- Europos akcijų rinka smunka, pesimizmo daugėja, kalbama apie ilgalaikę recesiją ar depresiją. Kuo gresia dabartiniai procesai finansų rinkose?
- Man nebus lengva atsakyti, nes nesu finansų rinkų specialistas. Finansų rinkos, kitaip nei, tarkime, ekonomikos institutai, remiasi ne tiek fundamentaliais veiksniais, kiek psichologiniais dalykais. Jos linksta tai panikuoti, tai užsidegti optimizmu.
Šiuo metu įsivyravo neigiami lūkesčiai. Žinoma, ne be pagrindo. Tiesa, to pagrindo būta prieš metus, ir dar anksčiau . Matyt, turi susikaupti kritinė masė neigiamos informacijos, ir tik tada prasideda „sniego gniūžtės“ efektas.
Tik vėlesni kritiniai straipsniai, svarstymai, neigiamos informacijos srautas pakeitė šią optimistinę nuostatą. Kuo dabar tai gresia Europai? Jei imama abejoti vienos šalies bankroto negalimumu, tai gali kilti klausimų ir dėl kitų įsiskolinusių valstybių – Italijos, Ispanijos ar Portugalijos.
Taigi šiuo metu finansų rinkos pagaliau reaguoja į tikrai prastą Europos ekonomikos būklę.
- Kas ją lemia?
- Didelis įsiskolinimas, kuris yra per didelio vartojimo – neatitinkančio realias galimybes – pasekmė. Didelis įsiskolinimas nebūtų baisus, jei jį lydėtų spartus ekonomikos augimas. Tačiau dabar nematyti spartaus Europos ekonomikos augimo prielaidų. Europa prarado konkurencingumą; iš pasaulio rinkų ją pamažu išstumia Azija – ir prekių, ir paslaugų srityse. Beveik neįtikėtina, kad artimiausius 10 metų Europa sparčiai augtų.
Jei ji sparčiai neaugs, tai jai bus sunku aptarnauti savo skolą. Tai savo ruožtu vers mažinti išlaidas, o mažėjančios išlaidos dar labiau lėtins ekonomikos augimą. Vadinasi, regėsime ilgalaikį ekonomikos sąstingį – ir Vakarų Europoje, ir JAV.
- Kai kurie ekonomistai kalba net apie ano šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio depresiją primenantį sąstingį.
- Galima tai vadinti ir depresija, ir sąstingiu. Matysime veikiau kažką panašaus į tai, ką matėme Japonijoje nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios iki dabar. Ten ekonomika beveik neauga, valstybė turi didžiulę skolą, tačiau, kitaip nei PIIGS šalys, ji pigiai skolinasi vidaus rinkoje.
- Kaip tai paveiks europiečių namų ūkių būklę?
- Materialinės gerovės Vakarų pasaulyje neišvengiamai sumažės. Bet norėčiau pakartoti: viena pagrindinių krizės priežasčių yra ta, kad vartojama per daug, o investuojama į mokslo taikymus, inovacijas, infrastruktūrą – per mažai. Per didelė dalis BVP buvo „pravalgoma“, nesirūpinant investicijomis ir konkurencingumu. Šiuo metu Vakarų žmogus vartoja daugiau nei turėtų vartoti pagal tai, kiek jo šalis pagamina pasaulio rinkai. Manau, artimiausius keletą metų žmonių perkamoji galia Vakarų valstybėse nedidės arba mažės.
- Kokių jau įprastų gerovės dalykų turės atsisakyti vidutinis ES gyventojas?
Vienas kelias iš sudėtingos padėties – struktūrinės ekonomikos reformos, viešojo sektoriaus efektyvinimas. Bet kol kas nematyti ryžto šitai daryti (kaip ir Lietuvoje). Kitas kelias – tiesmukiškai mažinti išlaidas, įšaldyti atlyginimus (kurie tuomet realiai mažės, kylant kainoms), atleidinėti iš darbo biudžetinio sektoriaus darbuotojus, karpyti socialines išmokas.
Taigi biudžetinio sektoriaus darbuotojams gyvenimas natūraliai blogės. Privataus sektoriaus, dirbančio vidaus rinkai atstovų gyvenimas taip pat blogės, nes, valstybei mažinant išlaidas, mažės vartojimas, o mažėjant paklausai, teks mažinti pasiūlą ir kainas – su visais atitinkamais padariniais privataus sektoriaus darbuotojų pajamoms ir darbo vietoms. Ir tik tas prancūzas ar italas, kuris dirbs į eksportą orientuotame privačiame sektoriuje, neturėtų pajusti smarkaus pablogėjimo.
