Šalčiu dvelkiantys perspėjimai karštą vasaros dieną

Karščiu alsuojančiomis birželio dienomis viešojoje erdvėje pasirodė vienas už kitą šiurpesni pranešimai. Pirmasis: neseniai Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos atstovas perspėjo visus daugiabučių gyventojus: šildymas - brangs. Ir smarkiai. Girdi, Lietuvos laukia brangiausias ir sudėtingiausias (kol kas, nes niekas šiandien nepasakys, - o kiek gi mums kainuos kainuos kitas, 2012 - 2013 m. šildymo sezonas). Tad geriau, mieli mūsų šildymo sąskaitų gavėjai ir mokėtojai, ne poilsiaukite, bet jau dabar, vasarą, imkite taupyti dar tik už pusmečio prasidėsiančiam tam grėsmingam šildymo sezonui. Kaip imti taupyti atostogų sąskaita jau dabar per 600 tūkst. šalies pensininkų (kurie ir taip niekada neatostogauja), šilumininkų atstovas nesiteikė paaiškinti.

Antrąjį, ir dar kraupesnį „skambutį“ visuomenei pasiuntė Arvydas Paškevičius, Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos (VU TVM) profesorius. Pasak šio mokslo šulo, brangstant energetiniams ištekliams dalis žmonių Lietuvoje paprasčiausiai neišgyvens. Nieko nuostabaus: Lietuvos gyventojai santykinai didelę pajamų dalį skiria būtiniausioms išlaidoms – maistui, šildymui, transportui. Tad numatomas nemažas energetinių išteklių brangimas būsimą šildymo sezoną šimtus tūkstančių daugiabučių gyventojų mūsų miestuose paveiks itin skaudžiai.

Arvydas Paškevičius. VU TVM nuotr.
Pasak A.Paškevičiaus, nuolat pasaulyje kylančios naftos kainos Lietuvoje automatiškai didina ir kasdienių prekių kainas. O tai netolimoje ateityje gali paspartinti infliacijos procesus, šie savo ruožtu - ir dar didesnę žmonių emigraciją. Pasak profesoriaus, vidutiniškai vieno namo ūkio išlaidose, būstas, vanduo, elektra, dujos ir kitas kuras sudaro maždaug 12,5 proc. (kas, redakcijos nuomone, kelia rimtų abejonių) visų išlaidų. Šios išlaidų rūšies (užimančios antrąją vietą namų ūkio išlaidų sąraše po išlaidų duonai kasdieninei) padidėjimas penktadaliu daugelio šeimų biudžetuose išmuš nemažas deficito „skyles“. Analogiškai kis ir trečia pagal svarbą šeimos išlaidų rūšis – transportas.

Ką gi siūlo minėtas profesorius? Aišku, kelti atlyginimus nes dalis žmonių - dar labiau augant kainoms - fiziškai nebeišgyvens. Dar siūlo paspartinti senos statybos būstų renovacijos procesą, nes dauguma namų ūkių prasidėjus šildymo sezonui yra itin neekonomiški (į kokią finansinę baudžiavą pakliūva tokių butų gyventojai - atskira kalba). Dar namų ūkių išlaidų srautą sumažintų ir transporto priemonių keitimas: pasirodo, į darbą važiuoti susikooperavus su kaimynais, draugais ar viešuoju transportu yra pigiau nei vienam asmeniui nuosavu automobiliu.

Į pirmąjį profesoriaus pasiūlymą jau atsakė Seimas ir Vyriausybė: jokių minimalios mėnesinės algos kėlimų. O juk nuo jos - kaip domino kauliukų griūtyje - priklauso ir visų kitų atlyginimų kilimas. Dėl renovacijos jau išsakyta nuomonė, visiškai nesutampanti su profesoriaus siūlymu. Kas dar? Transporto kaštų mažinimas? Juos kažkiek nurėžti galima. Tačiau kodėl A.Paškevičius nieko nesiūlo, kaip taupyti bene svarbiausios daugumos namų ūkio išlaidos - maisto - sąskaita?

Jau šį rudenį gyvensime vien tik dėl sąskaitų už šildymą bei maistą?

