Žurnalas „Valstybė“ prieš metus mėgino apskaičiuoti, kiek pinigų krizės įkarštyje galėjo prarasti tradiciškai turtingiausiais įvardijami Lietuvos žmonės, tačiau, kaip ir vertėjo tikėtis, susidūrė su duomenų patikimumo, skaičiavimo metodikos ir kitomis problemomis. Todėl šįkart svetimų pinigų neskaičiuosime – tiesiog pabandysime įvertinti, kokie reiškiniai (pozityvūs ir nelabai) vyko ir tebevyksta lietuviško kapitalo rinkoje.
„NASDAQ OMX Vilnius“ duomenimis, nuo praėjusių metų sausio 13 d. iki šių metų sausio 14 d. kai kurių Baltijos akcijų sąrašuose esančių lietuviškų įmonių kapitalizacijos (turto vertė, atskaičius skolas) pokytis maloniai stebino tikrai didelėmis procentinėmis išraiškomis. Pavyzdžiui, bendrovės „Apranga“ kapitalizacija išaugo 123,48 proc., „City Service“ – 155,03 proc., „Grigiškių“ – 155,65 proc., „Invaldos“ – net 263,03 proc., „Rokiškio sūrio“ – 100,84 proc., „Vilniaus baldų“ – 295,96 proc., „Žemaitijos pieno“ – 121,97 proc., „Sanito“ – 73,30 proc., „Snaigės“ – 72,52 procento.
Norėdami pamatyti, kaip krizės metais kito konkrečių įmonių vertė, palyginkime dviejų bendrovių duomenis. Bendrovės „Apranga“ (kontrolinis jos akcijų paketas priklauso „MG Baltic“, o ši priklauso Dariui Mockui) kapitalizacija 2007 m. buvo 146,68 mln. litų, 2008 m. – 22,08 mln. litų, 2009 m. – 44,04 mln. litų, 2010 m. – 114,51 mln. litų, 2011 m. – 110,58 mln. litų.
Ūkio banko (vienas akcininkų – Vladimiras Romanovas) kapitalizacija 2007 m. buvo 210,79 mln. litų, 2008 m. – 42,16 mln. litų, 2009 m. – 75,47 mln. litų, 2010 m. – 112,41 mln. litų, 2011 m. – 108,57 mln. litų Šie skaičiai rodo, kad krizės metais bendrovių vertė smuko, tačiau šiandien ji vėl pamažu auga.
Dar 2009 m. gegužę laikraštis „Vilniaus diena“, aprašęs, kaip tuštėja Lietuvos turtingiausiųjų kišenės, atkreipė dėmesį, kad per 12 mėnesių „Aprangos“ akcijos nuvertėjo net 83 procentais. D. Mockus, kalbėdamas apie tai savo valdomos LNK televizijos vienoje laidų buvo lakoniškas: „Tai man dabar iš proto eiti, ar ne? Tarkim, kapitalo rinkoje prieš metus mūsų bendrovių vertė buvo per milijardą litų, o dabar jos, manau, tikrai nevertinamos daugiau nei 100 milijonų.“ Tikrovė parodė, kad iš proto eiti išties nereikėjo: kai žmonės sudėvėjo spintose kabėjusius drabužius, pamažu ėmė dairytis į parduotuves. Jų apyvartos kyla, nes nuogi ar sulopytomis alkūnėmis mes nevaikščiosime...
Krizė – kapitalo koncentracijos prielaida
Dar viena sritis, kurioje pastaraisiais metais vyko „judėjimas“, – žiniasklaida. Tačiau, kaip pažymi Ž. Mačėnas, čia pastebima daugiau triukšmo nei realios įtakos ekonominiams procesams. Juolab kad nėra taip paprasta atsakyti į klausimą, ką iš tikrųjų reiškia sandoriai, susiję su žiniasklaida.
„Žvelgdami struktūriškai, turime pastebėti, kad versle vyksta globalizacija, dėl kurios turėtų jungtis, tarkim, pienininkai, mėsininkai ar baldininkai. Tačiau kad vyktų sandoriai, reikia paprastų vadovėlinių sąlygų: norinčiųjų parduoti ir norinčiųjų pirkti. Tad kyla klausimas, kas galėtų būti pirkėjai. Arba vietos, arba užsienio verslininkai. Pirmieji, kaip žinoma, gerokai „nukraujavo“, o geraisiais laikais Lietuvoje dažniausiai buvo perkama ne už nuosavus, o iš bankų pasiskolintus pinigus“, – sako Ž. Mačėnas.