Apskritai kažin kokios tragedijos nebus: juk kalbame tik apie kelių procentų ekonomikos traukimąsi. Tačiau perkamoji galia šiek tiek mažės, o nedarbas – didės. Nedarbo didėjimas, savo ruožtu, neigiamai veiks žmonių saugumo pojūtį. Jie ims labiau taupyti, o tai lems dar didesnį vartojimo sumažėjimą, nei prieš tai bus lėmęs valstybės išlaidų mažinimas. Šitaip sumažėjus vartojimui, sumažės ir valstybės iždo pajamos. Vadinasi, teks dar labiau mažinti išlaidas. Kaip matome, situacija nėra gera.
- Ir kiek laiko tai tęsis? Kaip reikės ištrūkti iš šio užburto rato?
- Manau, tai tęsis keletą metų. O norint ištrūkti iš užburto rato, reikia naikinti problemų priežastis. Galioja tie patys receptai, kaip ir Lietuvai. Reikia reformuoti ekonomiką – pereiti nuo „finansinės“ prie „realios“ ekonomikos ir didinti konkurencingumą.
- Ar nebus taip, kad konkurencingumas didės mažėjant algoms? Ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje?
- Iš dalies – taip, jei kalbame apie prancūzus ar italus. Nes, pakartosiu, Prancūzija – kaip ir Italija – gyvena šiek tiek geriau, nei užsitarnauja pagal savo gamybą, nekalbant apie Graikiją. Vartoja daugiau nei parduoda. O Lietuvoje, manau, algos neturėtų mažėti. Nes ir taip jos yra gana mažos. Pagal savo algas ir gebėjimus esame gana konkurencingi. Žmonės Lietuvoje yra darbštūs ir kvalifikuoti, o algos – net kelis kartus mažesnės nei Vakarų Europoje.
- Tai ką reikėtų nuveikti Lietuvoje?
Reikia keisti susiklosčiusią padėtį, kai kone visi baigusieji vidurines mokyklas įstoja į universitetus. Profesinių mokyklų tinklas – veik numarintas. Manau, universitetuose studentų skaičius turėtų bent du kartus sumažėti, o studijų kokybė - pakilti.
Galėtume ir gydytojų turėti mažiau, jei jie galėtų daugiau laiko skirti pacientams, o ne popierizmui, kuris suryja labai didelę jų laiko dalį.
Kai kurie skelbti tyrimai liudija, kad Lietuvoje vienam policininkui gatvėje tenka septyni policininkai kabinetuose. Šis santykis turėtų kisti – jis nenormalus. Teismai dūsta nuo darbo krūvių – o juk galima pasinaudoti kad ir JAV patirtimi, kur abiem ginčo pusėms yra naudinga geruoju susitarti.
Verslo sąlygos Lietuvoje yra apsunkintos perdėtos ir nereikalingos kontrolės, ir matome, kad jaunimas nebenori užsiimti verslu. Teisi yra Lietuvos prezidentė, sakydama, kad didelė dalis mūsų nacionalinės energijos iššvaistoma tuščiai. Vieni švaisto ją viską reglamentuodami ir kontroliuodami, o kiti iššvaisto ieškodami būdų apeiti perteklinės kontrolės sukuriamas kliūtis.
- Kaip manote, kodėl nesiimama įgyvendinti būtinų pertvarkų?
- Valdžia turi gerų idėjų, bet nesukurtas jų realizavimo mechanizmas. Antai premjeras Andrius Kubilius įkūrė Saulėlydžio ir Saulėtekio komisijas, bet paliko jas abi likimo valiai. Jis nepasirūpino, kad šių komisijų pasiūlymai skubos tvarka praeitų visą biurokratinę Golgotą ir kad jie būtų labiau palaikomi politikos lygiu. Tam, kad būtų sėkmingai pertvarkoma ekonomika ir užtikrinamas konkurencingumas bei augimas, reikia politinės valios ir nemenko valstybės vaidmens. Tos politinės valios ir vaidmens suvokimo trūksta.