Regis, gyvenimas Lietuvoje jau už pusmečio įgaus tik dvi egzistencines prasmes: susimokėti už tą būsto šildymą ir dar nusipirkti maisto. Nes ir vienai, ir kitai mūsų namų ūkių išlaidų eilutei mes skiriame apie 30 - 40 proc. (jei ne daugiau) savo kasmėnesinių pajamų. Visos kitos išlaidos tampa labai jau santykinomis: atliks pinigų - atsiras antras kompiuteris, bus suremontuotas automobilis ar vaikui nupirktas naujesnis rūbas. Nieko nuostabaus: pernai vienam Lietuvos gyventojui bendrąjį vidaus produktą (BVP) perskaičiavus į perkamosios galios paritetą teko 58 proc. ES vidurkio. Tai ketvirtas rezultatas nuo galo visoje bendrijoje.

Tad A.Paškevičiaus minimas skaičius, kad mūsų statistinė šeima būsto šildymui išleidžia apie 12,5 proc. savo mėnesinių pajamų, kelia rimtų abejonių. Jei turėti omenyje, kad standartinio 2 kambarių buto visos komunalinės paslaugos (nuo sąskaitos už suvartotą elektros energiją namo laiptinėje iki, aišku, didžiausios išlaidos - už šildymą) svyruoja nuo 400 iki 600 Lt, o trijų - nuo 700 iki 1 000 Lt ir daugiau, tai tuomet reikia ir pripažinti, kad tokia pat „standartinė“ alga Lietuvoje turėtų viršyti 6 tūkst. Lt. Tačiau, deja, mūsų vidutinė alga kol kas „sukasi“ apie 1,5 tūkst. Lt.

Tad (turint omenyje minėtus 12,5 proc.) išlaidos būstui šildymo sezono metu tesiektų apie 200 Lt. Bet juk taip, deja, nėra. Tai vakariečiai ir būsto šildymui, ir išlaidoms maistui kas mėnesį skiria apie 10 proc. savo mėnesinių pajamų. Mes gi, tam išleisdami po 30-40 proc. savo pajamų, pagal šį socialinį parametrą tampame priskiriami ne išsivysčiusių, o tik besivystančių šalių grupei. Ir jei kokie kubiečiai ar haitiečiai visą gyvenimą gali pravaikščioti vien tik su marškinėliais bei šortais, tai daugumą iš mūsų šaltasis metų sezonas jau ima varyti į tikrą neviltį.

...O jei tai dar tik pradžia ir šitaip drastiškai šildymas brangs dar keletą metų iš eilės?..Koks profesorius pateiks vieną vienintelį atsakymą į tikrai egzistencinį klausimą: kaip išgyventi Lietuvoje?

Kas sugebės išgyventi Lietuvoje ir kas – nelabai

Jekaterina Rojaka
„Daugiau nei 40 proc. šalies dirbančiųjų uždirba apie 1 000 Lt. Tai rodo, kad dar šiais metais žmonėms išgyventi bus sunku, o Lietuvai dar bus iššūkis, kaip išgyventi aukštos infliacijos sąlygomis“, - vienoje TV laidoje šių metų pradžioje prognozavo „DnB Nord” grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka. Be abejo, minėta ekonomistė nė žinoti negalėjo, kiek didmiesčių gyventojams kainuos artėjantis 2011-2012 m. šildymo sezonas.

Tačiau ir be to bankininkė neturėjo kuo paguosti šalies gyventojų: girdi, ir ateinančius kelerius metus Lietuvos žmonių laukia ne ką mažesni išgyvenimo išbandymai. „Pasaulio rinkose šiemet rekordiškai išaugo maisto kainos, prognozuojamas naujas žaliavų kainų augimo etapas. Ką tai reiškia Lietuvai? Visų pirma, bendra infliacija bus gerokai aukštesnė, augs transportavimo išlaidos, brangs maisto produktai. Iš kitos pusės didės eksportas, lengviau bus surenkamas biudžetas. Tai šiek tiek turėtų atlaisvinti socialinę įtampą.

