Jų tikslas, kad Vilniuje, kaip ir daugumoje pasaulio šalių sostinių, atsirastų Moderniojo meno centras. Neklausdami: „O kas man iš to?“, jiedu paskyrė šiam tikslui 20 milijonų litų ir dovanoja beveik 2000 Lietuvos dailės kūrinių, sukurtų Lietuvos menininkų nuo 1960-ųjų metų. Kilnu, bet Lietuvoje dar neįprasta. Su V. Butkumi kalbamės apie motyvus dalytis su kitais ir mokėjimą priimti dovanas.
Esate pirmosios tokio brangaus kultūros projekto Nepriklausomos Lietuvos mecenatystės padangėje kregždės. Visi žinome uždirbtų pinigų vertę ir tai, kaip sunku su jais atsisveikinti. Būtų įdomu išgirsti iš pirmųjų lūpų - kokia filosofija remdamiesi apsisprendėte aukoti didžiulę sumą - 20 milijonų litų Modernaus meno centro statybai ir steigimui Vilniuje?
Nenorėčiau sutikti, kad kultūros projektai nėra remiami mecenatų - retas teatro ar muzikos renginys apsieina be rėmėjų. Tikrai žinau ne vieną asmenį ar organizaciją ženkliomis lėšomis prisidėjusius prie svarbių kultūros projektų. Mane asmeniškai labiausiai domina pati veikimo galimybė naujoje man srityje. Juk paskyrus lėšų niekas nesibaigia, o tik prasideda.
Man pinigai visuomet buvo priemonė siekti tikslų. Idealu, kai pavyksta sutapatinti asmeninius ir visuomeninius tikslus. Taip yra ir dabar – darome tai, kas, mūsų manymu, prasminga ir kas turėtų būti padaryta. Nesvarbu, valdžios ar piliečių. Galvoju, kad daugelis žinomų mecenatų elgiasi būtent iš tokių paskatų.
Be kultūrinių, brandinių ir kitokių verslo projektų, apie vieną jų – naują slaugos ir reabilitacijos ligoninę Vilniuje, ko gero, greitai taip pat išgirsite.
Neseniai su filosofu K. Stoškumi šiame portale diskutavome apie tai, kodėl Lietuvoje neprigyja mecenatystės tradicijos, o per dvidešimt pastarųjų metų praturtėję žmonės ir toliau labiau rūpinasi savo gerove negu funduoja ar mecenuoja išliekamąją vertę turinčius projektus. Kaip manote, kodėl mūsų šalyje tiek mažai filantropų?
Turi sutapti žmogaus galimybės ir interesas, tik tada galima galvoti apie stambesnių projektų rėmimą. Lietuvos kapitalą palyginčiau su jaunuoliu, kapitalą sukaupė dar tik pirmoji verslininkų karta. Daugumai jų verslas yra gyvenimo būdas, nepaliekantis laiko kitiems interesams, ypač verslo pradžioje. Verslui sustiprėjus, pradedama galvoti ne tik apie jį, todėl, manau, kad Lietuvos mecenatystės aukso amžius dar ateityje. Beje, Lietuvoje net nėra mecenatystės įstatymo. Tai dar viena kliūtis įteisintai mecenatystės veiklai.
Kodėl jūsų idėja buvo Modernaus meno centras, o ne kas nors kita? Ar jūs iš tų žmonių, kurie tiki, kad menas ir grožis pakeis pasaulį? Koks menas ir kokios pasaulio modernaus meno salės, muziejai jus žavi?
Menas yra ne tik įdomus savo raiškos ir pažinimo formų įvairove. Šiuolaikinis menas nebūtinai turi būti gražus, bet menas atlieka labai svarbią reflektavimo funkciją, kuri leidžia visuomenei pažvelgti į save truputį kitokiu kampu ir tokiu būdu geriau pažinti save.
Menas - puiki poilsio forma. Darbo reikalais važinėdamas po daugelį pasaulio šalių, niekada nepraleisdavau progos apsilankyti muziejuose. Juose gali pajusti tą ypatingą aurą, kuri leidžia susikaupti ir apmąstyti dienos reikalus, darbus, atsipalaidavus intuityviai apsispręsti dėl vieno ar kito sprendimo. Per paskutiniuosius kelerius metus teko apsilankyti dešimtyse meno muziejų. Visada yra įdomu Tate Londone ar MoMa Niujorke. Tai muziejai, kurie diktuoja pasaulio muziejų madas. Visada žaviuosi juose matydamas minias lankytojų - ir suaugusių, ir vaikų. Norėtųsi, kad panašių muziejų būtų ir Lietuvoje.
Kita vertus, esu vadybininkas, o būsimas Modernaus meno centras - rimtas vadybinis projektas ir tuo pačiu iššūkis sau: sukurti muziejų pradedant nuo nulio, bendradarbiaujant su valdžia ir viešuoju sektoriumi. Turintieji tokio bendravimo patirties, gerai supranta, ką tai reiškia.
Ar centre bus salių, kuriose ekspozicijos keisis – galbūt bus galima pamatyti kitų šalių modernaus meno muziejų kūrinių?
