Tokią pačią taktiką XIX a. naudojo ir Rusijos carinė valdžia: rusų muitinės archyvuose yra išlikę liudijimų, kad 1843 m. kovą eilinis pasienietis Kijaško buvo paimtas įkaitu, o kontrabandininkai, grasindami susidorojimu, reikalavo juos palydėti iki saugaus maršruto per sieną, tačiau drąsusis pareigūnas, anot šaltinių, pasirinko mirtį, bet ne priesaikos sulaužymą. Gyvas liko per stebuklą. Už šį žygdarbį imperijos finansų ministras eiliniui Kijaško skyrė 50 rublių premiją ir jaunesniojo karininko laipsnį. Vėliau dar 50 rublių atsiuntė asmeniškai pats Rusijos imperatorius Nikolajus I.
Galima būtų tik spėlioti, ar skatinimas pinigais padėjo carinei valdžiai XIX a. kovoti su milžiniškais kontrabandos srautais, kurie tais laikais veržėsi per Rusijos ir Prūsijos sieną. Tačiau atsakymą sufleruoja tie patys istoriniai šaltiniai. Kovoti su kontrabandininkais nepadėjo net ir sprendimas saugoti sienos atsiųsti žiaurumu pagarsėjusius Dono kazokus. Latvijoje gyvenantis rusų istorikas Aleksandras Ržavinas yra rašęs, kad Švėkšnos miestelio kapinių pašonėje palaidoti kazokai, žuvę susirėmimuose su kontrabandininkais.
Nuo 1832 m. pasienio Jurbarko muitinės apygardoje buvo įvesta kavalerija, du pėstininkų pulkai, o nuo 1836 m. – ir artilerijos padalinys. Už pasipriešinimą jėga caro pasieniečiams ir muitininkams buvo taikomos fizinės bausmės: plakimas rykštėmis, katorga, trėmimas, atidavimas į rekrūtus, tačiau susirėmimai ir susišaudymai pasienyje nesiliovė.
Kauno gubernatorius 1870 m. savo laiške vadovybei pripažino, kad lietuvių kontrabandininkų akiplėšiškumas pasiekė „kraštutines ribas“. XIX a. viduryje, pasak istorikų, Kauno gubernijoje kasmet buvo sulaikoma kontrabandos už maždaug 30–60 tūkst. rublių. Norint suvokti, kokia tai suma, reikėtų įvertinti to meto rublio svorį. Pavyzdžiui, šviežios jautienos kilogramas kainavo apie penkias kapeikas, geri kailiniai – tris rublius, o bernas dvare per metus uždirbdavo apie aštuonis rublius. Istorinę dalį būtų galima baigti išvada, kad kontrabanda buvo pernelyg pelningas nusikaltimas – XIX a. kontrabandininkai nebijojo ne tik plakimo rykštėmis ar katorgos, bet ir kulkos į kaktą. O ar bijo ko nors XXI a. kontrabandininkai?
Priesaika, sustiprinta premijomis
Lapkričio 15 d. vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis visuomenei pristatė sprendimą kitų metų biudžete numatyti iki 5 mln. litų, kurie atitektų Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT), Muitinės departamento, Policijos departamento, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT), Generalinės prokuratūros ir Mokesčių inspekcijos pareigūnams už finansinio nusikaltimo atskleidimą, jeigu jį pavyks įrodyti bent pirmos instancijos teisme. Vienkartinis skatinimas negalės būti didesnis nei keturi mėnesiniai atlyginimai.
