Štai vienos kavinės Prahoje savininkas ėmėsi neįprasto, tačiau akivaizdžiai sėkmingo plano verslui paskatinti – atsisakė kainoraščio. Čia kainas nustatinėja patys klientai – moka tiek, kiek mano esant verta.

Kaip DELFI pasakojo vilnietis Antanas, jam prieš keletą metų teko lankytis panašioje kavinėje Vokietijoje.

„Buvau pakviestas pažįstamų pasėdėti vienoje kaimo lauko kavinėje. Jau iš pat pradžių nustebau, kad valgiaraštyje nebuvo nurodyta kainų. Paklausiau vokiečių, ar čia taip normalu. Jie paaiškino, kad už maistą ir gėrimus reikia sumokėti tiek, kiek manau esant verta. Tiesa, tąkart neteko mokėti, nes pinigų paliko mane pakvietusi pora”, - sakė Antanas.

Padavėjos su padėklais vaikščiojo tarp stalų ir siūlė maistą bei gėrimus - įvairias picas, nesaldžius ir saldžius pyragus, kelių rūšių alų. „Jos neužsirašinėjo, kiek kuris svetys paėmė – apskaitą turėjai vesti pats”, - teigė vyras.

Pasak jo, atvykus iš Lietuvos buvo keista girdėti apie tokia logika paremtą verslo modelį, ypač prisiminus oranžinių dviračių istoriją, kuomet sostinėje šie buvo ištampyti ir sulaužyti per tris dienas.

„Pasirodo, ši kavinukė veikė jau gana ilgą laiką ir yra mėgstama vietos bendruomenės susibūrimo vieta. Žmonės gerai pažįsta vieni kitus, pašalaičių čia nedaug, tad vertina tai, ką turi – erdvę, kurioje gali apsikeisti nuomonėmis, naujienomis, kartu paieškoti problemų sprendimo būdų. Buvo labai maloni aplinka”, - prisiminimais dalinasi vilnietis.

Jis mano, kad Lietuvos didmiesčiuose toks verslo modelis sunkiai tikėtinas dėl mentaliteto ypatumų, o provincijoje žmonės gyvena skurdžiau, tad ten klesti ne kavinių, o alubarių kultūra. „O ten, kaip žinia, ateinama prisigerti, o ne pabendrauti. Tad ir atitinkama publika”, - teigia Antanas.

Mokėtų litą už kepsnį?

Vilniuje veikiantis braziliškas restoranas „Grill Brazil“ dirba pagal principą „valgyk, kiek telpa“. Sumokėjęs nustatytą kainą klientas gali vaišintis kiek nori. Restorano vadovo Rolando Paulausko teigimu, principas „valgyk, kiek telpa“ Lietuvoje prigijo.

R. Paulauskas neslepia, kad tarp klientų pasitaiko ir visokių gudravimo atvejų, tačiau tokiems atvejams restoranas turi „priešnuodžių“. „Šiuo klausimu drąsiai teigiu, jog pagrindinė mūsų restorano svečių dalis yra mandagūs bei kultūringi žmonės“, - sakė R. Paulauskas.

Visgi jis abejoja, ar mūsų šalyje pasitvirtintų principas, kai klientas už maistą moka tiek, kiek nori. „Pavyzdžiui, tokio restorano lankytojas suvalgo sultingą kepsnį ir sumoka už jį vieną litą teigdamas, kad kepsnys, jo nuomone, yra tik tiek vertas dėl skoninių ar kitų savybių. Tokio verslo atstovui išties kyla daug iššūkių. Pati idėja originali, atitinkanti laikmetį, bet, deja, ne lietuvišką mentalitetą“, - kalbėjo „Grill Brazil“ vadovas.

Pašnekovo nuomone, taikant tokį principą būtų daug įvairių spekuliacijų vertės ir produkcijos kokybės klausimais. Pasak R. Paulausko, galbūt meniu turėtų būti surašomos minimalios patiekalų kainos. Mat, pasak jo, išlieka didelė tikimybė, jog lankytojai valgys už dyką.

„Lietuviai - išradinga tauta visomis - tiek teigiamomis, tiek neigiamomis prasmėmis“, - sakė R. Paulauskas.

E.Šiškauskienė: žmonės keičiasi į gerąją pusę

„Sakyčiau, lietuviai labai imlūs pokyčiams. Štai vynų kultūra – dar kokiais 1993 m. gėrėme saldų vyną ir atrodė viskas normaliai, o dabar jau gurmanų klubai, somelje mokyklos ir visa kita. Visi sėdi ir bet ko nepaduosi. Matau, kaip greitai ir kaip imliai žmonės adaptuojasi“, - DELFI teigė Viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė.

E. Šiškauskienės teigimu, pas mus yra kitu aspektu įdomių barų – gali žiūrėti, ką daro virtuvės šefas, prie klientų akių gaminamos užkandos, gaminimo metu gali bendrauti, sužinoti receptą, galima pačiam pasigaminti salotas. Štai Šekspyro viešbutis buvo įvedęs „Honesty book“ („sąžiningumo knygą - DELFI) - bare galėjai pats įsipilti sau gėrimą ir užsirašyti į knygą. Pašnekovės žiniomis, piktnaudžiavimų būdavo labai nedaug.

„Manau, ryškiai justi, kaip žmonės keičiasi į gerąją pusę. Manyčiau, mūsų mentalitetas jau leistų daryti panašius dalykus“, - apie principą, kai patiekalų kainas nustatinėja patys klientai, kalbėjo E. Šiškauskienė. Kita vertus, pasak jos, neaišku, kaip būtų rajonuose, mažesniuose miesteliuose.

DELFI jau rašė, kad Vilniuje veikia kavinė be pinigų. Pogrindinėje nemokamoje kavinėje lankytojai atsilygina tuo, kuo gali - kažkas prisideda prie maisto gaminimo, kažkas pavalgęs skiria keletą litų komunalinėms paslaugoms apmokėti.