Ataskaitą baigia Islandija ir Argentina, kur privačių ūkių turtas mažėjo 30 procentų.
„Credit Suisse“ parengta ataskaita skirta pasaulio gerovės kilimui nuo 2000-ųjų iki šios dienos parodyti. Šveicarų banko specialistai visą pasaulyje esantį nekilnojamąjį turtą įvertino maždaug 200 trln. dolerių. Paskirsčius jį tarp visų planetos suaugusiųjų, kiekvienam vidutiniškai tenka turto už 43 800 dolerių, arba 43 proc. daugiau nei 2000-aisiais.
Pagrindinė pranešimo išvada ta, kad nors ir ekonominė krizė, mūsų planetos gyventojų gerovė nuosekliai auga. Viena tokio rezultato priežasčių šveicarų finansininkai laiko silpnėjančią JAV valiutą, bet net ir atmetus šią aplinkybę Žemės gyventojai per dešimtmetį tapo 24 proc. turtingesni.
Kinija veržiasi ten, kur buvo prieš Vakarų dominavimą
Nelygu, kas ir kaip savo gerovę vertina, tačiau be Kinijos ir šįkart – niekaip. Bet pergalingai žengia ne vien turtingoji kinų klasė. Disponuodamas 2 trln. dolerių valiutos atsargomis, Pekinas vis tikrina, kur ir kaip investuoti. Iš pradžių pirkęs JAV vertybinius popierius, vėliau, galbūt kiek išsigandęs Vašingtono skolinimosi masto, pradėjo supirkti žaliavas (Kinija natūraliai priklausoma nuo žaliavų).
Šiuo metu dalis kinų kapitalo panaudojama Europoje: Portugalijoje, Ispanijoje, Graikijoje (pastarojoje prieš keletą mėnesių įsigijo uostą). Vasario pradžioje į Europą atvykęs šios šalies vicepremjeras Li Keqiangas pažadėjo suteikti paramą sunkumų turinčioms Europos Sąjungos (ES) narėms, pasirašė keletą prekybos susitarimų Londone ir apsilankė Berlyne bei Madride. Komentuodamas Kinijos vicepremjero vizitą Senajame žemyne, šios šalies pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje Liu Siaominas dienraštyje „The Telegraph“ parašė: „Šąlanti Europa jaučia šiltą brizo dvelksmą iš Kinijos.“
Normalu – jei yra pinigų, jie turi būti įdarbinami ir šalies viduje, ir užsienyje. Pasak „The Washington Post“, Pekinas suinteresuotas palaikyti prieš dolerį „nusėdusį“ eurą, mat juanis pririštas prie Amerikos valiutos, o Kinijos prekybos su ES mastas didesnis nei su JAV.
Apskritai ar dar liko sričių, kur kinai nesiektų dominuoti? Rusai metų sandūroje baigė tiesti 2 400 km ilgio vamzdyną į Kiniją, o „Gazprom“ pradėjo tiekti naftą Kinijos Liaudies Respublikai. Per artimiausius 20 metų „Gazprom“ įsipareigojo patiekti po 15 mln. t naftos per metus mainais už Kinijos kreditus, kurių bendra suma sieks 25 mlrd. dolerių. Iki šiol Rusija naftą
Kinijai tiekė geležinkeliais – po 9 mln. t per metus. Rengiamas analogiškas susitarimas dėl gamtinių dujų, kurį planuojama pasirašyti 2011-aisiais. Pasak šiai temai skirto vokiečių savaitraščio „Der Spiegel“ redakcinio straipsnio, 2010-aisiais pradėtas projektas reikšmingas tiek didžiausiai naftos išgavėjai Rusijai, tiek didžiausiai energijos išteklių vartotojai Kinijai.
Rusams atsiveria Azijos rinkos, taigi jie bus ne tokie priklausomi nuo tiekimo Europai, o kinai gauna strateginę galimybę plėtoti savo ir taip sparčiai besiplėtojančią pramonę. Beje, kitaip nei Europai, „Gazprom“ neturi galimybių Kinijai diktuoti gamtinių dujų kainos. Europiečiai už 1 000 kub. m moka 300 dolerių, o, rusų dienraščio „Komersant“ duomenimis, Kinijai jų kaina sudaro tik 150 dolerių.