Žurnalistai ministro teiravosi, ar galima tikėtis, kad 1,5–2 tūkst. litų gaunantis pareigūnas tinkamai atliks savo pareigas. Į tai R. Palaitis užtikrintai atsakė: „Pareigūnas pareigą tėvynei ne tik už pinigus atlieka. Jis sąmoningai pasirinko šią tarnybą, turi daugybę socialinių garantijų už tai, ir jūsų iškeltą klausimą mes galime bet kam pateikti – ne tik pasieniečiams, bet ir bet kuriam valstybės tarnautojui.“
Kitas svarbus klausimas, įsitikinęs vidaus reikalų ministras, kaip organizacinėmis priemonėmis užtikrinti, kad pareigūnai nepatirtų spaudimo, nes jeigu pasienietis, saugantis sieną, ir gyvena toje pačioje vietoje, nusikaltėliai gali daryti jam poveikį tiek per jo šeimą, tiek ir per turtą. Spaudoje neliko nepaminėtas faktas, kad VSAT Varėnos rinktinės specialiosios paskirties būrio pamainos vadas, Lazdijų gyventojas Renaldas Būdelis vieną vakarą ant kelio į motinai priklausančią sodybą Cijūniškės kaime rado į žemę įsmeigtą medinį kryžių su ant jo pakabinta skudurine lėle kilpoje. Maža to, spalio pabaigoje neatskleistomis aplinkybėmis sudegė R. Būdelio statoma pirtis.
„Tai – jau karas“, – citavo supykusius pareigūnus spauda. Jiems antrino ir ministras pirmininkas Andrius Kubilius, pareiškęs, kad iš kai kurių požymių pastebįs kontrabandininkų desperaciją. Esą apie tai liudija padažnėję išpuoliai prieš pareigūnus ir sulaikytų kontrabandinių krovinių vagystės pareigūnams iš po nosies. Šį rudenį Lietuvos pasienyje su Kaliningradu iš muitinės angaro dingo kontrabandinis rūkalų krovinys, kurio vertė – apie 2 mln. litų. Sulaikytas vilkikas buvo saugomas Pagėgių savivaldybės Panemunės kelio poste. Žinoma, už tai tam tikri pareigūnai gavo rykščių.
Tačiau šioje situacijoje daug įdomesnis ne bausmės adekvatumas ar griežtumas, o kontrabandininkų elgesio modelis. Manyti, kad jų „akiplėšiškumas pasiekė kraštutines ribas“ tik dabar, naivu. Daugiau tiesos būtų spėjant, kad lietuviškasis pasienis dėl ryžtingo Vyriausybės plano iš šešėlio ištraukti milijardą litų pateko po didinamuoju žiniasklaidos stiklu: kažkas sukruto parodyti daugiau darbo rezultatų, o kažkas, matyt, pasipiktino, kad trukdomas puikiai sustyguotas „versliukas“.
Juk ne veltui vidaus reikalų ministras R. Palaitis lapkritį pranešė, kad Vyriausybės pasitarime buvo susitarta dėl Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo bei Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo pakeitimų, kuriais pasieniečiams būtų leidžiama taikyti šį įstatymą tiems, kurie įtariami sąsajomis su organizuotu nusikalstamumu.
Pasak R. Palaičio, iki šiol tai daryti galėjo tik policija, o dabar siūloma suteikti šią teisę ir pasieniečiams, kad jie pasienio rajonuose tam tikriems įtariamiems asmenims galėtų pasakyti „Jūs naktį neišvykit“ arba „Jūs nebendraukit su vienu ar kitu asmeniu“. O kas pasiūlys naktį namuose pasėdėti tam tikriems pareigūnams, kurių suįžūlėję kontrabandininkai neabejotinai yra prisitupdę į savo lesyklėles?
Naujoji kova su šešėliu: pasirengimas
Nuo 2009 m. sausio 1 d. etilo alkoholio akcizo tarifas pakilo 15 proc., o 1 000 cigarečių taikomas akcizas nuo rugsėjo 1 d. padidintas 31 procentu. Puslitris degtinės dėl to pabrango 1,37 lito, o pakelis populiariausių cigarečių – 1,24 lito. Tai, be abejonės, tik sustiprino kontrabandininkų apetitą.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), atlikęs tabako akcizų politikos ir jos padarinių šalies rinkai tyrimą, teigia, kad šiuo metu nelegali cigarečių rinka sudaro pusę visos cigarečių rinkos, t. y. apie 110 mln. pakelių cigarečių. Kitais žodžiais tariant, kas antra cigaretė, surūkoma Lietuvoje, yra kontrabandinė. 2010 m. dėl nelegalių cigarečių naudojimo į biudžetą nesurenkama apie pusę milijardo litų akcizo ir dar beveik 150 mln. litų pridėtinės vertės mokesčio. LLRI ekspertai tvirtai įsitikinę, kad tokios padėties šaknys ekonominės.
