Bedarbių armiją retinantys darbo biržų darbuotojai teisinasi, kad dalis socialinių pašalpų gavėjų yra praradę motyvaciją dirbti. O ekspertai, nevyriausybinių organizacijų atstovai sako, kad žmones palaužia ir iš pašalpų gyventi verčia ne tik nedarbas, bet ir į skurdą stumiantys minimalūs atlygiai.

Vieniems optimizmas, kitiems – kartėlis

Lietuvos darbo birža konstatuoja svarbius pokyčius darbo rinkoje: kovo pabaigoje pirmą kartą po beveik metus trukusio laikotarpio bedarbių skaičius neperkopė 300 tūkstančių ribos. Džiaugiamasi, kad nuo metų pradžios naujų darbo vietų įregistruota dviem trečdaliais daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį.

Lietuvos darbo biržos direktorius Mindaugas Petras Balašaitis sako, kad gerėjančioms darbo rinkos tendencijoms neabejotinai turi įtakos darbo biržos dėmesys bedarbiams.

Toks darbo biržos optimizmas bedarbio statuso netekusiems žmonėms atrodo kaip pasityčiojimas. Jie sako savo kailiu patyrę, kad nedarbo lygį gerina ne tik darbo rinkos pagyvėjimas ir nauji darbo pasiūlymai. Žmonės piktinasi, kad iš bedarbių gretų jie metami pasiūlius tokias darbo sąlygas, kuriomis jie negali dirbti.

Šeštą dešimtį baigiantis panevėžietis iš bedarbių sąrašo buvo pašalintas dėl to, kad atsisakė darbo, po kelias savaites trunkančio komandiruotėse Mažeikiuose. Vyriškis motyvavo, kad neturi, kam palikti ligoto 90 metų tėvo, ir darbdavio prašė galimybės komandiruotėse dirbti trumpiau.
Tačiau tai netiko darbdaviui, kuris pažymoje įrašė, kad panevėžietis negali dirbti siūlomo darbo dėl šeimyninių aplinkybių. Vyriškis tikėjosi, kad šis motyvas bus svarus ir jam bus pasiūlytas kitas darbas. Bet Panevėžio darbo biržos darbuotojai pareiškė, kad tėvo priežiūra – ne priežastis atsisakyti darbo, ir išbraukė jį iš bedarbių sąrašo.

Iš darbo biržos pašalintas vyriškis liko be pragyvenimo šaltinio – pašalpos, kompensacijų ir socialinių garantijų. Jei neras darbo, bedarbiu registruotis galės tik po pusmečio, o pašalpą ir kompensacijas gauti – tik po metų. Mat bedarbiui priklausanti parama ir lengvatos pradedamos mokėti darbo biržoje išbuvus ne trumpiau kaip 6 mėnesius.

Po skandalo grąžino bedarbės statusą

„Mūsų šalyje žmonės nemylimi ir negerbiami. Juk darbo biržos paskirtis – padėti rasti žmogui tinkamą darbą atsižvelgiant ir į jo šeimynines aplinkybes. Kur tam vyriškiui dėti seną ligotą tėvą?! Įspūdis toks, kad duotas nurodymas pagerinti skaičius, ir darbo biržos automatiškai tai daro. Negi niekas nesusimąsto, kad tokiu būdu pagerinus nedarbo statistiką pablogės kiti rodikliai – savižudybių, nusikaltimų“, – kartėlio neslėpė Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus vadovė Marija Zabulionienė.

Socialiai remtinus žmones globojančiai gydytojai neseniai teko pagelbėti iš bedarbių sąrašų išbrauktai jaunai moteriai, auginančiai du mažamečius vaikus. Pamaininio valytojos darbo atsisakiusiai panevėžietei darbo birža užtrenkė duris. Tačiau įsikišus ją globojančiai organizacijai, moteriai buvo grąžintas bedarbės statusas.

„Kur mamai dėti du darželinukus, kai jai siūlomas darbas nuo 6 valandos ryto?! Netiesa, kad žmonės nenori dirbti. Ši moteris dabar turi kitą darbą, veda vaikus į darželį ir tuo džiaugiasi. Jai padėjome, tačiau kiek dar žmonių išmesta iš darbo biržų neįsigilinus į aplinkybes“, – apmaudavo M.Zabulionienė.

Rado būdą nedarbui mažinti

Panevėžio darbo biržos direktorius Viktoras Trofimovas ginasi, kad šiemet bedarbių išbraukiama ne daugiau nei pernai. Kas mėnesį bedarbio statuso netenka 200–250 gyventojų. Iš sąrašo esą šalinama dėl rimtų priežasčių. Aplinkybės įvairios – ligos, šaukimas į karo tarnybą, nustatytos tvarkos nesilaikymas, atsisakymas pasiūlyto darbo.