- Kokia yra didžiausia Lietuvos problema krizės akivaizdoje?
- Tradicinis klausimas – ką daryti?
- Reikalingas politinių jėgų susitarimas dėl to, kad spartus ekonomikos augimas šiuo metu būtų toks pat bendras prioritetas, koks anksčiau buvo įstojimas į ES ir NATO.
- Tačiau susitarti pavyksta tik formaliai, jei apskritai pavyksta, o prioritetai suvokiami vis kitaip, keičiantis valdžioms. Antai nacionalinis projektas – AE statyba – vienos valdžios buvo įgyvendinamas vienaip, o kitos valdžios buvo sustabdytas, apgriautas ir pradėtas įgyvendinti visai kitaip. Nėra strategijų tęstinumo. Partijų daug, politikos tęstinumo – jokio. Ką daryti?
- Galbūt padėtų smegenų centro prie Vyriausybės steigimas, kurį galima būtų pavadinti „strateginio planavimo institutu“. Jame dirbančių specialistų nuomonė turėtų tik patariamąją galią, bet tai geriau nei nieko, nes jis veiktų viešąją nuomonę ir tuo prisidėtų prie nuoseklesnės ekonominės politikos kūrimo. Juk nenormalu, kad į Lietuvą atvykstantys rimti specialistai iš Europos Komisijos ar Tarptautinio valiutos fondo vyksta tartis su privačių bankų analitikais, o ne su autoritetingu moksliniu ekonomikos institutu, nes tokio tiesiog nėra.
Bėda ta, kad politikai Lietuvoje nemėgsta geriau už juo ką nors išmanančių žmonių patarimų. Jei energetikos ministerija šiandien ryžtųsi atvirai diskutuoti su energetikos specialistais, tai iš jos sukurtos energetikos strategijos galbūt akmens ant akmens neliktų. Nes ji neatitinka nei Lietuvos finansinių galimybių, nei poreikių.
O dėl partijų gausos – manau, reikėtų keisti Seimo rinkimų įstatymą ir pereiti prie Jungtinės Karalystės modelio. Tada į Seimą patektų daugiausia trijų partijų atstovai, neliktų trijų-keturių partijų sudaromų koalicijų ir būtų paprasčiau reikalauti atsakomybės iš konkrečios politinės jėgos.
Dabar valdančiosios partijos pasidalina ministerijas it kokias kunigaikštystes. Susisiekimo ministerija – liberalų žemė, Aplinkos ministerija – valinskininkų žemė ir pan. Ir net premjeras negali nieko su tuo padaryti. Kaip šiomis aplinkybėmis gali būti vykdoma valstybės pertvarka, kuriai reikalinga aiški vizija, ministerijų darbo koordinavimas prioritetine kryptimi ir ryžtingi veiksmai?
- O kaip su krize tvarkytis Europai? Šalinti Graikiją ir dar ką nors iš euro zonos?
- Graikijos šalinimas lemtų domino efektą. Manau, kad geriau būtų pirmiausia išspręsti Graikijos problemą – kad ir nurašius pusę jos skolų. Na, galbūt ne tiesmukai nurašius – nes tuomet labai nukentėtų daugelis bankų ir vėl grėstų finansinė krizė – bet iš dalies perkėlus ją ant visos euro zonos pečių. Žodžiu, reikėtų sumažinti Graikijos skolą iki tokio lygio, kuris leistų jai atsipūsti.
O tada Graikija pati pasitraukia iš euro zonos, kad galėtų devalvuoti valiutą. Toks scenarijus būtų neblogas. Tačiau graikai galbūt nenorės trauktis iš euro zonos: kol jie joje yra, tol gali naudotis jos teikiamomis gelbėjimo programomis. Deja, kito kelio nėra – jiems reikia arba devalvuoti valiutą, arba karpyti algas ir socialines išmokas. Bet Graikijoje karpymus atlikti ganėtinai sunku, nes po tokių veiksmų ten žmonės pasipila į gatves, sustoja turizmo industrija, ir biudžetas nebegauna pajamų.
- Ar siekiant didesnio ES konkurencingumo ir ekonominės politikos efektyvumo reikalinga didesnė politinė centralizacija?
- Greičiausiai – taip. Jei norime pakeisti visą ES, tuomet reikalinga didesnė integracija ir kažkas panašaus į Jungtines Europos Valstijas.