Diskutuojama nebent dėl terminų, kada vadinamoji Vidurio imperija užgoš Vakarų lyderę Ameriką. 2008 m. JAV Nacionalinės žvalgybos tarybos parengtoje ataskaitoje „Pasaulio tendencijos 2025“ pirmą kartą konstatuotas neregėtas istorijoje pasaulio turtų ir ekonominės galios slinkimasis iš Vakarų į Rytus. Straipsnį „Naikinant Ameriką“ leidinyje „Asia Times“ paskelbęs Viskonsino istorijos profesorius Alfredas W. McCoy nurodo, kad po Antrojo pasaulinio karo pasaulinį viešpatavimą pradėjusių JAV „saulėlydis“ įvyks ne 2040 ar 2050 m., kaip ramina save daugelis ekspertų ir politikų, bet gerokai anksčiau – 2025-aisiais.
Argumentuodamas savo hipotezę, A. W. McCoy dažnai mini Kiniją. Tarkim, 2008 m. užimdamos 11 proc. rinkos JAV jau nusileido į trečią vietą tarp didžiausių pasaulio eksportuotojų, į priekį praleisdamos Kiniją (12 proc.) ir ES (16 proc.). Tais pačiais 2008-aisiais pagal patentinių paraiškų skaičių (232 tūkst.) JAV buvo antros po Japonijos, bet stulbinamą 400 proc. nuo 2000 m. augimą pademonstravusi Kinija jas sparčiai vijosi ir tais metais pateikė 195 tūkst. paraiškų. 2010 m. spalį Kinijos gynybos ministerija pristatė galingiausią pasaulio kompiuterį „Tianhe-1A“, tais pačiais metais ji tapo didžiausia energijos išteklių vartotoja pasaulyje (prieš tai daugiau nei šimtmetį pirmavo JAV).
Energetikos specialistas Michaelis Klare pareiškė, kad tai Kinija nuo šiol formuos pasaulio ateitį. Prognozuojama, kad 2026 m. ji aplenks JAV pagal pramonės gamybą, tarp 2020 ir 2030 m. taps pasauline taikomųjų mokslų ir karinių technologijų lydere. Jau dabar tradicinės JAV karinės sąjungininkės Australija ir Turkija naudoja savo kartu su JAV sukurtą ginkluotę bendruose kariniuose mokymuose su Kinija.
Esama ženklų, kad Kinijos ekonomika pagal perkamąją galią jau 2012-aisiais gali aplenkti Ameriką. Taip „Vidurio valstybė“ (pažodinis šalies pavadinimo vertimas iš kinų kalbos) jau apžvelgiamoje ateityje vėl atsidurs ten, kur buvo ikikolonijinėje epochoje, kai buvo vadinama Vidurio imperija, t. y. pasaulio ekonomikos viršūnėje.
Naujoji pasaulio tvarka
Prie veržlaus visos Pietryčių Azijos augimo prisideda ir Vakarų bendrovės. „General Electric“, „Intel“, „Proctor & Gamble“, „Dow Jones“ nėra vienintelės, skelbiančios, kad jų augimą daugiausia nulems Azija. Pietų Korėjos, Indijos ir kitų Azijos šalių tarptautinių bendrovių didžiųjų akcininkų dauguma yra vakariečiai.
Po kelių dešimtmečių Europos ir JAV ekonominio dominavimo dabar visos kitos šalys pagamina, prekiauja ir investuoja daugiau nei Vakarai. Netrukus daugiau nei milijardas Azijos gamintojų taps vidurinės klasės vartotojais, tiesa, kol kas Kinijos vartotojų išlaidos sudaro vos 3 proc. pasaulio ekonomikos, 36 proc. suvartoja Europa ir JAV. Šie skaičiai byloja apie vis dar išbalansuotą šiandienę pasaulio ekonomiką.
Pasak investavimo specialisto Karolio Pociaus, tokia padėtis laikina, iki šiol finansinė galia buvo Vakaruose, tad jei dabar pinigų daugėja Rytuose, veikiausiai ateis ar jau ateina laikas, kai Vakarų galia mažės. Šiuolaikiniam investuotojui neturi reikšmės kapitalo slinktys į vieną ar kitą regioną, nes jis yra pasaulio pilietis, jam iš esmės tas pats, ar investuoti Honkongo, ar Londono akcijų biržoje, problema nebent yra laiko juostos klausimas.
