Nesuinteresuoti
Daugelis nedirbančių ar oficialiai gaunančių mažas pajamas gyventojų turi teisę į lengvatas: kompensaciją už šildymą, vandenį, nemokamą mokinių maitinimą mokyklose ir pan.
„Taip iš socialinių išmokų ir lengvatų susikuriama finansinė nauda neretai paskatina nedirbti, todėl vis dažniau atsiranda tokių žmonių, kurie nusprendžia paaukoti tuos kelis procentus didesnių pajamų dėl daugiau laisvo laiko, kurio turi nedirbdami. Tai patvirtina ir Darbo biržos atlikta apklausa: 27 proc. registruotų bedarbių nėra suinteresuoti gauti darbą“, – sako Odeta Bložienė, banko „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje.
Anot ekspertės, tokia situacija susiklostė dėl to, kad išlaidos socialinėms pašalpoms nuo 2005-ųjų iki pat 2009 m. Lietuvoje augo beveik tiek pat, kiek vidutinis darbo užmokestis, o 2008 m. – netgi gerokai sparčiau: vidutinis darbo užmokestis po mokesčių paaugo kiek daugiau nei 22 proc., o socialinių pašalpų išlaidos vienam gavėjui – beveik 49 proc. Norint pakeisti situaciją, reikėtų didesnį dėmesį skirti dirbančiųjų gerovei, sąlygų gerinimui.
Problema – per maži atlyginimai?
Atrodo, kad akivaizdus problemos sprendimas yra padidinti vidutinius atlyginimus. Tačiau banko vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia, kad atlyginimų didėjimas neturi priklausyti nuo socialinių pašalpų dydžio ar infliacijos šalyje.
Pasak N.Mačiulio, atlyginimų augimą pirmiausia turi nulemti darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė. „Vidutinis atlyginimas Lietuvoje 2004–2008 m. didėjo trigubai greičiau nei darbo našumas. Dėl to šalies įmonės prarado konkurencingumą, susidarė didžiulis užsienio prekybos deficitas, atsidūrėme gilioje recesijoje. Kita vertus, šiuo metu Lietuvoje darbo našumas siekia 57 proc. ES vidurkio, o atlyginimų lygis – tik 48 proc. ES vidurkio“, – teigė ekonomistas.
Nedarbo spąstų problema reikalauja visos „Sodros“, o ne tik pensijų sistemos reformos.
Eksperimentai pavojingi
N.Mačiulis mano, kad socialinės įmokos ir vėliau gaunamos išmokos turėtų būti susietos. Dideles pajamas gaunančių šalies gyventojų socialinės įmokos yra neribotos, neturi „lubų“, tačiau išmokos yra griežtai apribotos gana žemame lygyje. Viena išeitis yra atsisakyti visų išmokų „lubų“, t. y. socialinės, motinystės, nedarbo pašalpos turi tiesiogiai priklausyti nuo darbingo laikotarpio metu sumokėtų įmokų.
Kita išeitis – apriboti socialines įmokas (nustatyti maksimalią įmokos ribą, kokią jau turi kai kurios profesinės grupės) ir socialinių išmokų trukmę.
Pasak ekonomisto, šiuo metu didesnė problema yra ne socialinių išmokų dydis, o neadekvati jų trukmė, kuri darbingus žmones paverčia nemotyvuotais išlaikytiniais, ilgainiui prarandančiais norą dirbti. Ekonominių nuosmukių laikotarpiais turi atsirasti valstybės remiami darbai, leidžiantys bedarbiams neužsisėdėti namie.
Minimalaus atlyginimo didinimas paskatintų bedarbius susirasti darbą, tačiau gali apsunkinti naujų darbo vietų kūrimą. Kai šalyje yra 17 proc. nedarbas, eksperimentavimas gali būti pavojingas. Pvz., Latvija neseniai padidino minimalų mėnesinį atlyginimą bei kelis mokesčius, bet tai neturėjo teigiamos įtakos gyventojų lūkesčiams ir verslo aplinkai.
