Sovietų laikais gyvenę žmonės dar prisimena gąsdinančią informaciją apie kapitalistinį pasaulį, turėjusią mus amžiams nuo jo atgrasyti. Kaip viena iš jo grimasų buvo pateikiamas vaizdas, kaip į duobes verčiami mandarinai. Ko gero, sovietų propagandininkai tiksliai nuspėjo, kad būtent šių vaisių naikinimas skaudžiausiai sužeis mūsų širdis. Praėjus palyginti nedideliam laiko tarpui, lygiai taip pat elgiamės patys, nors mūsų seneliams ir tėvams toks elgesys atrodė šventvagiškas.
Išmetame kone pusę maisto
Europoje kiekvienais metais šiukšlyne atsiduria beveik 90 mln. tonų maisto produktų – tai neseniai Briuselyje paskelbė Europos Komisija. Kiekvienas Europos Sąjungos (ES) pilietis per metus išmeta vidutiniškai 179 kg nesuvalgytų vaisių, daržovių, mėsos ir kitų maisto produktų.
„Ši aplinkybė – stebinantis neefektyvaus išteklių naudojimo pavyzdys“, – pabrėžė ES komisaras Džonas Dalis. Komisija dėmesį į šią problemą atkreipė Maisto produktų saugumo dienos, kuri buvo minima praėjusį ketvirtadienį, proga.
ES finansuotas tyrimas parodė, kad 42 proc. visų išmetamų maisto produktų tenka privatiems namų ūkiams, 39 proc. – gamintojams, 14 proc. – gastronomijai, 5 proc. – mažmeninei prekybai.
Maisto produktai, be kita ko, išmetami dėl per didelių jų gamybos kiekių, netinkamo laikymo ar prasto vartotojų pirkinių planavimo. Be to, pavyzdžiui, dalis pomidorų ar bulvių net nepatenka į prekybą, nes jų forma ar spalva neatitinka prekybininkų reikalavimų.
ES šalyse į šiukšlyną patenka apie 30 proc. viso pagaminto maisto. Produktų, kuriuos išmetame ar utilizuojame, užtektų du kartus pamaitinti visus badaujančius pasaulio piliečius. Beje, ES net ketina 2013-uosius paskelbti kovos su maisto švaistymu metais.
Kai kurie šaltiniai teigia, kad išmetamo maisto kiekis išsivysčiusiuose šalyse gali siekti 40 proc. – beveik pusę viso pagaminto maisto. Net jeigu šie skaičiai yra mažesni, jie vis tiek lieka įspūdingi, palyginti su pasaulio žmonių, negaunančių pakankamai maisto, skaičiumi – jis šiuo metu pasaulyje artėja prie vieno milijardo. JAV per metus sąvartynuose atsiduria 29 mln. tonų maisto produktų, Didžiojoje Britanijoje – 3,6 mln.
Tyrimai atskleidė, kad Jungtinėse Valstijose šeimos vidutiniškai išmeta 14 proc. maisto – tokio kiekio užtektų visiems badaujantiems Afrikos žmonėms išmaitinti.
Nepasiekia alkstančiųjų
Lietuvoje šie skaičiai – taip pat įspūdingi. Vien prekybos centrai per metus sunaikina ne mažiau nei 4,3 t maisto produktų, kurie dar būtų tinkami vartoti. Per mėnesį jais būtų galima pamaitinti apie 60 tūkst. skurstančiųjų.
Skurstančių žmonių mūsų šalyje skaičius taip pat didėja – per krizės laikotarpį jų padaugėjo nuo ketvirčio iki pusės milijono iš mūsų trijų milijonų gyventojų.
Be abejo, tai – tik oficiali statistika, sudaryta remiantis paramos gavėjų sąrašais. Realiai žmonių, tris kartus per dieną negaunančių kokybiško maisto ir reikiamo jo kiekio, tikriausiai yra kur kas daugiau. Tuo pat metu tūkstančiai tonų maisto keliauja į šiukšlių konteinerius...
Remiantis statistikos duomenimis, daugiausia maisto išmeta didesnes pajamas gaunantys didmiesčių gyventojai, tačiau Vilnius šiame sąraše – antras. Daugiausia maisto produktų būtų galima surinkti Kaune, trečiąją vietą užima Klaipėda.
Pagarba maistui
Nors sovietų laikais būdavo sakoma, jog maisto produktai naikinami tam, kad būtų išlaikomos aukštos jų kainos ir išsaugomi „godžių kapitalistų“ pelnai, visgi, matyt, tai – tik dalis tiesos. Net ganėtinai kukliai gyvenančioje Lietuvoje privatūs namų ūkiai, o ne godūs kapitalistai išmeta didžiulius kiekius maisto, nepaisant didelių, palyginti su mūsų pajamomis, jo kainų, dėl kurių nuolat aimanuojame.
Tad kalti – ne tik prekybininkai, gamintojai, bet ir pakitę mūsų vartojimo įpročiai. Galima spėti, kad jie netiesiogiai byloja apie tai, kad badas daugeliui iš mūsų negresia – žmogus, virš kurio galvos nuolatos kabo nepritekliaus šmėkla, maisto tikrai nemėtys vien dėl psichologinių priežasčių, kaip elgdavosi mūsų seneliai ir proseneliai.
Kad ir kaip ten būtų, atsakymai į šiuos klausimus nėra iki galo aiškūs, nors vartotojų įpročių keitimas – be jokių abejonių, tik dalinis problemos sprendimas.
Kaip išvengti maisto mėtymo, buvo diskutuojama net tarptautiniame kongrese Diuseldorfe (tema – Save food – „Gelbėkime maistą“). Pagrindinėmis maisto švaistymo priežastimis buvo pripažintas netinkamas apsipirkimo planavimas ir maisto produktų išmetimas, kai jie praranda idealią formą, nors dar yra tinkami vartoti – ES direktyvos neleidžia prekiauti pažeistais vaisiais ir daržovėmis, produktais pažeistose pakuotėse, nes jie gali būti sugedę ir t. t.
Išgelbės mažesnės pakuotės?
Išsivysčiusiose šalyse maistas švaistomas daugiau vartotojų lygmeniu, o štai neturtingose šalyse dideli kiekiai maisto prarandami dėl netinkamo laikymo bei transportavimo. Problemą spręsti siūloma mažesnėmis pakuotėmis ir specialiais integruotais detektoriais, kurie rodytų, ar maisto produktas yra tinkamas vartoti, tačiau visa tai kainuoja nemažus pinigus.
Vokietijos žemės ūkio ministrė Ilzė Aigner pabrėžė, kad pasaulyje pagaminamo maisto užtektų visiems, tačiau jo paskirstymas nėra optimalus. Jos nuomone, reikėtų skatinti žmonių savimonę apdairiau elgtis su maistu.
Vis dėlto kol kas būdų, kaip europiečių maisto perteklių „permesti“ badaujančiai Afrikai, iš turtingųjų – neturtingiesiems, nesugalvojama. Beje, net ir mūsiškis „Maisto bankas“ turi gerokai pasistengti, kad baigiančio galioti laiko maistas, kurį gauna iš prekybos centrų „Iki“, pasiektų jo gavėjus dar nesugedęs. Taigi iš pirmo žvilgsnio paprasta problema lengvų išeičių neturi...