Mūsų šalyje bankai daugiausia veikė kaip privataus ar rizikos kapitalo fondai – jie skolino tokias sumas ir tokiomis sąlygomis, kad iš principo galimybių plėtotis neturėjo rizikos kapitalo rinka. Kai nutrūko bankinis finansavimas, nebeliko už ką vykdyti įsigijimus. Anot Ž. Mačėno, Vakaruose pinigų pritraukiama per biržą, o mūsų šalyje tokia praktika neveikia. Todėl nuosprendis aiškus: konsolidacijai ir koncentracijai Lietuvoje pinigų nėra. Ar galėtų šiuos procesus išjudinti užsienio kapitalas? Ž. Mačėnas mano, kad teoriškai užsieniečiai turėtų Lietuvoje „pigiai apsipirkti“, bet jie taip išsigandę Baltijos šalių, kad potencialūs sandoriai atidėti geresniems laikams.
„Daug kas mūsų šalyje iki galo nesupranta sąvokų įmonės vertė ir turto vertė. Pamirštama, kad egzistuoja kita balanso pusė: jeigu turi namą už milijoną ir milijoną skolų, nesi milijonierius. Tas pats galioja ir įmonei. Bet mūsų savininkai vis tiek neparduoda. Todėl situaciją galėtų pakeisti nebent bankai, pasiryžę atlikti miško sanitaro vaidmenį: nemokat, tai nemokat, vertė nulis, mes perimam. Bankas sentimentų neturėtų – perimtų, o vėliau parduotų“, – dėsto „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas.
Ar krizė perskirstė kapitalą Lietuvoje?
Ekonominė krizė sumažino vartojimą. Tai smogė ne tik prekybininkams, bet ir gamintojams, savo produkciją parduodantiems vietos rinkoje. Bet, remiantis energijos tvermės dėsniu, jeigu kas nors prarado, kažkas turėjo atrasti. Ž. Mačėnas įsitikinęs, kad daug geriau turėti milijardą apyvartoje ir 5 proc. pelno negu 700 mln. apyvartos ir 5,5 proc. pelno, nes absoliučia išraiška pastaruoju atveju lieka mažiau. „Čia reikia kalbėti apie santykinę įtaką ir santykinį turtingumą.
Bet egzistuoja tokios verslo sritys, kurios visada buvo ir visada išliks: žmonės valgys, pirks drabužius, batus, buities prekes. Todėl prekybininkai darbo turės, bet jiems reikia prisiderinti prie naujos tikrovės. Jeigu nėra pinigų, sustoja plėtra, galbūt netgi uždaromos veikiančios parduotuvės“, – pasakoja pašnekovas. Bet iš esmės prekybininkų įtaka Lietuvoje sumažėjo ne dėl vartojimo krizės, o dėl to, kad įtakingiausieji iš jų pabandė įlįsti į svetimą daržą – energetiką. Kita vertus, sumažėjęs prekybininkų pelnas apie tikrąją padėtį byloja ne tiek ir daug, nes reikalo esmė – apyvartoje „prasisukantys“ pinigai. Juk už parduotas prekes grynuosius gauni šiandien, o su tiekėjais atsiskaitai po 90 dienų. Ir nors šie pinigai ne prekybininkų, už juos per minėtą laikotarpį galima labai daug ką nuveikti – net ir naują parduotuvę atidaryti.
Kapitalo persiskirstymui Lietuvoje įtakos turi ir vadinamasis šeimos verslo sindromas. Vakaruose nuo konkretaus verslo įkūrimo pasikeitė net kelios kartos ir jų atstovai nesibodi akcijomis prekiauti biržoje, išbandyti kitų formų, o mūsų šalyje šeimos verslas gyvena embriono stadijoje – tai liečia net ir dideles bendroves. Jas de facto valdo vienas žmogus arba šeima. Žinoma, ekonominius sukrėtimus lengviau išgyventi šeimos verslui (nereikia prakaituoti atsiskaitant kitiems akcininkams), tačiau kai prireikia išorinės paramos, galimybių jos sulaukti būna mažiau.
