Lietuvos krepšinio federacijos ketinimai buvo labai gražūs – suteikti galimybę net ir mažas pajamas turintiems Lietuvos gyventojams už prieinamą kainą įsigyti bilietų. Tik nebuvo numatyta viena paprasta detalė: kuo mažesnė kaina - tuo daugiau norinčiųjų bus į tas rungtynes nueiti. Tai yra paprasčiausias paklausos dėsnis.
Kadangi arenose vietų skaičius yra ribotas, neišvengiamai susiduriame su bilietų stygiumi. Ir nereikia būti ekonomistu, kad suprastum, jog atsiras nemažai žmonių, kurie bus linkę mokėti daugiau nei 89 Lt. Juk Lietuva – krepšinio šalis! Taip ir atsiranda paskatos bilietus perparduoti. Net jei ir nepatinka krepšinis – vis tiek apsimoka įsigyti ar kitaip „gauti“ kaip galima daugiau bilietų už mažą oficialią kainą, o vėliau juos prastumti „daugiau galintiems mokėti“, kuriems nepavyko įsigyti bilietų už oficialią kainą.
Taigi – nors ir buvo tikėtasi, kad bilietai atiteks labiausiai jų geidžiantiems, atsitiko ne visai taip. Ypač didelis norinčiųjų skaičius nulaužė „Tiketos” internetinį puslapį, o daug Lietuvos gyventojų mano, kad bilietai per kelias valandas išgaravo nežinia kur. Jei paaiškės, kad tai tiesa, didžioji pajamų iš bilietų pardavinėjimo dalis nusės spekuliantų rankose, kurie galbūt niekuo neprisidėjo prie čempionato rengimo.
Taigi, koks būtų geriausias bilietų paskirstymo mechanizmas? Viena iš alternatyvų galėtų būti bilietų pardavinėjimo sistema, pritaikyta Londono olimpiadai. Suprasdami, jog bilietus paleidus į prekybą tam tikru momentu, greičiausiai neatlaikys internetiniai tinklalapiai – kaip atsitiko Lietuvoje, – Londono olimpiados organizatoriai visiems norintiems davė galimybę užregistruoti prašymus dėl bilietų į kiekvieną sporto renginį.
Sporto mėgėjai tam turi daugiau nei mėnesį ir nesvarbu ar užregistravai savo norus pirmą, ar paskutinę termino dieną. Pasibaigus tam skirtam laikotarpiui, organizatoriai peržiūrės prašymų skaičių ir palygins juos su prekybai skirtų vietų arenose skaičiumi. Jei norinčiųjų mažiau nei vietų – visi gauna teisę įsigyti bilietą už iš anksto nustatytą kainą. Jei atvirkščiai – tuomet burtų keliu bilietus gauna laimingieji. Tiesa, ši sistema, nors ir panaikina bilietų pirmomis minutėmis pirkimo karštligę, nepanaikina galimybės pasipelnyti iš spekuliacijos. Ji visuomet bus tol, kol bilietai bus pardavinėjami žemiau rinkos kainų – net jei Jungtinės Karalystės valdžia ir gąsdina baudomis.
Tai kaip išsiaiškinti tą rinkos kainą ir ją nustatyti? Rinkos kaina nusistato taip, kad esant tai kainai norinčiųjų pirkti bilietus yra tiek pat, kiek ir bilietų, kuriuos renginio organizatorius yra linkęs parduoti. Arba kitaip – bilietų paklausa turi būti lygi bilietų pasiūlai. Kaip išsiaiškinti bilietų pasiūlą? Renginio organizatoriai ją nustato įvertindami to renginio kaštus: paskaičiuojama, kiek kainuoja išnuomoti areną, kiek kainuos apsauga, arenos sutvarkymas po renginio ir panašiai. Taip jie gali paskaičiuoti minimalią kainą, už kurią jau apsimoka pardavinėti bilietus. Dažniausiai esant vis aukštesnei kainai, organizatoriai bus linkę parduoti vis daugiau bilietų. Tiesa, nereikia pamiršti, kad krepšinio arenose vietų skaičius yra ribotas. Taigi, pavyzdžiui, vykstant rungtynėms „Cido“ arenoje, net ir siūlant labai dideles kainas, organizatoriai nesugebės parduoti daugiau vietų, nei ta arena talpina – apie 5656. Su bilietais į Lietuvos rungtynes taip ir atsitiko.
