-Kodėl atsisakėte karjeros, apie kurią daugelis galėtų tik pasvajoti?
-Pirmiausia suvokiau, kad nebenoriu samdomo darbo, vadovo ir pavaldinio santykių. Visi mano dirbti darbai buvo įdomūs, įskaitant ir kontroversiškąjį projektą „Leo LT“. Jį palikusi pamaniau, jog atsirado šansas daugiau laiko skirti sau ir pagalvoti apie tai, ką norėčiau toliau gyvenime veikti.
Visada daug skaičiau, ir dabar man į rankas plaukė labai geros knygos. Susidomėjau finansavimu – ką gali ir ko negali pinigai, kaip jie gali padėti arba pakenkti. Iš D. Bornsteino knygos „Kaip pakeisti pasaulį“ („How to change the World“) sužinojau apie organizaciją „Ashoka“. Jos įkūrėjas keliauja po pasaulį ieškodamas žmonių, kurie stengiasi vienaip ar kitaip spręsti socialines problemas. Jis iš savo fondo skiria tokiems asmenims pinigų, kad jie galėtų vystyti savo idėją turėdami iš ko gyventi, kol patys sugalvos, kaip toliau finansuoti savo veiklą. Šios organizacijos filosofija grįsta ne parama projektui, bet parama žmogui, kuris nori veikti.
Turėdama įvairios darbo patirties galėjau palyginti skirtingas verslo filosofijas ir atradau socialinį sektorių, kuris mane labai sudomino. Kas yra verslumas? Tai gebėjimas uždirbti pinigus iš veiklos, kurią darai. O socialinis verslumas? Jo esmė yra siekis padėti kitiems žmonėms ir gauti iš to pajamų, leidžiančių pragyventi.
- Nesijautėte rizikuojanti rinkdamasi sritį, kuri mūsų šalyje toli gražu neklesti? Juolab krizės sąlygomis.
- Kai kurie visuomenės vystymosi istoriją analizuojantys specialistai teigia, kad tai yra eilinė penkiasdešimties metų krizė. Ji tiesiog turi įvykti, nes senosios struktūros nebegali veikti taip, kaip veikė iki šiol. Kapitalizmui kaip ir gamtai būdinga taisyklė, jog tam, kad atsirastų kažkas nauja, turi sunykti sena. Analogiški lūžiai buvo, kai atsirado labai stipriai žmonijos gyvenimą pakeitęs geležinkelis arba pramoninė gamyba. Analitikai teigia, kad esant tokiai krizei vyksta ir mąstymo lūžis, leidžiantis mums sukurti kitokius santykius.
Palyginimui: jei kazino žmonės lošia iš savų pinigų, tai bankai bei kitos finansinės institucijos tai ilgą laiką darė iš svetimų pinigų, o laimėjimą pasiimdavo sau. Tokia neteisinga sistema turėjo griūti. Niekas nežino, kaip pasaulis vystysis toliau, tačiau akivaizdu, jog šiuolaikinių technologijų dėka bet kuriam iš mūsų pasiekiama bet kokia informacija. Darbo metodai keičiasi – užduotis galime atlikti būdami bet kurioje pasaulio vietoje, nebereikia būti fiziškai priklausomam nuo geografijos, konkretaus biuro. Kitas svarbus dalykas yra stiprėjantis suvokimas, jog kurios nors veiklos generuojamos pajamos nebereiškia, kad vienintelis šio proceso tikslas – siekti pelno.
Kita vertus, socialinėje sferoje veikiančios organizacijos kelia socialinius tikslus, tačiau neneigia pelno. Remiuosi Kanados Kvebeko provincijos per dešimtmetį sukaupta šios sferos patirtimi. Pavyzdžiu galėtų būti kavinė, kuri įdarbina neįgalius žmones. Ji veikia naudodamasi tradiciniam verslui įprasta taktika ir siekdama pajamų. Tačiau jos uždirbamos ne vaikantis kuo didesnio pelno, bet tam, kad patys kavinės darbuotojai turėtų darbą ir galėtų oriai gyventi. Didžiulį įspūdį paliko kitas socialinis Kanados sektorius, skirtas pasirūpinti pilnaverte vyresnio amžiaus žmonių senatve. Jie lieka gyventi savo namuose, o valstybė iš socialinio verslo perka senjorų priežiūros paslaugos.
Nauda keleriopa: socialinės įmonės įdarbina asmenis, kurie niekur kitur negali gauti darbo, valstybei nereikia išlaikyti bedarbių armijos ir brangiai kainuojančios senukų priežiūros sistemos. O senjorai mėgaujasi oriu gyvenimu savo namuose. Senjorų priežiūros pertvarka sukūrė 5 tūkstančius darbo vietų. Apskritai per ketverius metus socialinio verslo sektorius įdarbino per 60 tūkstančių žmonių. Kvebeko provincija socialinį verslą pradėjo vystyti būtent dėl didžiulės bedarbystės ir įsitikino, koks tai veiksmingas būdas išspręsti socialines problemas.
