Iš penkiolikos liko keturi


Nepriklausomoje Antano Smetonos valdomoje Lietuvoje kurortais besivadinančių miestų buvo beveik keturis kartus daugiau nei dabar. Tokią kurortų gausą iš dalies lėmė ne ypatingas kraštovaizdis, istoriniai architektūros paminklai ar sveikatą gerinančios oro sąlygos, o tam tikri tuometinės valdžios sprendimai.

Todėl ir dabar turizmu bei jo kokybe mūsų šalyje besirūpinantys žmonės nė kiek nesistebi, kad vietos valdininkų prašymai jų miesteliams suteikti kurorto statusą pasipila kaip grybai po lietaus. Jokia paslaptis, kad valstybė, skirdama finansavimą paveldui, kultūros renginiams bei turizmo infrastruktūros vystymui, pirmenybę teikia būtent kurorto ar kurortinės teritorijos statusą turinčioms vietovėms. Tačiau savivaldybių tarybų nariai dažnai klysta tikėdamiesi gauti valstybės ar Europos Sąjungos paramą avansu.


Ūkio ministerijos Turizmo politikos skyriaus vedėja Laura Čepukaitė teigia, kad toks politikų mąstymas yra iš esmės klaidingas. „Jei miestelis yra gražus ir turi realų potencialą tapti kurortiniu, statusas nebūtinas norint pritraukti investuotojus. Jie patys bus suinteresuoti ten plėtoti vienokią ar kitokią veiklą. Turistui statusas taip pat neturi jokios reikšmės. Jam svarbu ne tik gražus kraštovaizdis, bet ir gerai išvystyta infrastruktūra. Įsivaizduokite turistą, kuris atvyksta į „kurortą“, kuriame nėra nė vieno viešbučio ar kavinės. Taip tiesiog negali būti“, – aiškino turizmo politikos specialistė.


Įdomu, kad užsienyje kurortinių teritorijų statuso iš viso nėra, yra tik kurortai. Todėl į Lietuvą atvykę turistai nesupranta, kas yra kurortinė teritorija. Taigi nei Anykščių, nei Trakų nereikėtų vadinti kurortais, nes jie tokie nėra ir neaišku, ar kada nors bus.


Daugams, Veisiejams ir Kulautuvai nepasisekė


Tuo, kad reikalavimai yra daug griežtesni nei anksčiau, jau įsitikino trijų gyvenviečių atstovai. Pernai pateikę prašymus įgyti kurortinės teritorijos statusą, visi trys gavo neigiamus atsakymus. „Jų pateikta informacija neatitiko realios situacijos“, – sakė L.Čepukaitė. Į gyvenvietes nuvykę specialiosios komisijos nariai pamatė visai kitokį vaizdą, nei tikėjosi. Pavyzdžiui, Kulautuvoje nebuvo nė vieno viešbučio, o viešojo maitinimo paslaugas teikė tik vienas lauko baras. Nors ši vietovė anksčiau vadinosi kurortu, šiandien keliamų reikalavimų ji nebeatinka.


Dar šių metų birželį Vyriausybė pritarė sugriežtintoms kurorto ar kurortinės teritorijos statuso suteikimo taisyklėms. Pagrindinė naujovė – kurorto statuso siekiančioje gyvenvietėje turės būti patvirtintas gyvenamosios vietovės bendrasis planas.


Be to, kurorto ar kurortinės teritorijos statuso siekiančiose vietovėse turi būti bent vienas iš gamtinių sveikatos veiksnių, pasižyminčių gydomosiomis savybėmis (natūralus mineralinis vanduo, gydomasis purvas, rekreaciniai ištekliai). Taip pat ten turi būti sveikatai palankus klimatas, vaizdingas kraštovaizdis ir sutvarkyta rekreacinė aplinka. Ne mažiau svarbu tokiose teritorijose sukurti specialią turizmo, poilsio, gamtinių išteklių naudojimo infrastruktūrą.

Gyvenamojoje vietovėje, siekiančioje kurorto statuso, turės būti sveikatinimo įstaigų, teikiančių kurortinio gydymo paslaugas, tinklas. Taip pat privalės būti įrengti dviračių ir pėsčiųjų takai, veikti sportinio bei turistinio inventoriaus nuomos punktai, įrengtos poilsiavietės, stovyklavietės, slidinėjimo trasos, prieplaukos, pažintiniai takai, teikiamos įvairios viešbučio tipo apgyvendinimo paslaugos.


Šiuo metu kurortinės teritorijos statusą norėtų gauti Karklės, Liškiavos, Likėnų ir Tytuvėnų savivaldybės, tačiau nė viena jų oficialaus prašymo dar nepateikė.


Laimę bandys ir Tytuvėnai


Savo gimtojo miesto statusu susirūpino ir Seimo narys Kęstutis Masiulis. Jis Kelmės rajono savivaldybės politikams pasiūlė siekti, kad Tytuvėnai susigrąžintų tarpukario metais turėtą kurorto ar kurortinės teritorijos statusą. „Tytuvėnai turi didelį, tačiau neišnaudotą augimo potencialą. Jei būtų aiškiai apibrėžtas strateginis tikslas tapti kurortu, miesteliui atsirastų galimybių tikslingai plėtoti infrastruktūrą ir kelti gyventojų gerovę“, – įsitikinęs Seimo narys.


Kelmės rajono savivaldybės politikai palankiai vertina tokią iniciatyvą. „Įdėmiai peržiūrėjome kurorto ir kurortinės teritorijos statuso suteikimo įstatymus. Reikalavimų labai daug ir jie griežti, todėl suprantame, kad bus labai sunku. Tačiau tikiu, kad komitetai pritars siūlymui Tytuvėnams bandyti siekti kurortinės teritorijos statuso. Neramu tik dėl to, kad neturime sveikatos gerinimo išteklių“, – sakė Kelmės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Kęstutis Bilius.


L.Čepukaitė teigė, kad miestelių valdžios atstovų iniciatyva reikalinga, tačiau jos vienos neužtenka. Jei vietovė neatitiks bent vieno keliamo reikalavimo, kurortinės teritorijos statusas nebus suteiktas.
Kad geri miesto vadovų vadybos sugebėjimai daug lemia, rodo Druskininkų miesto pavyzdys. Vien gamtos ištekliai ir kurorto statusas investuotojų nepritraukia. „Druskininkai ir Birštonas – du vienas šalia kito esantys kurortai, turintys beveik identiškus išteklius ir turizmo potencialą. Tačiau turistų srautas į Druskininkus yra tris ar keturis kartus didesnis nei į Birštoną. Tai tik įrodo, kad kurorto statuso nepakanka norint pritraukti investuotojus ir turistus“, – aiškino L.Čepukaitė.


Kurortas – įstatymo gyvenamajai vietovei suteiktas statusas, kurioje yra moksliškai ištirtų ir gydomaisiais pripažintų gamtinių gydomųjų veiksnių (mineralinių vandenų, gydomojo purvo, rekreacinių želdinių, vandens telkinių) bei išplėtota speciali infrastruktūra naudoti šiuos veiksnius gydymo, sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėms.

Kurortinė teritorija – Lietuvos Respublikos Vyriausybės gyvenamajai vietovei arba jos daliai (gyvenamosioms vietovėms arba jų dalims) suteiktas statusas, kurioje yra gamtinių išteklių, galinčių turėti gydomųjų savybių, ir speciali infrastruktūra naudoti šiuos išteklius sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėms.