Kas laukia grįžtančiųjų į Lietuvą?

Lietuva neturi naudingųjų gamtos išteklių, tad visais laikais didžiausia vertybė buvo žmonės. Tačiau pamažu netenkame jos – per 20-metį jau emigravo pusė milijono gyventojų. Ir didžiąją jų dalį sudaro jaunimas, gyvenimą gimtinėje išmainęs į naujų galimybių paiešką svečiose šalyse.

Lietuvos jaunuomenės emigracija yra intensyviausia Rytų Europoje. Grįžta tik labai nedidelė dalis išvykusiųjų. Ar jie vis dar laukiami mūsų šalyje? Ar jie gali tikėtis, kad įgytos žinios bus čia įvertintos? Į šiuos ir kitus jaunimo migracijos klausimus liepos 5 d., Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo (PLEF) jaunimui skirtos dienos metu, bandys ieškoti atsakymų po studijų ir sėkmingų darbų užsienyje į Lietuvą sugrįžę jauni žmonės – tikintys, kad šiuo metu gimtinei jų patirtis ypač reikalinga.

Ar tikrai žolė svetur žalesnė?

Julius Paplauskas, ekonomikos ir finansų bakalauro diplomą įgijo Jorko Universitete, Jungtinėje Karalystėje. Baigęs mokslus jis grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie projekto „Renkuosi mokyti“ dalyvių. Dabar J. Paplauskas yra Šiaulių Didždvario gimnazijos ekonomikos ir matematikos mokytojas, tad su esamomis realijomis susipažinęs bene geriausiai – dauguma jo mokinių, ką tik išlaikiusių paskutinius brandos egzaminus, jau planuoja savo studijas užsienyje.

Ir tai suprantama – užsienio universitetai jaunus žmones traukia dėl įvairių galimybių, kurių jie galbūt neturėtų pasilikę Lietuvoje. „Vien tai, kad kitose šalyse universitetai bendradarbiauja su industrinėmis kompanijomis ir organizacijomis, kurios ne tik mielai įdarbina studentus, bet ir keičiasi su universitetais informacija apie rinkos aktualijas bei ateities tendencijas – suteikia pridedamosios vertės, – teigia PLEF dalyvė architektė urbanistė Agnė Selemonaitė, baigusi magistro studijas Jungtinėje Karalystėje. – To Lietuvoje dar nėra, tad nenuostabu, kad baigusieji aukštąsias mokyklas jaučia didelį atotrūkį tarp to, ko mokoma universitetuose, ir to, kas vyksta darbo rinkoje.“ Pasak jos, labai skiriasi ir akademinės bendruomenės tarpusavio bendravimas – svetur dėstytojai studentus labiau skatina ir palaiko nei Lietuvoje. „Turbūt negalima labai kaltinti Lietuvos dėstytojų, kurie į studentus žiūri iš aukšto – tokia hierarchija grįsti daugelis visuomeninių santykių Lietuvoje, – pastebi A. Selemonaitė. – Džiugina, kad šiuo metu tokie santykiai tikrai keičiasi. Manau, kai mūsų visuomenė bus brandi, natūraliai ims keistis ir akademinė bendruomenė.“

Pasak kito PLEF dalyvio – Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos prezidento Kęsto Pikūno, negalima sakyti, kad užsienio šalys traukia mūsų jaunimą vien kokybiškomis studijomis. „Pasirinkimą išvykti lemia daug dalykų: naujos galimybės, savirealizacijos poreikis, noras mokytis ir užsidirbti, galų gale – siekis patirti naujų įspūdžių ir pamatyti pasaulį, – sako K. Pikūnas. – Manau, jaunimas net nesusimąsto, kas jo laukia išvykus, tiesiog tai yra amžiaus tarpsnis, kai galima leisti sau bandyti, klysti ir mokytis iš klaidų.“

Vis dėlto jauni žmonės studijas užsienyje turėtų rinktis tik įsitikinę, kad analogiškų negaus Lietuvoje. „Visame pasaulyje daug universitetų, kurie save puikiai pateikia, tačiau iš tiesų mokymasis juose gali būti tik laiko ir pinigų švaistymas,“ – teigia A. Selemonaitė. Norintiems tiesiog įgyti kultūrinės patirties jaunoji architektė pataria pasinaudoti Lietuvos universitetų siūlomomis mainų programomis. Pasak jos, ir mūsų šalyje įgytos žinios gali būti labai vertingos. „Nepaisant Lietuvos švietimo sistemos trūkumų, universitete gavau stiprius profesinius pagrindus bei daug faktinių žinių, kurios buvo neįkainojamos tęsiant studijas bei dirbant užsienyje, – pabrėžia A. Selemonaitė. – Manau, pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir užsienio universitetų yra tas, kad Lietuvoje esi išmokomas apie ką galvoti, o užsienyje – kaip galvoti.“

Ilgesys niekada neblėsta

Sprendimas grįžti į Lietuvą yra labai individualus. „Tam įtakos turi ne tik profesiniai siekiai, bet ir individo asmeniniai tikslai ir socialiniai ryšiai, – pastebi A. Selemonaitė. – Dažnam išvykusiam į užsienį mokytis nutinka taip, kad po penkerių metų buvimo svetur jau ir nebėra pas ką grįžti – nutrūksta užmegzti ryšiai, nutolsta draugai. Tokiu atveju nelieka esminio skirtumo – ar grįžti į Lietuvą, ar likti toje šalyje, kurioje mokeisi, ar išvis važiuoti į dar kitą šalį.“

Vis dėlto dalis jaunųjų lietuvaičių svečioje šalyje jaučia nepraeinantį tėvynės ilgesį. Kalbėdamas apie tai, kas jį paskatino po studijų grįžti į Lietuvą, J. Paplauskas sako: „Visų pirma, žmones namo pargena stiprus tėvynės ilgesys ir suvokimas, kad čia yra galimybė kurti sau šviesią ateitį ir prisidėti prie bendros Lietuvos gerovės. Atsiradus galimybei dirbti mokytoju Lietuvoje, ilgai nedvejodamas nusprendžiau grįžti – norėjau pasidalinti patirtimi su jaunesniais žmonėmis, padėti jiems išsiugdyti pilietiškumo jausmą.“ Žinoma, dalis lietuvių grįžta genami ne tėvynės ilgesio, bet praktinių sumetimų – užsienyje neranda darbo, nesugeba prisitaikyti prie kitos kultūros ir pan.

Grįžtantys lietuvaičiai turi pasistengti – Lietuvoje darbo rinka maža, gaunamų pasiūlymų yra nedaug, o ir tie nėra tokie patrauklūs, kaip užsienyje. Be to, daug darbdavių į ateitį žiūri trumparegiškai ir reikalauja neįmanomų dalykų, pavyzdžiui, nori, kad ką tik studijas universitete baigęs žmogus jau turėtų kelerių metų darbo patirties. Mūsų šalyje daug biurokratinių, politinių bei socialinių suvaržymų, kurie trukdo laisvai save realizuoti, tačiau taip nutinka ir užsienyje. „Net Jungtinėje Karalystėje, bandydama įdiegti kitose Europos šalyse sėkmingai funkcionuojančias naujoves, sulaukiu reakcijos, kad „visa tai tinka ten, bet ne pas mus“,“ – sako A. Selemonaitė.

Po truputį atsiranda vis daugiau inovatyvių žmonių, gebančių įžvelgti savo ateities galimybes Lietuvoje, rasti spragas rinkoje ir sėkmingai jas užpildyti, trūkumus verčiant privalumais. Be to, vis daugiau įmonių pradeda vertinti užsienio patirties turinčius specialistus. „Lietuvoje jau yra darbdavių, galvojančių apie savo veiklos ilgalaikę perspektyvą, todėl suvokiančių, jog svarbiausi yra darbuotojo bendrieji gebėjimai bei kompetencijos – kūrybiškumas, gebėjimas greitai mokytis, kritiškai vertinti, lyderystės gebėjimai, – sako J. Paplauskas. – Tokie darbdaviai siūlo geras finansines sąlygas sugrįžtantiems ir sudaro galimybes kopti karjeros laiptais Lietuvoje“.

Pasak K. Pikūno, vis dėlto esamos situacijos nereikėtų suabsoliutinti. „Aš pats Jungtinėje Karalystėje gyvenu jau 11 metų ir niekur nesijaučiu taip gerai, kaip Lietuvoje, – sako Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos prezidentas. – Svarbu nesikoncentruoti vien ties neigiamais dalykais ir visada atminti, jog Lietuvai tik geriau, jei jauni žmonės – tiek grįžę, tiek gyvenantys svetur – mielai dalinasi savo patirtimi bei žiniomis.“

Jaunimo užsienyje įgyta patirtis Lietuvoje gali būti vertinama pagal įvairius kriterijus – tiek objektyvius, tiek subjektyvius, tačiau, svarbiausia, K. Pikūno nuomone, ką gali padaryti ir mūsų valdžios atstovai, ir verslo įmonės – sudaryti sąlygas jauniems žmonėms grįžti ir būti čia išgirstiems.