„Pagrindinė ekonominė kontrabandos priežastis yra dėl didelės akcizų naštos atsiradę tabako gaminių kainų skirtumai Europos Sąjungos (ES) ir gretimose šalyse. Tačiau teisėsaugos institucijų taikomos priemonės nukreiptos į kontrabandos mažinimą (kontrolės didinimas, bausmių griežtinimas, korupcijos teisėsaugos institucijose mažinimas) taip pat svarbios, ypač tuomet, kai dėl įsipareigojimų ES neįmanoma koncentruotis vien į ekonominių paskatų kontrabandai mažinimą“, – teigiama LLRI atliktame tyrime.
Muitinės departamentas neslepia, kad, vertinant nelegalios tabako rinkos mastą ir sulaikytų cigarečių kiekius, galima daryti prielaidas, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos sulaiko tik 10 proc. į šalies teritoriją kontrabanda patenkančių cigarečių.
Taigi šių metų gegužę Vyriausybė paskelbė, kad Muitinės departamentas taps kontrabandos mastą koordinuojančia institucija. Tuomet buvo pažymėta, kad yra dalijimosi informacija tarp institucijų spragų, ypač pasigendama duomenų apie nelegalią prekybą ir galimus kontrabandos atvejus iš policijos. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė ryžtingai: „Operatyvines priemones reikia taikyti griežtai, skubiai ir ryžtingai. Jei kontrabandininkai skelbia karą valstybei, valstybė turi taikyti pačias griežčiausias priemones.“
Rugsėjį ministras pirmininkas A. Kubilius ir vėl prabilo apie silpnokus kovos su kontrabanda įrankius: „Norėtume matyti efektyvią teisėsaugos institucijų veiklą, įveikiant stambiųjų grupuočių veiklą kontrabandos srityje, nes, kaip matome iš šiandienės situacijos, [...] didžioji kontrabandos dalis lemiama stambiųjų grupuočių, o ne pavienių „ichtiandrų“ ar per sieną važinėjančių „Volkswagen Jettų“. O Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis pridūrė: „Nelegalių rūkalų versle sukasi apie milijardą litų.“
Kontrabanda yra... negražu?
„Kiekvienas turi suvokti, kad, rūkydamas nelegalias, kontrabandines cigaretes, jis ne tik, kaip rašoma ant pakelio, kenkia savo sveikatai, bet ir savo tėvams, savo vaikams. Nesumokėdamas normalaus akcizo mokesčio tu atimi dalį pinigų iš tos mokyklos, į kurią eina tavo vaikai, arba tu atimi dalį pinigų, iš kurių mokama pensija tavo tėvams. Štai ir viskas. Tu apvagi ne finansų ministrę, ne ministrą pirmininką, o tiesiogiai savo artimiausius žmones“, – lapkritį interviu Lietuvos radijui sakė A. Kubilius.
Vyriausybės vadovas, kaip ir daugelis kitų, nesiliaudamas tvirtina, kad su kontrabanda būtina kovoti kompleksinėmis priemonėmis. Bausti ir kontrabandininkus, ir tokios produkcijos pardavėjus, ir pirkėjus. Pastariesiems ypač turėtų būti gėda, nes jų daugiausia ir jie nemano darantys nusikaltimą. Šią vasarą „Spinter tyrimų“ atlikta apklausa parodė, kad net 61 proc. apklaustųjų kontrabandą pateisina. Pernai tokių buvo 43 procentai.