Tačiau jei kalbame apie šeimos verslą, tam tikrais atvejais galima pastebėti permainų ir pas mus. Štai sausio viduryje verslo naujienų portalas vz.lt paskelbė, kad pagrindiniam bendrovės „Vilniaus prekyba“ akcininkui Nerijui Numavičiui Konkurencijos taryba atvėrė kelią valdyti daugiau šios bendrovės bei kitų grupės įmonių akcijų. N. Numavičius tiesiogiai ir netiesiogiai galės įsigyti iki 73 proc. UAB VP grupės, „Vilniaus prekybos“, UAB „NDX energija“, UAB „Akropolis Group“, UAB „Geležinio vilko projektas“, UAB „Biruliškių turtas“, UAB „Taikos turtas“, UAB „Ozo turtas“, UAB „Aido turtas“, UAB „Nikola Mushanov projektas“, „Agile Investment Limited“ Vilniaus biuro, UAB „M. M. M. projektai“, UAB „Sandėlių sistemos“, UAB „Akso“, „Equipark Limited“ Vilniaus biuro, „Franpark Ltd“ Lietuvos biuro, „Klarus Group Holdings“ Vilniaus biuro akcijų.
Vz.lt rašo, kad, remiantis 2010 m. spalio 29 d. Registrų centro duomenimis, Nerijus Numavičius valdė 36,9 proc. „Vilniaus prekybos“ akcijų, Vladas Numavičius – 24,6 proc., Žilvinas Marcinkevičius – 13,8 procento. „Vilniaus prekyba“ valdo „Maximos“ grupę, UAB „Akropolis“ ir tarptautinį „Eurovaistinių“ tinklą.
Ar Lietuvoje yra tikrų milijardierių?
„SEB Enskilda Lietuva“ vadovas Ž. Mačėnas pirmiausia užduoda klausimą, kokia valiuta skaičiuojant. Jeigu skaičiuotume klasikine metodika, vis dėlto keli milijardieriai yra – ir ne tik litais, bet ir eurais matuojant. Sakykim, „Maximos“ grupė tikrai yra verta milijardo eurų ir daugiau. Tad jos pagrindinis savininkas tikrai yra „eurinis“ milijardierius. Dar vieną kitą lietuvį milijardierių būtų galima rasti užsienyje, tačiau kyla pagrįstas klausimas: ar jie Lietuvos milijardieriai? Vienaip ar kitaip, turime pripažinti, kad milijardas eurų vieno žmogaus rankose – didžiulis turtas (išeitų po 300 eurų kiekvienam Lietuvos gyventojui), tad lengva ranka bet kam „prirašyti“ tokius skaičius neišeina. Kita vertus, koks skirtumas, kas kiek pinigų turi... Įdomu tik tai, kur yra „lubos“, kiek įmanoma uždirbti, jeigu verslą darai Lietuvoje.
Ž. Mačėnas tikina, kad kai verslas užauga, ateina laikas spręsti, kur dėti uždirbtus pinigus. Todėl arba eini į tuos verslus, kuriuos supranti, bet į kitas rinkas, arba į naujus verslus, bet toje rinkoje, kurią supranti. Diversifikacijos poreikis būtinas, priešingu atveju iškyla klausimas, kiek dar Lietuvoje gali plėstis. Natūralus mažmeninės prekybos augimas Lietuvoje jau vargu ar įmanomas. Tad koks kitas verslas yra Lietuvoje, į kurį galima investuoti didelius pinigus? Atmetus valstybės įmones, tokio nėra.
„Todėl belieka eiti į užsienį, bet lietuviškas verslas turi trūkumų, kurie neleidžia sėkmingai plėstis užsienyje. Tai kalbų nemokėjimas, bendradarbiavimo įgūdžių stoka ir t. t. Kas iš lietuviškų verslų nuėjo į Skandinaviją? Turiu omenyje, kad ne prekes pardavinėja, o parduotuvių tinklą atidarė? Niekas“, – konstatuoja Ž. Mačėnas.
Taigi mūsų verslininkams nesiseka plėstis į užsienį. Pavyzdžių beveik nėra, išskyrus Latviją.
Todėl, mąstant logiškai, pinigai lieka Lietuvoje, tad turėtų atsirasti natūralus arba kito verslo, arba konsolidacijos poreikis. Belieka sulaukti šio proceso pagyvėjimo.