Kita vertus, Lietuva jau šiandien pasiekė tokį tašką, kad po truputį gyventojų lūkesčiai turėtų gerėti, turėtų augti atlyginimai, situacija darbo rinkoje taip pat neišvengiamai gerės. Perkamoji gyventojų galia bus vis dar paveikta aukštų kainų ir menkų galimybių. Bet po truputį vartotojų nuotaikos turėtų gerėti. Vis tik, iki to laiko, kol Lietuva atsistos ant kojų, namų ūkių dar lauks labai didelių iššūkių“.

Praėjus daugiau kaip pusmečiui jau galime patikrinti kai kurias bankininkės prognozes. Infliacija, regis, šiemet 3 kartus viršys pernykštę. Biudžetas iš esmės surenkamas vien tik PVM dėka (už tai ačiū infliacijos dėka nuolat augančioms kainoms). Situacija darbo rinkoje iš esmės negerėja. Apie atlyginimų kilimą - nė kalbos. O gerėjančius gyventojų lūkesčius ar kylančias vartotojų nuotaikas tikriausiai mato tik tie patys bankininkai, vėl pasiruošę kreditais apdalinti Lietuvos gyventojus (nes tokia komanda jau pasiekė juos iš skandinaviškų motininių bankų).

Artūras Černiauskas
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPKS) pirmininkas Artūro Černiausko teigimu, kas penktas iš 2 mln. dirbančiųjų tegauna minimalią algą, siekiančią 670 Lt po mokesčių. Tad kokią gi bendrą socialinę „išklotinę“ mes turime? Statistikos departamento duomenimis, šiemet užregistruota 2,162 mln. darbingo amžiaus gyventojų. Iš jų 20 proc., kaip jau minėjo profsąjungų lyderis, teuždirba minimumą, o dar 40 proc. samdomųjų (anot bankininkės) alga tesiekia apie 1 tūkst. Lt. Taigi, bendra suma ties išgyvenimo riba balansuojančių žmonių siekia net apie 1,3 mln.

Nepamirškime, beje, dar ir bedarbių. Tiesa, buvusi jų 300-tūkstantinė armija šiek tiek aptirpo, tačiau ir toliau siekia apie 250 tūkst. žmonių. Iš kurių tik dalis gauna šiemet gerokai apdrožtas bedarbių pašalpas, kurių neužtenka nei prasimaitinti, nei susimokėti už būsto komunalines paslaugas.

Tad kas gi lieka, atmetus iš bendro darbingo gyventojų amžiaus skaičiaus išvardintas grupes? Lieka apie pusė milijono (vos 20-25 proc. nuo viso skaičiaus) dirbančiųjų, kurie gali pasigirti daugiau ar mažiau pakenčiamu gyvenimo lygiu. Tai tik dar kartą paliudija, kad mes nepriklausome vakarietiškos visuomenės modeliui: ten tokių asmenų yra apie 60 proc., o vargšų bei turtingų yra daugmaž po lygiai - po 20 proc.

Dar nepamirškime, kad tie 2 mln. dirbančiųjų augina 539 tūkst. vaikų. Kurių išlaikymui, beje, taipogi kasdien reikia pinigų. Tad nieko nuostabaus, kai, pasak „Maisto banko“ direktorės Deimantės Žebrauskaitės, jau dirbantys žmonės išdrįsta praverti jos vadovaujamos organizacijos atstovybių duris: padėkite, nes nebeišmaitiname šeimų...

Pensininkų išlikimas taps pačių pensininkų reikalu?

Jei dirbantys asmenys gali susirasti antrą ar labiau apmokamą darbą ar pagaliau - emigruoti, tai mūsų pensininkų padėtis yra tikrai nepavydėtina. O jų ne tiek jau ir mažai - 627 tūkst. Iš jų tik nedidelė dalelė gali pasigirti gaunantys dar ir valstybinę pensiją ar rentą. O daugumos jų pensija tesiekia 800-1 000 Lt. Ką reiškia išgyventi su tokiomis pajamomis ir ar jos gali užtikrinti orią senatvę - paklauskite pačių pensininkų. Jei dar gyvi abu sutuoktiniai (vienam mirus, kasdieninis išgyvenimas tampa tikru išbandymu), tai, gerokai pasispausdami, jie susimoka komunalinius mokesčius už būstą (šildymas - baisiausias žodis jų leksikone), gali sau leisti nusipirkti pigiausio maisto ir - būtiniausių vaistų.