Muziejaus projekte yra numatyta 3000 m2 ekspozicijų ploto, iš jų 1000 m2 -- keičiamoms parodoms. Pagrindinė ekspozicija taip pat būtų pastoviai atnaujinama, juk kolekcijoje jau dabar sukaupta per 2000 kūrinių. Keisimės parodomis su kitų šalių muziejais - tai yra Lietuvos meno pristatymo užsienyje projekto dalis.
Kokią idėją būtumėt mėginęs įgyvendinti, jei būtumėte dar turtingesnis ir nebūtumėte sukaupęs modernaus meno kūrinių kolekcijos?
Nemėgstu svarstyti abstrakčių idėjų. Jei kada būsiu dar turtingesnis, tada ir sugalvosiu...
Vasarą buvo paskelbta Ūkio ministerijos nuomonė - nepritaria tam, kad projektas būtų pripažintas valstybei svarbiu kultūros projektu. Netrukus ministerija nuomonę pakeitė. Atrodo, turėsite investuoti ne tik daug pinigų, bet ir išeikvoti daug energijos, norėdamas įrodyti, kad Modernaus meno centras reikalingas Lietuvai ir svečiams. Ar nekilo noras viską mesti ir įsteigti kokią nedidelę privačią Viktoro ir Danguolės Butkų galeriją?
Kiekviename projekte yra esminių momentų, kurie įtakoja jo sėkmę. Manau, šio projekto įgyvendinimo raktas yra miesto savivaldybėje, kuri, pagal pasirašytą memorandumą, iki 2012 metų balandžio mėnesio turi patvirtinti detalųjį planą ir suformuoti sklypą. Be realaus sklypo visos muziejaus idėjos pakimba ore. Mes iš savo pusės jau pademonstravome rimtus ketinimus – planuojamame sklype suorganizavome architektūrinės idėjos konkursą ir sulaukėme įdomių projektų. Tai buvo ir nemaža finansinė investicija – konkurso organizavimui ir priziniam fondui išleidome apie 300 tūkstančių litų.
Tikrai nesiruošiame daužyti galvų į sieną įrodinėdami, kuo ir kodėl tokie ir kiti panašūs projektai naudingi bei reikalingi Lietuvai. Rimtos diskusijos apie muziejų valdymą, jų paskirtį specialistai iki šiol nėra surengę, visuomenė nieko apie tai nežino. Juk pasaulyje muziejų veiklos principai ir tikslai per paskutiniuosius dvidešimt metų iš esmės pasikeitė.
Viena žinau, yra visiškai nenormalu, kad jau tapę chrestomatiniais paskutinių kelių dešimtmečių Lietuvos menininkų sukurti vaizduojamojo meno darbai išsimėtę po įvairias galerijas, privačias kolekcijas ir dailininkų dirbtuves, o muziejų bosai ir kultūros politikos guru apsimeta, kad viskas yra tvarkoje. Beje, šios pastabos netinkamos Nacionalinei dailės galerijai, kurios vadovai labai stengiasi ir nori muziejų paversti lankomu ir įdomiu. Šiai galerijai linkėčiau kuo greičiau išsivaduoti iš dinozauriškos Lietuvos dailės muziejaus globos.
Dabar, po dvejų metų darbo, mes tikrai tikime, kad išbarstyti lietuviško modernaus meno šedevrai bus surinkti į vieną reikšmingą kolekciją. Kokiu būdu ji bus pristatyta ir taps prieinama visuomenei – atskirame muziejuje ar kokioje kitoje aplinkoje, – ne pats svarbiausias dalykas. Visgi naujas Modernaus meno muziejus būtų idealus sprendimas. Tai būtų ne tik naujas pastatas, bet ir nauja vadybininkų komanda, modernios ir šiuolaikiškos muziejų vadybos praktikos, ką labai sunku padaryti muziejuose su senai nusistovėjusiomis tradicijomis.
Bet būčiau blogas vadybininkas, jei nenumatyčiau ir nesvarstyčiau kitų galimybių. Kaip bebūtų, mūsų prioritetai liks tie patys – Lietuvos moderniojo meno palikimo išsaugojimas ir sklaida.
Finansų ministerija jus jau įspėjo, kad, nepaisant puikios iniciatyvos, ko gero, neturite pakankamos informacijos, kaip geriausiai įgyvendinti savo sumanymą. Siūloma peržiūrėti jau esamas patalpas, kurios galbūt tiktų eksponuoti jūsų kolekcijoje sukauptiems darbams ir nebereikėtų statyti naujo pastato. O galbūt vertėtų centrą statyti ne Vilniuje, o kuriame kitame mieste? Gal pakeisite planus?
Turbūt Finansų ministerija turi informacijos ar idėjų, kurias (aptarusi su Kultūros ministerija) pateiks mums. Mes svarstytume bet kurį protingą pasiūlymą.
