – ne išeitis. „Daug kas galbūt nežino, bet tam, kad žmogus gautų į rankas tūkstantį litų, darbdavys turi sumokėti 700 litų įvairių mokesčių. Taigi tam, kad gautų tūkstantį litų į rankas, darbuotojas turi sukurti produktą už 1700 Lt. Realiausiai padidinti atlyginimą galima mažinant mokesčius“, – siūlo Ž. Šilėnas. Jo teigimu, politikai taip pat nenori prisiminti ir iki 21 proc. padidinto PVM, kuris, net ir neskaičiuojant panaikintų PVM lengvatų, prisidėjo prie kainų augimo. Pasak eksperto, PVM grąžinimas į buvusį lygį, pvz., 18 proc., būtų kur kas veiksmingesnis nei visos politikų kalbos kartu sudėjus.