- Tačiau Lietuvoje bendruomeniškumo jausmas nėra pakankamai stiprus. Turbūt tai labiausiai kiša koją spartesniam socialinio verslo augimui?
- Kalbėdami apie bendruomeniškumą pirmiausia savęs paklauskime – ar pažįstu visus savo kaimynus? Jeigu ne, tai ši tema jums yra tik didelis balionas. Taigi pradėkim nuo savęs. Kanadietiška strategija, ką reikia daryti, buvo paprasta ir aiški: socialiniame sektoriuje dirbantys žmonės turi pradėti vienytis ir veikti kartu. Ten susijungė, regis, trisdešimt anksčiau pavieniui dirbusių organizacijų. Reikia pradėti matyti kitame žmoguje partnerį ir pačiam išmokti elgtis kaip partneriui. Taigi jei imuosi kažką daryti, turiu galvoti ne tik apie tai, kuo man tai bus naudinga, bet ir apie tai, kuo tai bus naudinga kitam žmogui. Tai didžiulis mąstymo pasikeitimas, kai pradedi galvoti ne kaip nugalėti, išnaudoti, gauti, bet kaip padaryti, kad abiems pusėms būtų gerai.
Nėra lengva tarti sau pačiam, kad vienas negali nieko. Tačiau jei pažvelgtume į sėkmingas lietuviškas įmones, įsitikintume, jog jos niekada nebuvo vieno žmogaus komanda. Vienas esi ribotas savo sugebėjimais ir labai subjektyvus. Bet tai pripažinti gali tik brandus žmogus. Taip jau istoriškai susiklostė, kad Lietuva kaip visuomenė dar nėra brandi, mums dar teks daug suprasti ir atrasti. Bet juk nepabuvęs paaugliu negali ir suaugti.
Senos vadybos teorijos pademonstravo, kad naujomis sąlygomis nebeveikia, tad reikia ieškoti naujų. Pasikeitė ir lyderio vaidmuo – šiais laikais jo užduotis yra nebe nurodyti kitiems gaires, bet suvesti draugėn žmones ir juos įkvėpti bendrai veiklai.
- Kokiais konkrečiais projektais pastaruoju metu užsiimate?
- Aktyviausiai dirbu su Nacionaline moksleivių akademija, esu valdybos narė. Joje savo gebėjimus ugdo itin gabūs vaikai iš 126 Lietuvos mokyklų. Studijos susideda iš dviejų dalių: pirmoji – dalykinė, kuomet moksleivis gilinasi į labiausiai jį dominančią discipliną; antroji – asmenybės ugdymas, apimantis pilietiškumą, patriotizmą ir pan.
Paradoksalu, tačiau išskirtinai gabūs vaikai mūsų visuomenėje taip pat patenka į nuskriaustųjų kategoriją, kaip ir, pavyzdžiui, neįgalieji. Jeigu klasėje yra talentingas mokinys, mokytojas paprastai moja į jį ranka: „Na, tu ir taip viską žinai“. Taip jis praranda augimo galimybę. O juk būtent talentingi vaikai yra didžiausia Lietuvos viltis ir ateitis.
Mielai dalyvauju jaunų žmonių mokymuose, visada einu susitikti su studentais. Mane domina darbas būtent su jaunimu, nes jis dar nėra nusivylęs, praradęs tikėjimo. Tik jis gali pertvarkyti pasaulį. Deja, net nevyriausybės organizacijos šiandien yra „sugadintos“ tuo požiūriu, kad svarbiausia joms atrodo įsisavinti pinigus. Kai vienoje jaunimo organizacijoje vedžiau mokymus apie verslumą, klausytojai buvo labai nustebę – juk jie rašo projektus tam, kad tiesiog gautų pinigų!
- Kaip įsivaizduojate tradicinio ir socialinio verslo santykius?
- Pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, kurie rodo, jog socialinis sektorius yra ne tik galimas, bet ir ekonomiškai gyvybingas. Žmonės turi tiek skirtingų interesų, kad vietos po saule užteks ir verslui, ir socialiniam sektoriui, ir valstybei. Vieni nori apsipirkinėti prekybos centre kartą per savaitę, kiti kasdien užsuks mėgstamo produkto į mažą krautuvėlę. Socialinis verslas naudingas ne tik valstybei, bet ir tradiciniam verslui, nes rūpinasi pirmiausia tais, kurie yra atskirtyje ir tam tradiciniam verslui nėra įdomūs.
Kad verslas pergalvotų savo įprastus tikslus, prireiks laiko, turės atsirasti kitokių nei vien tik pinigai bei pelnas vertės matavimo kriterijų. O kad suklestėtų socialinis verslas, jam reikia išmanyti verslo žaidimo taisykles, nes verslas žino, kaip plėstis ir augti. Štai čia aš labiausiai ir norėčiau pritaikyti savo žinias, kurias įgijau dirbdama versle. Net ir norint sukurti visuomenėje daugiau gėrio veiklumas bei verslumas – būtini.