Labai gaila, kad ministrė, privalanti paaiškinti politikams individualios arba fizinio asmens veiklos skirtumus nuo juridinio asmens t.y. – įmonės, arba pati jų neskiria, arba turi interesą neskirti. Ministrė lygina nesulyginamus dalykus. Vėl klaidina visuomenę ir naktinių reformų klaidas nori suversti turgaus prekiautojams ir kitų veiklų verslo liudijimų turėtojams.
Gerbdama ministrės pasirinktą ,,rašytojos“ kelią – rašinėti laiškus, straipsnius ir verslo problemas aiškintis ne verslo aplinkoje, o per žiniasklaidos priemones - asociacija jaučia pareigą ir būtinybę šiuos ministrės pamąstymus pakomentuoti. Taip pat per žiniasklaidą, nes I. Šimonytė vengia atviro dialogo su smulkiaisiais verslininkais.
Apie tą figos lapą, kuriuo pridengtas PVM
Anot ministrės, Lietuvoje taikoma PVM riba yra viena iš aukščiausių. Tai nėra visiška tiesa. Ši riba kai kuriose Europos Sąjungos šalyse yra daug aukštesnė ir tos šalys nėra ES naujokės, o senbuvės su žymiai solidesne ir su mūsų šalimi nesulyginama ekonomine persvara. Vertinant šių šalių ir Lietuvos ekonominę, socialinę, kultūrinę, mentalinę aplinką, šalių smulkiam verslui teiktus prioritetus, valstybės požiūrį į verslumą, verslo subjektų įvairovės būtinumą, PVM ribų lyginti ministrei nederėtų, nes jos negali būti vienodai mažos ar didelės. Turbūt todėl ir išliko pakankamai didelė PVM riba (80 tūkst. svarų) tokioje šalyje kaip Jungtinė Karalystė. Aukštesnė PVM riba – tai svarbi parama smulkiausiam verslui. Lietuvoje šiandien ji daliai dirbančių verslininkų akivaizdžiai per žema.
Šiandien tikrai nesuklysime teigdami, kad Lietuvos Vyriausybė ir asmenys, atsakingi už stojimo į ES sutartinius procesus, valstybės ekonominę ateitį tada suvokė ir dabar mato tik stambaus ir monopolinio verslo rankose. Galima teigti, kad būtent tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Vyriausybė, aiškiai suvokdama, kad esant 100 tūkstančių PVM apyvartinei ribai šioje ekonominėje situacijoje išsilaikyti daliai verslininkų nebeįmanoma, delsė šią ribą didinti ir tik spaudžiant smulkiojo verslo aplinkai ryžosi inicijuoti šios ribos padidinimą.
Gerbiama mūsų valstybės finansų prižiūrėtoja, teigdama, kad pagal verslo liudijimų turėtojų, užsiimančių prekyba pateiktas pajamų deklaracijas, metinės pajamos (nors tai nėra pajamos, tai yra apyvarta) siekia 20-30 tūkst. Lt ir kad jiems PVM ribos didinimas neturėtų būti svarbus interesas, vėlgi yra visiškai neteisi. Netikime, kad ministrei nėra žinoma, jog dirbantys pagal verslo liudijimus gyventojai turi teisę užsiimti papildoma veikla ir nebūtinai ištisus metus, o pasirinktą dienų skaičių. Ne visos šalies turgavietės dirba kiekvieną dieną, todėl remtis vidutine apyvarta nėra teisinga, nes ji iš esmės neparodo, o tik iškraipo esamą situaciją.
Sutinkame, kad tie prekiautojai, kuriems ši veikla nėra pagrindinė arba jie prekiauja tik kelias dienas per savaitę, išsitenka ministrės nurodytos PVM apyvartos ribose. Tačiau, kai kalbame apie PVM ribos padidinimo būtinumą, galima įtarti, kad finansų ministrė specialiai siekia sumenkinti šią problemą ir apkaltinti smulkiuosius prekiautojus tyčiniu PVM ribos slėpimu, klaidinant bei nepaaiškinant tikros PVM ribos didinimo priežasties.