Statistika rodo, kad nuostolių patiria ir Nacionalinė dailės galerija (lankytojų joje mažėja), ir Šiuolaikinio meno centras, o investuoti pinigai niekada negrįžta. Jūs taip pat iš anksto apskaičiavote, kad projektas bus nuostolingas. Ar tai neprasilenkia su jūsų, sėkmingo verslininko, nuostatomis, kad projektas negali būti nuostolingas ir reikia rasti būdų, kaip centras galėtų pats save išlaikyti?
Galėtume pratęsti jūsų sąrašą: Nacionalinė filharmonija, Nacionalinis operos ir baleto teatras, Valstybinis dramos teatras (beje, taip pat Finansų ar kita ministerija, Seimas ir panašiai). Bet tai yra mūsų valstybės, mūsų tautos, kultūros atributai ir niekam nekyla mintis šių įstaigų uždaryti vien dėl to, kad jos nepelningos. Visos pasaulio tautos stengiasi palikti savo buvimo ženklus teritorijoje, kurioje jos gyvena. Kalba, istorija ir kultūra tai trys stulpai, kuriais remiasi kiekvienos tautos identitetas ir saviraiška. Tautos ženklais niekada nebus nei atominės elektrinės, nei dujų terminalai, kokie jie bebūtų svarbūs šalies ekonomikai.
Todėl valdžia turi suprasti savo ypatingą misiją saugant ir puoselėjant šias vertybes. Tai galime padaryti tik mes patys, jokie užsienio investuotojai nepadės. Priminsiu žinomą britų premjero V. Čerčilio (W. Churchill) frazę, kurią jis ištarė tada, kai karo ministerija, ruošdamasi karui su Vokietija, pareikalavo daugiau pinigų ir pasiūlė juos paimti iš kultūros ministerijos. Tada jis ištarė: „Tai vardan ko tada kariauti?“
Visame pasaulyje nekomercinės kultūros objektai yra nuostolingi ir išlaikomi arba mokesčių mokėtojų, arba mecenatų pinigais. Kitų modelių aš nežinau.
Ar esate morališkai pasiruošęs tam, kad dar, ko gero, ne kartą gausite per galvą už savo idėją ir už tai, kad Lietuvai atiduodate savo milijonus, juk jau kritikuotas pastato architektūrinis projektas. Vilniaus savivaldybės vyriausiojo architekto A. Blotnio nuomone, jis labai panašus į prieš tai planuotą statyti Guggenheimo muziejų. Laukia dailės kūrinių atranka. Kas garantuos, kad atrankose ir konkursuose bus remiamasi profesiniais, o ne protegavimo ar dar kokiais užkulisiniais kriterijais?
Bandysiu saugoti savo galvą ir nekišti jos ten, kur per ją daužo. Negirdėjau, kad kas nors iš architektų profesinės bendruomenės palaikytų p. Blotnio išsakytą nuomonę. Didžioji dalis dailės kūrinių jau atrinkta. Šiuo metu kolekcijoje yra per 2000 tūkstančių darbų, kolekcija nuolat papildoma naujais darbais, visi jie pristatyti MMC interneto svetainėje (www.mmcentras.lt). Labai džiaugtumėmės, jei kas nors iš specialistų jau esamą kolekciją viešai aptartų ir įvertintų. Ypač vertinga būtų gauti konkrečių siūlymų, kuo dar kolekciją reikėtų papildyti ar išplėsti. Būtume labai dėkingi.
Jūsų idėja - tai liudijimas: jums rūpi Lietuva ir tai, kas čia vyksta, kokioje Lietuvoje gyvensime. Bet, abejoju, ar bent vienas nusprendęs emigruoti pasiliks čia dėl to, kad turėsime tokį muziejų. Kaip jums atrodo, kaip reikėtų spręsti emigracijos problemą, kitas dideles bėdas, dėl kurių Lietuva tuštėja – susvetimėjimą, nedraugišką gyventi aplinką, menkas socialines garantijas ir atlyginimus, iš kurių neįmanoma išmaitinti šeimos? Šių bėdų mecenatai ir labdariai neišspręs. Ką šių bėdų akivaizdoje pirmiausia privalėtų daryti verslas ir valstybė?
Pagrindinė problema yra tai, kad valdžia ir piliečiai vienas kitame mato priešą. Valdžia stengiasi pagerinti ekonomiką, pritraukti investicijų, pagerinti socialinę infrastruktūrą. Tačiau, žiniasklaidos dėka, piliečiai mato ir kitą pusę - kaip įvairiausių valdžių atstovai įžūliai meluoja, išsisukinėja ir naudojasi padėtimi. Tada tūlas pilietis savo negatyvią asmeninę patirtį suabsoliutina ir perkelia visai valdžiai.
Piliečiai pradeda taip pat elgtis valdžios atžvilgiu – ignoruoti, nepaklusti, nebendradarbiauti, migruoti. Valdžia nepasitiki savo piliečiais, piliečiai - valdžia. Neturiu recepto, kaip pakeisti šią situaciją. Bet tvirtai žinau viena - kultūra yra svarbi mūsų aplinkos dalis, ji leidžia visiems bendrauti ir bendradarbiauti nekonfliktiškoje dimensijoje ir vien todėl ją būtina palaikyti ir remti.