Ar pakeis visuomenės nusiteikimą griežtos bausmės? Vidaus reikalų ministras po jau minėto pasitarimo aiškino, kad buvo diskutuota apie Teisingumo ministerijos pasiūlytas Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis baudžiamoji atsakomybė būtų taikoma ne tik stambiajai kontrabandai (250 MGL – 36 tūkst. litų), bet ir smulkesnei (50 MGL – 6,5 tūkst. litų). Taip pat siūlyta stambiesiems kontrabandininkams taikyti tik laisvės atėmimą, nenumatant baudų.
Ar kirtis per kišenę – efektyvi priemonė? Iš dalies į šį klausimą jau atsakė A. Kubilius: „Kontrabandos vežėjai, vairuotojai ar kurie nors kiti šios nusikalstamos veiklos dalyviai jau yra taip pripratę prie dabar galiojančių baudų sistemų, kad jas tiesiog įtraukia į savo kontrabandinių prekių savikainą, kitaip sakant, jiems tas baudas sumoka jau tie didieji kontrabandos organizatoriai.“
Štai čia ir vertėtų paminėti didžiausią kontrabandininkę, apie kurią kalbama šio straipsnio pavadinime. Vilniaus „Halės“ turgavietėje dešimt pakelių kontrabandinių cigarečių už 35 litus pardavusi pensininkė buvo nubausta 20 tūkst. litų bauda. Tai – švelniausia sankcija, kokios galėjo tikėtis moteriškė, nes jai, kaip II grupės neįgaliajai, teismas buvo gana maloningas. Netgi neskyrė arešto, kurio ji prašė. Tačiau mažesnės baudos skirti negalėjo, nes minėta moteriškė – tikra recidyvistė, už prekybą nelegaliais rūkalais bausta jau šešis kartus. Ir ką gi? Pensininkė prisipažino tvarkingai mokanti visas jai paskirtas baudas, bet kadangi neturi iš ko, tai reguliariai prisiduria „litą kitą“ prekiaudama turguje.
Galima paminėti ir vieną Alytaus rajono Daugų kaimo gyventoją, kuriam teismas taip pat paskyrė 20 tūkst. litų baudą – šis neteisėtai namuose laikė 30 pakelių cigarečių „Fest“ su baltarusiškomis banderolėmis. Skaitytojas gali pasipiktinti, kodėl šios istorijos aprašomos su ironija – juk jeigu nebeliks tokių moteriškių ir vyriškių, nebus kam prekiauti kontrabandinėmis prekėmis, ir problemos sprendimas įgaus pagreitį. Negalima nesutikti. Tačiau smulkus pardavėjų ar šiaip nelegalių cigarečių laikytojų gaudymas neturėtų nukreipti dėmesio nuo stambių karosų, tarpstančių drumstame vandenyje.
Štai keletas įdomių faktų: Kosovo išlaisvinimo armija, kariaudama pogrindyje su serbais, labai ilgą laiką gyveno iš kontrabandos pinigų. Viena iš keturių įtakingiausių mafijos organizacijų Italijoje ir pati „jauniausia“ – „Sacra Corona Unita“ (liet. „šventoji jungtinė karūna“) – taip pat specializuojasi kontrabandinių cigarečių versle. Iš buvusios Jugoslavijos šalių ir Albanijos tiekia jas Italijai ir Graikijai (teisėsauga teigia, kad šis „verslas“ siekia daugiau kaip 800 mln. JAV dolerių per metus).
Pernai ES muitinėse konfiskuota daugiau nei 5 mlrd. nelegalių cigarečių. Specialistų skaičiavimu, šis skaičius tėra 5–10 proc. realaus kontrabandinės prekybos masto. Dėl kontrabandos visoje ES kasmet nesurenkama iki 10 mlrd. eurų mokesčių, didėja sveikatos sektoriaus išlaidos.