Investavimo pramonė juda kartu su pinigais, taigi kai kurioje nors planetos vietoje susikaupia daug pinigų, tikėtina, kad ten padaugėja ar padaugės veiksmo, vadinamo pinigų politika. Vakarai nuolat pertvarko savo finansų valdymo sistemas, jas racionalizuoja ir pritaiko prie nuolat kintančio pasaulio, Rytai turi galimybę kurti jas nuo nulio, kokybiškai naujas ir galbūt geresnes.
Kartu su finansinės galios išbarstymu Vakarai netenka ir pasaulio „mokytojo“ regalijų. Tokios valstybės kaip Kinija, Indija, Brazilija, Indonezija (atkreipkite dėmesį – trys iš Tolimųjų Rytų) dėl veržliai augančios ekonomikos jau gali įtikinamai ginti savo interesus.
Savaip simboliška, kad anksčiau Vakarų absoliučiai dominuojamą, o dabar reformuotą Tarptautinį valiutos fondą greta išvystytų pramoninių G-7 valstybių papildė BRIK atstovės Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija. Pekinas ne taip seniai pareiškė, kad į BRIK bus priimta ir Pietų Afrikos Respublika. Amerika kol kas bejėgiškai stebi, kaip Kinija įsitvirtina Afrikoje ir Pietų Amerikoje.
Finansų krizė pasaulinės galios centrą gerokai stumtelėjo besivystančių ekonomikų link. JAV, Europa ir Japonija kenčia dėl didelių skolų, išplėtota jų socialinės apsaugos sistema ir senstanti visuomenė stabdo ekonomikos plėtrą. Pasaulinių ekonominių „žaidėjų“ daugėja, vakarykščius galinguosius apima nerimas, to padarinys – daugėja reguliavimo ir protekcionizmo. Netgi ten, kur jo ir šiaip netrūko.
Vakarai nevalingai ima dairytis į valstybinį kapitalizmą, anksčiau būdingą tik reguliuojamoms Rytų ekonomikoms. Kinai ar daug naftos turinčios šalys įvairiose pasaulio vietose investavo 3 trln. dolerių, jų investicijų portfelių valdytojai dėdami pinigus dievagojasi apsieiną be jokios politikos, bet tik ateitis parodys, kaip bus iš tiesų.
Paprasta konstatuoti, kad pasaulis „lyginasi“, bet tai labai sudėtingas ir sunkiai apibrėžiamas procesas. Bet kuriuo atveju šiuo metu sėkmingas „komunistinio kapitalizmo“ Kinijos modelis jau konkuruoja su anglosaksų išrasta laisvosios rinkos ekonomika. „Grynos“ vienos kurios sistemos pergalės vargu ar galima tikėtis, kurį laiką gyvensime „maišymosi ir lyginimosi“ sąlygomis, aišku, būtų gerai, jei pasauliui pavyktų apsieiti be kataklizmų, ir strateginėje perspektyvoje išloštų tiesiog vartotojai.
Gali būti, kad Europos ateitis – kurti naujus intelektinius produktus ir siūlyti juos milžiniškai Kinijos rinkai. K. Pociaus manymu, didėjant pinigų kiekiui, auga vartojimo galimybės, taigi net ir reguliuojamojoje Kinijos rinkoje bei esant griežtai muitų politikai tas vietos prekes reikia iš ko nors pagaminti, importuojamos ne tik žaliavos, bet ir įvairūs gamybos komponentai. Be abejo, Vakarų bendrovės veržiasi užkariauti Kinijos rinką, nes dirbti mažesnių gamybos sąnaudų valstybėse yra ne mada, bet konkurencinė būtinybė.
Tiesa, Kinijoje tenka kurti bendras įmones pagal vietos valdžios diktuojamas taisykles, taigi galima sakyti, kad Vakarų kapitalas į Kiniją įvažiavo, o vertybės – ne. Kita, vertus, vartotojų sluoksnis šioje šalyje didėja, taigi kinai globalizacijos procese – valingai ar ne – dalyvauja.
