Pirminį projektą parengė teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus sudaryta darbo grupė. Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose daugeliu atveju yra įtvirtinti vieni aukščiausių vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, tačiau šiuo metu tik nedidelė dalis vartotojų realiai pasinaudoja įstatymuose numatytomis jų teisių apsaugos priemonėmis. Strategijoje siekiama subalansuoti atotrūkį tarp esamo reguliavimo ir realaus teisinių priemonių taikymo.
Teisingumo ministro R. Šimašiaus teigimu, galimybė pasiūlyti vartotojams daugiau bei įvairesnių prekių ir paslaugų, kuomet verslo įėjimo į rinką nevaržo nebūtini veiklos apribojimai ar neadekvati administracinė našta, taip pat yra ne mažiau svarbi nei užtikrinti, kad ginčas tarp pirkėjo ir pardavėjo būtų išspręstas greitai ir efektyviai. Sudarius sąlygas vartotojams rinktis iš daugiau, jie gali patys žymiai efektyviau įvertinti siūlomų prekių ar paslaugų kokybę bei įsigyti jas už konkurencingą kainą.
Deja, šiandien netrūksta tokių ribojimo pavyzdžių. Tarkim, įvairūs, tarp jų skirti ir vartotojų labui, apribojimai, prie kurių ypač sunku prisiderinti smulkiam verslui, šiandien lemia itin vangią internetinę prekybą (pirkti internetu iš užsienio šalių šiandien linkę vos 3 proc. vartotojų). Netrūksta ir tokių buitinių pavyzdžių, kai rašomi taisyklių traktatai, kaip užtikrinti sanitarines sąlygas vaikų žaidimo aikštelėms šalia prekybos centrų, visiškai nesusimąstant, kad tai gali tik pribaigti ir tas keletą dar likusių, o ne skatinti jas plėsti. „Esamą požiūrį būtina keisti ir diegiant įvairias vartotojų apsaugos priemones užtikrinti, kad būtų galvojama ar tai iš esmės nepasunkins teikiamų paslaugų ar prekių pasiūlos ir neapribos esminės vartotojo teisės – rinktis“, - ministerijos pranešime cituojamas ministras.
Kitas svarbus klausimas - vartotojų teisių gynimo mechanizmo efektyvumas. Šiuo metu, deja, Lietuva užima paskutinę vietą tarp ES valstybių pagal pasitikėjimą vartotojų teisių apsaugos instrumentais. Mūsų šalyje vartotojų teisių apsaugos institucijomis pasitiki vos 37 proc., verslininkais – 45 proc., o vartotojų asociacijomis – 49 proc. Siekiant keisti situaciją, būtina skatinti verslininkus kurti savo ginčų su vartotojais sistemas, kurios leistų greitai ir nesikreipiant į teismus išspręsti nesutarimus. Strategijoje taip pat numatyta siekti veiksmingesnio vartotojų ginčų nagrinėjimo valstybinėse institucijose ir įtvirtinti vienpakopes vartotojų skundų nagrinėjimo procedūras bei tokių institucijų priimtų sprendimų privalomumą tam tikrose vartotojų teisių apsaugos srityse.
Kartu būtina užtikrinti, kad vartotojo teisės būtų ginamos ne tik tuomet, kai jis perka prekes ar paslaugas iš verslininko, bet ir tuomet, kai jas gauna iš valstybės institucijų. „Šiuo metu tokiu atveju, jei žmogus nepatenkintas valstybinės ligoninės ar mokyklos paslaugomis, jis nėra laikomas vartotoju ir negali ginti savo teisių taip, kaip tai gali daryti pirkdamas privačias sveikatos priežiūros ar kitas paslaugas. Tokių išimčių, kurios ne tik atima iš vartotojų galimybę reikalauti kokybiškų paslaugų, bet ir sudaro nelygias konkurencines sąlygas verslui, turi nelikti“, - sako R. Šimašius.
Strategijoje taip pat numatoma, kad efektyviam vartotojų teisių gynimui būtina įtvirtinti galimybę pareikšti grupės ieškinį, taip pat daugiau dėmesio skirti vartotojų švietimui, aktyviau į šį procesą įtraukiant nevyriausybines organizacijas bei apie vartotojų teises mokant mokyklose. Atitinkamai numatoma įtvirtinti ir priemones, kurios užtikrintų, jog vartotojai negalėtų piktnaudžiauti savo teisėmis.
Strategijoje mato ydų
Kreipęsi, kurį pasirašė Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija, Lietuvos vartotojų institutas ir Lietuvos vartotojų asociacija teigiama, kad strategija atitolina skundų dėl nekokybiškų statybos darbų nagrinėjimo priskyrimą konkrečiai institucijai.
Taip pat, pasak kreipimosi autorių, strategijoje nieko nekalbama apie vieną iš pagrindinių vartotojų teisių – teisę į ekonominių interesų apsaugą. Kadangi vartotojų ekonominių interesų, labai glaudžiai susijusių su socialinėmis teisėmis neįpareigota ginti jokia Lietuvos valdžios ar savivaldos institucija, būtina numatyti saugoti ne tik vartotojų teises siaurąja prasme, bet ir vartotojų ekonominius interesus bei siekti, kad pagrindinių maisto produktų, energijos paslaugų kainos būtų prieinamos eiliniam žmogui.
Valstybės institucijų sprendimai dėl vartotojų skundų lieka rekomendaciniai, o ne privalomi, nežiūrint to, kad didelė dalis verslininkų jų nevykdo, dėl ko vartotojai patiria nuostolių, gaišta laiką rašydami skundus ir laukdami atsakymų bei puoselėdami iliuzijas, kad jų kaip vartotojų teisės bus apgintos.
Strategija nenumato pakankamo dėmesio vartotojų švietimui: išskiriama per mažai sričių, kuriose vartotojai turėtų būti šviečiami 2011-2014 metų laikotarpiu, nepakankamai išgrynintos vartotojų švietimą vykdančių institucijų ir organizacijų funkcijos.
Strategija konstatuodama, kad joje numatytos priemonės bus finansuojamos iš institucijoms skirtų valstybės biudžeto asignavimų, neįvardina kiek kainuos jos įgyvendinimas. Dėl šios priežasties bus neįmanoma įvertinti jos įgyvendinimo efektyvumo bei numatytų priemonių veiksmingumo, tokiu būdu sudarant galimybes likti tuščia šūkių apie efektyvų vartotojų teisių gynimą, deklaracija.