O kaip išsiaiškinti krepšinio bilietų paklausą? Tai yra daug sudėtingiau padaryti, nes organizatoriai to dažniausiai nežino. Visgi yra būdas tai išsiaiškinti. Organizatoriai – kaip ir Londono olimpiados rengėjai – turi paskelbti kelių savaičių laikotarpį, kad visi norintieji įsigyti bilietus į Europos čempionatą pareikštų, į kokias rungtynes ir kiek bilietų norėtų įsigyti. Norint išvengti piktnaudžiavimo, bilietų skaičius turėtų būti apribojamas iki, tarkim, 2 ar 4 žmogui. Taip pat besiregistruojantys turėtų pateikti savo rezervacijos kainą – pačią didžiausią kainą, kurią sutiktų mokėti už bilietus. Organizatoriai iš anksto turėtų numatyti minimalią kainą, kuri padėtų padengti pagrindinius organizacinius kaštus.
Siekdami išvengti nuostolių dėl „apsigalvojusiųjų“ organizatoriai galėtų imti rezervacijos įmoką ar užstatą, kuri būtų vėliau negavusiems bilietų gražinama. Norintieji galėtų rezervuotis bilietus tiek internete, tiek bilietų platintojų atstovybėse.
Praėjus rezervacijos laikotarpiui, rezervatoriai turėtų beveik tobulą informaciją apie visuminę paklausą kiekvienoms rungtynėms. Tarkime, kad „Cido“ arenos tribūnose yra 3000 vietų ir jas, pagal matomumo kokybę, galima suskirstyti į tris lygias dalis. Tuomet organizatoriui tiesiog reiktų atrinkti 1000 didžiausių rezervacijos kainų ir pirmus 1000 bilietų parduoti už kainą, kurią siūlė mažiausiai pasiūlęs 1000-asis krepšinio aistruolis.
Tą patį padaryti su antru ir trečiu tūkstančiu aistruolių. Žinoma, jie mokės atitinkamai mažiau, bei gaus prastesnes vietas. Visas kainas organizatoriai turėtų paskelbti viešai, kad būtų išvengta nesąžiningos diskriminacijos kainai iš organizatoriaus pusės.
Taip visiems bus aišku, kodėl ir kiek turi mokėti už bilietus. Pasiūliusiems mažiau nei 3000-oji rezervacijos kaina, bilietų neužteks ir jiems bus grąžinta rezervacijos įmoka. Jei dėl kažkokių priežasčių kažkas iš 3000 nesusimokės už bilietus iki nustatyto termino, jis praras rezervacijos užstatą, o jo bilietai bus pasiūlyti 3001-am krepšinio aistruoliui ir taip toliau. Tokiu būdu bilietus įsigis labiausiai linkę mokėti ir, ko gero, labiausiai norintieji. Panašūs pardavimo metodai jau dabar yra taikomi elektroniniame aukcione „Ebay” bei elektroninėse akcijų biržose.
Žinoma, šis rinkos paskirstymo mechanizmas irgi nėra tobulas, nes galbūt yra žmonės, kurie labai nori pamatyti krepšinį, bet niekaip neišgali pasiūlyti rinkos kainos. Visgi, jis neabejotinai pranašesnis už tuos, kuriais yra paliekama daug erdvės ir paskatų spekuliacijai ir sukčiavimams. Mes gyvename rinkos sąlygomis ir, ko gero, pats laikas būtų pamiršti visiems laikams kažkada labai populiarų šūkį: „Visiems pagal poreikius, iš visų pagal išgales“.