Bet ministrė turėtų gerai žinoti, kad apyvartos riba tiems prekiautojams, kuriems veikla pagal verslo liudijimus yra pagrindinė ir jie prekiauja visomis dienomis, yra per maža. Būtent šie prekiautojai, kad išvengtų įstatymo pažeidimo, t.y. neviršytų leistinos PVM ribos, artėdami prie 100 tūkst. Lt apyvartos yra priversti savo veiklą nutraukti ir verslą perleisti kitam šeimos nariui, kuris iš naujo perka verslo liudijimą ir sumoka visus mokesčius. Jūs, gerbiama ministre, visą šį procesą labai gerai žinote, nes ne kartą apie tai buvote informuota, kaip ir apie PVM ribos padidinimo būtinumą. Apie tai ne kartą deklaravo ne tik individualios veiklos, bet ir viso smulkaus verslo atstovai.
Todėl įvertinus tai, kad Jūs, žinodama, kaip iš tiesų yra, ne ieškote problemos sprendimo būdų, bet priešingai – mėginate mūsų tikruosius PVM apyvartinės ribos padidinimo tikslus pakišti po šešėlio, įtarumo skraiste. Kas gali paneigti, kad Jūs elgiatės ne tik nesąžiningai, bet šiais savo veiksmais apsunkinate smulkaus verslo sąlygas, didinate administracinę naštą šiam verslui, proteguojate stambaus verslo ir monopolistų interesus.
Gerbiama ministre, juk Jums tikrai yra žinoma , kad smulkus verslas PVM sumoka 0,7 centus nuo 1 lito, kai tuo tarpu stambieji prekybos centrai tik 0,0123 cento nuo 1 lito. Natūraliai kyla klausimas, kas lemia tokio skirtumo galimybes? O gal Jums tai visiškai nereikšmingi skaičiai, kurių galima ir „nepastebėti“? Taigi, kieno Jūs pusėje, gerbiama ministre, ir ką iš tikrųjų slepiate po tuo figos lapu?
Apie tai, kaip verslo liudijimais maskuojami samdomi santykiai
Pirmiausia savo teiginius apie tokius procesus I.Šimonytė turėtų pagrįsti bent preliminariais duomenimis. Tačiau jeigu ministrė teigia, vadinasi ji žino. Nes pirmiausia apie tai ir Vyriausybę, ir kitas institucijas asociacija ir informavo. Asociacija, įtarė, kad įmonės – maisto produktų gamintojos - siekdamos parduoti produkciją turgavietėse ir taip užimti rinką, galimai naudojasi verslo liudijimais, juos išpirkdamos savo darbuotojams. Asociacijos tikslas buvo identifikuoti šias įmones ir siekti, kad verslo liudijimų paskirtis būtų užtikrinta tik individualiai veiklai atlikti. Tam tikslui mūsų iniciatyva buvo surengti susitikimai su verslą prižiūrinčių institucijų atstovais, paprašyta pagalbos atsiradusiai problemai spręsti. Tolimesnė eiga ministrei turėtų būti žinoma.
Visa kova su galimai nelegalia veikla buvo nukreipta ne prieš įmones, siekiant išsiaiškinti tuos procesus, bet prieš verslo liudijimų turėtojus – asmenis, kurie dirba ne šeimininkui, bet sau. O tokios kovos tikslas – eliminuoti juos iš turgaviečių. Sveikiname ministre – Jūsų planas pavyko. Jis ir toliau vyksta. Tik ar teisingai, sąžiningai ir atsakingai jūs elgiatės, parodys ateitis.
Apie mokamus mokesčius ir kaip verslo liudijimų turėtojai „skriaudžia“ kitus mokesčių mokėtojus
Kodėl I.Šimonytė nepasako, kad nuo 2010 m. pabaigos įsigaliojo Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įstatymo pakeistos nuostatos, jog PVM mokėtojais įsiregistravę savarankiškai dirbantys asmenys nebegalės tęsti veiklos su verslo liudijimais. Jie privalės keisti veiklos formas. Ką tai reiškia? Pasiekęs PVM ribą – t.y. 100 tūkst. Lt. (nuo 2012 m. sausio mėn. – 150 tūkst. Lt.) apyvartą ir tapęs PVM mokėtoju, gyventojas privalės steigti įmonę, įdarbinti buhalterę, pildyti kas mėnesį PVM deklaracijas ir t.t. Nebelieka supaprastintos veiklos fiziniam asmeniui. Sutinkame, jog įmonė, turėdama didžiules veiklos sąnaudas ir darbinius santykius, siekia kuo greičiau tapti PVM mokėtoja. Tačiau fizinio asmens veikla iš esmės skiriasi nuo įmonės ar bendrovės veiklos:
1. Veiklą vykdo vienas, negalimi samdomi santykiai;
2. Neišskaitomos jo verslo išlaidos;
3. Už veiklą atsako savo turtu, skirtingai nei juridiniai asmenys, kurie yra ribotos atsakomybės;
4. Neturi viso paketo socialinių garantijų;
5. Nereglamentuota galimybė naudotis tomis viešomis gėrybėmis, kuriomis naudojasi asmenys turintys darbo santykius;
6. Nedalyvauja viešuose pirkimuose;
7. Minimali galimybė dalyvauti verslo paramos projektuose.
Smulkusis verslininkas turi tik nedidelį konkurencinį pranašumą prieš stambų verslą, todėl, kad moka fiksuotą pajamų mokestį už verslo liudijimą, socialinio draudimo, PSD mokesčius, tačiau nemoka pelno ir PVM mokesčio. Verslo liudijimų turėtojai teikia paslaugas nepriskaičiuodami PVM. Taip pat ir turguje parduoda produktą, nepriskaičiuodami PVM, todėl jų prekės turguje pigesnės nei prekybos centre. Įsigydamas maisto produktus gyvulininkystės kompleksuose, iš ūkininkų ar mėsos perdirbėjų, turgaus prekiautojas sumoka PVM ir jį dengia iš savo pelno. Būtent turgus neleidžia prekyboms centrams didinti kainų ir turėti monopolio. Turgus – tai greitos apyvartos rinka, todėl ji patraukli ir stambiam verslui – mėsos perdirbėjui (importuotojui), kuris, įkėlęs koją į turgų, gali šią rinką sutrypti kaip dramblys. Kas ir buvo padaryta, įvedus kasos aparatus turgavietėse.
Tikriausiai nesuklysime teigdami, kad dabartinė Vyriausybė verslo liudijimo turėtojus mato kaip pigią darbo jėgą stambiam verslui. Apsunkinus darbą kasos aparatais, daugelis prekiautojų jau dabar buvo priversti įsidarbinti Lietuvos ir Lenkijos mėsos perdirbėjų įmonėse ir prekiauti išskirtinai tik jų produkcija (fiksuotomis kainomis ir su PVM) kaip ir prekybos centruose. Iš turgaus dingsta jo istorinė dvasia, savitumas, derėjimosi galimybės ir pasiūlos įvairovė. Pagrindu tampa ne prekė, ne jos kokybė, bet kasos aparato čekis. Turgavietė supanašėja su prekybos centru. Kasos aparatų įvedimas, verslo administravimo apsunkinimas smulkiausiajam verslui – gerai suplanuotas stambiųjų maisto perdirbėjų smūgis ir šio verslo integravimo į turgų siekis.
Likę turgavietėse dirbti fiziniai asmenys visokeriopai vengs tapti registruotais PVM mokėtojais, nes nenorės keisti supaprastintos veiklos formos su verslo liudijimu. Vieni nutrauks veiklą, kiti už minimumą eis dirbti pas maisto perdirbėjus. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, inicijavęs kasos aparatus ir emocingai tvirtinęs, kad tai padės surinkti per 100 mln. papildomų litų į biudžetą, rudeniop turėtų prisipažinti klydęs, nes tų jo numatytų pajamų biudžetas tiesiog negaus. O turgaus rinka liks sujaukta ir pamažu atiteks stambiesiems monopolistams.
Kas gali paneigti, jog Vyriausybė, tiek daug dėmesio skirdama paprastam turgaus prekiautojui, atitraukia visuomenės dėmesį nuo tikrojo šešėlio – neskaidrių viešųjų pirkimų. Juk pats premjeras yra pripažinęs, jog iš 10 mlrd. Lt. viešųjų pirkimų metinio biudžeto net 3-4 mlrd. Lt. patenka į šešėlį. Skaičiai ypatingai grėsmingi, tačiau veiksmų ta linkme toli gražu dar nesimato. Tačiau aiškiai matosi, kad visoms toms negerovėms ir tikslams paslėpti atpirkimo ožiais daromi smulkieji verslininkai ir to neįmanoma nepaslėpsi po jokiu figos lapu.