Turbūt dar ilgai gyvuos prisiminimas apie paniką, apėmusią pasaulį po Černobylio AE sprogimo Ukrainoje. Teigiama, kad avarijos metu į orą išlėkė apie 118 t radioaktyviųjų medžiagų, 3,2 milijono žmonių buvo apšvitinti ir susirgo radiacijos sukeltomis ligomis. Per vienerius metus mirė apie 2 tūkst. nelaimės padarinius tvarkiusiųjų. Dalis radioaktyviųjų medžiagų nusėdo ir Lietuvoje, ypač Varėnos rajono miškuose. Tuomet ir susigūžėme nuo minties, kad turime pašonėje uždelsto veikimo bombą – Ignalinos atominę elektrinę (IAE), kurios pirmas reaktorius buvo paleistas vos prieš trejus metus iki tragedijos (1983 m.), o antras – dar nenuslopus baimei (1987 m.). Abu šie reaktoriai – RBMK tipo, kaip ir Černobylio AE.
Pasak Fizikos instituto direktoriaus Vidmanto Remeikio, Černobylio AE avarija šio tipo reaktoriams padarė savotišką meškos paslaugą. Jie buvo smarkiai patobulinti. Tačiau Europa nepagydomai susirgo „Černobylio sindromu“. „Didžiausia IAE uždarymo šalininkė – Prancūzija, kurioje tris ketvirtadalius energijos gamina branduoliniai reaktoriai. Jei pasikartotų panaši avarija, Prancūzijos visuomenė pareikalautų jų atsisakyti“, – mano V. Remeikis. Didžiausias RBMK reaktoriaus trūkumas vakariečiams – kad jis neturi korpuso ir apsauginio gaubto, nelaimės atveju sulaikančio spinduliavimą.
Todėl 1992 m. septynios įtakingiausios Europos šalys nusprendė, kad tokie reaktoriai nesaugūs. Šis sprendimas tapo ultimatumu Lietuvai, pareiškusiai norą būti ES nare. Derybose sutarta iki 2005 m. uždaryti pirmąjį IAE bloką, o iki 2009 m. – antrąjį. ES įsipareigojo padengti visas išlaidas, susijusias su elektrinės saugumu ir uždarymu (tai kainuos apie 1 mlrd. eurų). Į elektrinę jau investuota apie 800 mln. Lt. Jos saugumu dabar neabejoja net užsienio ekspertai (šie reaktoriai jau labiausiai ištyrinėti pasaulyje), tačiau galutinis sprendimas nesikeičia.
Pavojingiausia, bet švariausia
Pasak Valstybinės branduolinės energijos saugos inspekcijos (VATESI) Saugos įvertinimo skyriaus vedėjo Michailo Demčenkos, branduolinė pramonė nuo kitų šakų skiriasi tuo, kad visos atliekos čia griežtai kontroliuojamos. Tiesa, būta visko – radioaktyviomis atliekomis iki šiol pripildytas karjeras prie Visagino, o žmonės šias atliekas dar neseniai naudojo kaip trąšas. Distiliuotas vanduo iš elektrinės, kol nebuvo nustatyta, kad jis radioaktyvus, keliavo į laboratorijas. Tačiau skrisdami per Atlantą į JAV gauname žymiai didesnę radiacijos dozę nei per visą gyvenimą nuo IAE, o radiacinis fonas Ignalinoje daug mažesnis negu Vilniuje (Ignalinoje 8–9, Vilniuje 10–15 rentgenų per valandą).
Miestuose stūkso didžiulės betono, kurio sudėtyje daug natūralių radioaktyviųjų medžiagų, sankaupos. „Tam tikras radionuklidų kiekis iš elektrinės vis dėlto patenka į orą ir į vandenį, tačiau šiems „išmetimams“ nustatytos griežtos normos. Prieš tai elektrinė turi pateikti svarią priežastį, kodėl tai būtina. Per parą gali būti išmetama ne daugiau kaip 1 proc. viso leistino metinio radionuklidų kiekio, o per ketvirtį – ne daugiau kaip 25 proc. Beje, pernai į atmosferą buvo išmesta vos apie kelias viso leidžiamo metinio kiekio procentų dalis. Išmetimų mažėjimą lemia ir naujų saugos sistemų įdiegimas. Reali dozė, kurią pernai gavo šio rajono gyventojai, buvo 1000 kartų mažesnė už leistiną“, – teigia Radiacinės saugos centro priežiūros ir kontrolės poskyrio vedėjas Gintautas Klevinskas.