Maisto bankas
Rūbai, avalynė ar pagaliau atostogos jau seniai išbrauktos iš jų numatomų išlaidų sąrašo. Tai vakariečiai (tęsiant pradėtą analogiją) išėję į pensiją gali sau leisti pagaliau pamatyti pasaulį. Mūsiškiai gi dirba ir toliau, retkarčiais leisdami papildyti savo garderobą „naujienomis“ iš dėvėtų rūbų parduotuvės. O jei jau yra „visiškai“ nedirbantys pensininkai, tai dauguma iš jų vis tiek triūsia savo kolektyviniame sode. Kuriame pensininkų puoselėjamas natūralinis ūkis gerokai papildo jų skurdų kasdieninio maisto racioną.

Tad artėjantis šildymo sezonas gresia tikra stichine nelaime mūsų pensininkų trapiam finansiniam stabilumui. Tiesa, Vyriausybė su prezidente yra paruošusios jiems saldainiuką: kaip tik nuo kitų metų jiems bus pradėtos grąžinti nusavintos pensijos. Tik...niekas dar negali pasakyti: nuo kada tiksliai tai bus pradėta daryti ir - kokiomis apimtimis. Bet kokiu atveju jau dabar darosi aišku: tų gaunamų grąžinimų vargu ar užteks apmokėti gerokai išaugusias sąskaitas už šildymą. Daugiau niekas iš valdžios Olimpo neturi ką pasakyti keliasdešimt metų išdirbusiems žmonėms. O juo labiau - net prasižioti apie pensijų didinimą. Mūsų senjorai dar nemiršta iš bado, nesidegina protesto vardan prie Seimo ar prezidentūros - ir gerai.

Kodėl taip sparčiai Lietuvoje mažėja vaikų?

Kažkodėl niekas į tai neatkreipia dėmesio. O vertėtų. Štai 2001 m. vaikų ir paauglių (iki 14 m.) buvo 743 tūkst., 2006 m. - jau tik 614 tūkst., o pernai - vos 539 tūkst. Nieko sau: per dešimtį metų mūsų šalyje vaikų ir paauglių sumažėjo net 200 tūkst. Taip, gimstamumas Lietuvoje mažėja, tačiau - ne tokiais drastiškais mastais. Kokia tuomet priežastis? Matyt - emigracijoje. Juk po neseniai praėjusio gyventojų surašymo ir paaiškėjo, kad „kažkur prapuolė“ arti pusė milijono gyventojų. Aišku, niekur jie neprapuolė, o emigravo. Ten, kur bet koks šildymo, kitų paslaugų ar prekių pabrangimas nevirsta jų piniginėms dar viena stichine nelaime. Bent pirmąjį emigravimo dešimtmetį mūsų tautiečiai uždarbiauti į Vakarus išvykdavo vieni, be vaikų. Vėliau situacija ėmė kardinaliai keistis: dabar jau iš karto išvykstama šeimomis arba ten jau įsitvirtinę mūsų tautiečiai išsikviečia čia dar likusius šeimos narius. Todėl ir mažėja vaikų bei paauglių Lietuvoje.

Kokias iš to galima padaryti išvadas? Iš esmės negerėjant gyvenimui gimtinėje, vis daugiau mūsų valstybės piliečių kels emigracijos sparnus. O su jais - ir jų vaikai. Nes tik ten, Vakaruose galima tikėtis žmogaus orumą atitinkančio atlyginimo, o tuo pačiu - ir atitinkamos pensijos. Kas laukia su emigrantais tėvais išvykusių vaikų - numanyti nesunku. Kas lieka čia? Valstybės tarnyboje pusiau pakenčiamą algą gaunantys asmenys, pusiau šešėliniame versle (kas kelinta įmonė bent dalį algos moka vokeliuose) dirbantys žmonės ir...pensininkai. Nes jiems išvykti nėra kur