1997 m. Europos Parlamente buvo įkurtas Tyrimo komitetas, kuriam pavesta spręsti opią kontrabandos problemą. Įdomu pastebėti, jog ES institucijoms rūpėjo, ar prie cigarečių kontrabandos nebuvo nagų prikišę patys gamintojai. Kodėl jiems tai turėtų rūpėti? Ogi todėl, kad pigios cigaretės didina rūkalų paklausą ir padeda kovoti su konkurentais, o muitininkų sunaikinamos siuntos neišvengiamai keičiamos naujomis cigarečių partijomis.
Komisija netrukus ėmėsi priemonių: 2001 m. su dešimt ES valstybių padavė ieškinį trims JAV tabako bendrovėms: „R.J. Reynolds“, „Philip Morris“ ir „Japan Tabacco“, kaltindama jas cigarečių kontrabandą pavertus savo rinkodaros dalimi. Ieškinyje buvo nurodyta, kad šie gamintojai galėjo sąmoningai tiekti pernelyg daug cigarečių į Rytų Europą, kad dalis jų kontrabanda patektų į ES. Anuomet skambėjo ir cigarečių gamintojų kontrabandai apibūdinti vartoti terminai: nesumokėtas muitas, paralelios rinkos, bendroji prekyba ir tranzitas.
„Philip Morris International“ nelaukė teismo sprendimo ir 2004 m. liepą susitarė su ES, įsipareigodama sustabdyti nelegalų savo produkcijos importą į ES šalis. Bendrovė sutiko per dvylika metų sumokėti 1,25 mlrd. JAV dolerių, kurie būtų naudojami ES kovos su kontrabanda ir padirbinėjimu iniciatyvoms. „Philip Morris International“ įsipareigojo mokėti kompensacijas prarastoms muitų įplaukoms padengti nelegaliai į ES patekusios savo produkcijos konfiskavimo atvejais, taip pat sekti ir stebėti savo produkcijos srautus bei sukurti centrinę duomenų bazę.
Pabaigoje – dar kartą apie stambius karosus. Turbūt sunku būti surasti žmogų, kuris nėra girdėjęs apie legendinį mafiozą Alfonsą Gabrielį Capone, liaudyje vadintą tiesiog Al Capone. Šis, oficialiai prekiautojas naudotais baldais, savo vardą į istoriją įsirašė visai neatsitiktinai: nors iš tiesų Al Capone nebuvo nei toks stambus mafiozas, nei turėjo didžiulę reikšmę, jis žinojo, kaip tapti žvaigžde. Nevengė bendrauti su spauda, viešai lankėsi operose, sporto varžybose, net labdaros vakarėliuose.
JAV visuomenėje, kurioje dauguma suaugusiųjų gerdavo nelegaliai parduodamą alkoholį, pagrindinis jo tiekėjas (draudimo laikais) netruko užsitarnauti daugumos žmonių pagarbą. Susiformavo draugiško, malonaus ir sėkmės lydimo žmogaus įvaizdis. „The New Yorker“ jį net pavadino „didžiausiu visų laikų mafijos lyderiu“.
Milžiniškus pinigus iš kontrabandos kraunasi ir lietuviškieji „kaponės“, ir tik laiko klausimas, kada jiems taps ankšti jų prabangūs automobiliai ir paslaptimis apgaubti dvarai. Jei politika domisi ar net patys ten eina legalūs verslininkai, kodėl to panorėti neturėtų „karosai“? Šiandien jau pasakojamos istorijos apie pasienio rajonuose įsitvirtinančius naujus galios centrus, kuriuose susipainioję visi reikalingi žmonės.
Būta viešų įtarimų, kad iš kontrabandininkų lesyklėlės jau lesa ir kur kas margesni paukščiai iš sostinės. Tad jeigu valstybė prasideda nuo muitinės, gal vis dėlto atėjo laikas skelbti tikrą karą ir už kiekvieną, paimtą į nelaisvę, paskirti caro šimtą rublių atitinkančią premiją? Žinoma, jeigu neužtenka vien priesaikos...