Beje, branduolinė energija turi vieną neginčijamai gerą savybę – kol kas ji pati ekologiškiausia. Todėl kai kurie mokslininkai teigia, kad Lietuva, atsisakiusi atominės energetikos, nesugebės atitikti aplinkosauginių ES reikalavimų.
Ką darysime su atliekomis?
IAE direktorius Viktoras Ševaldinas mano, kad darbas IAE vyks iki 2030 m. Sustabdžius reaktorių, penkerius metus iš jo bus šalinamas kuras ir tik tuomet prasidės demontavimo darbai. Ilgalaikės saugyklos kurui bus paruoštos 2007 m. ES įsipareigojusi vien 2004–2006 m. IAE reikmėms skirti apie 983 mln. Lt. Pinigai skiriami tik elektrinės sustabdymui ir išmontavimui. Ką daryti su panaudotu kuru, kurio, kaip teigiama, bus apie 4 tūkst. tonų, Lietuvos vyriausybei po 50 m. (tokiam saugojimo laikui pritaikytos saugyklos), ko gera, teks spręsti pačiai. Šiuo metu panaudotas branduolinis kuras saugomas vandens baseinuose. Pakankamas vandens storis užtikrina, kad radioaktyviosios medžiagos nesklistų į aplinką.
Specialistai tikina, kad panaudotas kuras dėl savo struktūros nekelia sprogimo grėsmės, o brangi saugojimo įranga atitinka aukščiausius pasaulinius standartus. Numatyta, kad konteineriams grėsmės nesukeltų ir netoliese nukritęs lėktuvas, ir žemės drebėjimas. O ką vėliau daryti su šiuo kuru, dar tebesvarstoma visame pasaulyje – šios atliekos niekur galutinai nepalaidotos. Tikimasi, kad per 50 m. technologijos pasaulyje taip patobulės, jog bus rastas būdas saugiai palaidoti atliekas. Kol kas kalbama apie geologines saugyklas giliai po žeme. „Pagaliau vystantis technologijoms tai, kas dabar suprantama kaip atliekos, gali tapti vertinga žaliava, taigi ateityje mums galbūt pavyks parduoti šį panaudotą branduolinį kurą. Net jei parduotume su minuso ženklu, t. y. primokant, kad jį paimtų, vis tiek būtų pigiau, negu laidoti patiems“, – svarsto Lietuvos Ūkio ministerijos Branduolinės energetikos ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo departamento direktorė Birutė Teškevičienė.
Prestižas ar būtinybė?
Įstojus į ES, ne vienas politikas prašneko apie tai, kad IAE veikimo laiką galima pratęsti. Šiaip ar taip būti branduolinės energetikos valstybe šių naujausių technologijų laikais – savotiškas prestižas. Tačiau specialistai turi daug mažiau vilčių, kad pavyks išsiderėti nuolaidų. Nors įdiegtos sistemos tai leistų padaryti, į pasiruošimą uždarymui jau investuotos didžiulės pinigų sumos. Pagaliau elektrinė vis tiek tarnautų tik iki 2015 m., geriausiu atveju – dešimtmečiu ilgiau (V. Ševaldino paskaičiavimais). Ar pajėgtume ją uždaryti savo lėšomis? „Mes esame labai įsipareigoję ES, – aiškina B. Teškevičienė. – Kad nebūtų nutrauktas finansavimas, negalime keisti daugybės techninių detalių, aptartų derybose“.