„Dalis bedarbių, ypač jaunimas, ieško ir nori darbo. Kita dalis bedarbių greičiausiai verčiasi nelegalia veikla ir gauna pašalpas, lengvatas. Tačiau kai kurie bedarbiai visai nenori dirbti, o gyventi tik iš valstybės paramos“, – dėstė V.Trofimovas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) praėjusių metų liepos pabaigoje ėmėsi priemonių, kaip sumažinti sparčiai augantį bedarbių skaičių. Sugriežtinus Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašą, tapo paprasčiau retinti bedarbių armiją.

„Vienas būdų, kaip būtų galima spręsti esamą problemą, yra skirtumo tarp išmokų ir darbo užmokesčio didinimas. Tačiau verslas dar nėra pakankamai atsigavęs, kad galėtų pastebimai pakelti algas visiems darbuotojams, o socialinių išmokų mažinimo klausimas nėra ir negali būti svarstomas. Mes pasirinkome kitą būdą: jei žmogus be pateisinamos priežasties atsisako darbo pasiūlymo, jis išbraukiamas iš bedarbių sąrašo“, – aiškino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas Marius Petrauskas.

Kaip informuoja Lietuvos darbo biržos specialistai, Užimtumo rėmimo įstatymas nenumato, kad darbo birža, siūlydama darbą, turi atsižvelgti į šeimynines aplinkybes. Tačiau teritorinių darbo biržų specialistai esą stengiasi to paisyti.

Nenori dirbti už dyką

„Mūsų valstybei naudinga vergų armija. Jei bedarbio pašalpa ir kompensacijos susidaro didesnės nei minimalus atlyginimas, tai ir pats darbščiausias bei sąžiningiausias žmogus neis dirbti. Mūsų žmonėms nenorima mokėti už darbą“, – apgailestavo M.Zabulionienė.

Gydytoja negali be emocijų kalbėti apie skurde atsidūrusias šeimas, pavienius gyventojus. „Tiek jų, kiek pastaraisiais metais ateina į labdaros valgyklą, per 20 nepriklausomybės metų dar neteko matyti. Jų nemažėja, ateina vis nauji ir nauji. Žmonės palaužti, nusivylę“, – dėl socialiniame užribyje atsidūrusių šeimų sielojosi M.Zabulionienė.

Socialiai remtiniems žmonėms metamus priekaištus, esą jie nenori dirbti, atmeta Darbo ir socialinių tyrimų instituto (DSTI) direktorius profesorius Boguslavas Gruževskis. Anot DSTI vadovo, mūsų visuomenėje yra pažeistas socializacijos procesas, o žmogus neskatinamas dirbti.
„Kita opi problema, kad žmonės nenori dirbti už dyką. Politikai turėtų labai rimtai susimąstyti, ar galima toleruoti tokį minimalų atlyginimą, kuris neužtikrina realaus minimalaus pragyvenimo lygio. Nenormalu, jei žmogus dirba už minimalią algą, patiria su dalyvavimu darbo rinkoje susijusias išlaidas ir gale mėnesio skolinasi pragyvenimui“, – įsitikinęs profesorius B.Gruževskis.


Pašalpų sistema bus reformuojama

Rimantas Dagys, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas

Socialinės paramos sistemą reikia peržiūrėti. Artimiausiu metu bus pateiktas sisteminis pertvarkos modelis. Ekonominio pakilimo laikotarpiu socialinė atskirtis pas mus didėjo, nors pinigų šiai sistemai skyrėme labai daug. Dėl to buvo prarasta motyvacija dirbti, tačiau to negalima taikyti visiems socialinės paramos gavėjams. Problema ir ta, kad iš minimalių atlyginimų šeimos, ypač jaunos, negali pragyventi.

Menkos algos neskatina dirbti


Romas Lazutka, socialinių mokslų daktaras

Mažai įtikinama, kad dauguma bedarbių norėtų atsisakyti darbo ir gyventi iš socialinių pašalpų, kurios nėra didelės. Atrodo, kad darbo atsisakoma dėl kitų motyvų. Dažnai siūloma minimali alga, o jei siūlo daugiau – 1 000–1 200 litų, keliami aukšti reikalavimai. Menki atlygiai tikrai neskatina dirbti, nes žmonės negali net ir kukliausiai pragyventi. O jei, tarkime, iš kaimo ar miestelio reikia važinėti į rajono centrą, kelionių išlaidoms gali tekti atiduoti pusę minimalios algos. Sudėjus socialines pašalpas, kompensacijas už šildymą, nemokamą vaikų maitinimą mokykloje, paaiškėja, kad dirbti neapsimoka. Tačiau pašalpų ir kompensacijų mažinti negalima. Problema nebūtų tokia aštri, jei didėtų algos.