Vis dėlto užtikrinti šių iš Rusijos paveldėtų reaktorių saugumą, anot departamento direktorės, pavyko. Beje, vienuolika tokių reaktorių Rusijoje dar sėkmingai tebeveikia. Neturi pretenzijų reaktoriams ir VATESI. „1992 m. apie šiuos reaktorius dar nieko nežinojome. Išanalizavus jų trūkumus ir teigiamas savybes paaiškėjo, kad viskas nėra taip jau blogai. Žinoma, po 20 m. jie bus moraliai pasenę: technologijos sparčiai tobulėja, galvojama apie kur kas patikimesnius reaktorius. Tik klausiame, ar mums to reikia, – samprotauja V. Remeikis. – Nors IAE šiuo metu Lietuvai tiekia 80 proc. elektros, mūsų energetinis ūkis sukurtas didesniems – Sovietų Sąjungos poreikiams, o visu pajėgumu dabar neveikiančios kitos elektrinės galėtų gaminti 4 kartus daugiau energijos. Jeigu statysime naują branduolinį reaktorių, elektra neišvengiamai brangs“.
Energijos bado nebus
Pasak Lietuvos energetikos instituto Tarybos pirmininko Eugenijaus Ušpuro, net uždarius abu IAE blokus, energijos poreikis Lietuvoje būtų patenkintas maždaug iki 2020 m., o per tą laiką reikės nuspręsti, ką daryti toliau. „Pasaulyje branduolinė energija sudaro 16 proc., o 2020 m. ji turėtų sumažėti iki 12 proc. Senųjų elektrinių eksploatavimas pamažu baigiasi, tačiau naujus blokus šiuo metu stato tik suomiai ir korėjiečiai. Pasaulis skaičiuoja pinigus“, – teigia pašnekovas. Tiesa, yra ir tokių nuomonių, esą jeigu ir po 10 m. gaminsime tiek pat energijos, nuo ES valstybių atsiliksime net 2 kartus.
Jo kolega, Lietuvos energetikos instituto direktorius Jurgis Vilemas priduria, jog branduolinės energijos ims mažėti ir dėl to, kad organinis kuras, kurio kol kas yra pakankamai, pigesnis. Atominė energetika negali su juo konkuruoti. Pašnekovas neslepia, kad elektros energija gali nežymiai brangti, tačiau tikrai ne dėl IAE uždarymo (jei kainai neturėtų reikšmės kiti veiksniai, ji po pirmojo bloko uždarymo net nukristų). Jo nuomone, nėra prasmės kalbėti ir apie naujas statybas: „Kol kas reikia viską „išspausti“ iš to, ką turime. O vėliau gal verta pasekti pavyzdžiu latvių, kurie elektros energiją importuoja ir nė neketina statyti rimtos elektrinės pas save. Šiuo metu importinė energija pigiausia: ir mes savąją eksportuojame pigiau, negu parduodame saviems“.
Šiuo metu 13-oje iš 25 ES narių yra 155 branduoliniai reaktoriai. AE čia gamina 35 proc. elektros energijos, 29 proc. jos gaunama iš anglies, 15 proc. – iš dujų. Ypač populiari branduolinė energetika Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Belgijoje (atominės elektrinės gamina daugiau nei pusę elektros energijos, o vidutinis reaktoriaus amžius – apie 22 m.), Šveicarijoje (antra vieta po hidroenergetikos, vidutinis reaktoriaus amžius – apie 23 m.). Užsienio šaltinių duomenimis, prieš pasiekdama dabartinį lygį, branduolinė energija ES gana sparčiai augo (1991–2001 m. padidėjo net 19 proc.).
Ir nors vis dažniau pasigirsta kalbos, kad turi būti naudojami ir kiti ypač ekologiški energijos šaltiniai, užsienio specialistai netiki, jog Europa galės patenkinti savo didėjančius poreikius be branduolinės energetikos, todėl itin svarbu užtikrinti šios pramonės saugumą. Beje, po teroro aktų JAV dėmesys saugos kultūrai padidėjo praktiškai visose gyvenimo srityse: stengiamasi mažinti žmogaus veiklos įtaką techniniams procesams. Atominė elektrinė savo eksploatavimo pabaigoje turi būti tokia pat saugi, kaip ir pradžioje. Šiuo metu IAE net saugesnė.
